Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Žinau, kad tau nepatinka tai, ką nuolat kartoju, tačiau esu tikras, kad viskas bus gerai. Man tikrai reikia eiti. Pasistengsiu grįžti iki penkių.

Denas paskubomis pabučiavo Kerol ir, eidamas pro duris, išgirdo ją sakančią:

— Būk atsargus, brangusis. Pasiilgsiu tavęs.

Jos balse girdėjosi nuoširdus susirūpinimas, beveik privertęs Deną apsisukti ir grįžti. Tačiau jis tik giliai įkvėpė ir išėjo pro duris.

Važiuodamas pas Gordoną, jautėsi blogai, kad pamelavo Kerol. Tačiau kito pasirinkimo nebuvo — ji būtų pašėlusi.

Denas planavo būsimą Šrinio kompaniją panaudoti kaip priemonę atgauti daliai jo paties pinigų, tačiau tai galėjo užtrukti šešis mėnesius ar net ilgiau. Denui reikės dalies pinigų anksčiau ir jis sumanė padirbti sutartį, kad galėtų pasiteisinti, iš kur juos gavo.

Denas prisiminė Kerol prašymą būti atsargiam. Ji visada turėjo puikią intuiciją ir pajusdavo, jei kažkas įvykdavo. Ką ji turėjo galvoje šį kartą? Denas nesuprato. Kerol turbūt — irgi.

Kai Denas pagaliau atvažiavo prie Gordono namų, pamatė jį lūkuriuojantį stovėjimo aikštelėje ir nervingai vaikštinėjantį pirmyn atgal. Denas privažiavo arčiau.

— Tu vėluoji, — neramiai ištarė Gordonas ir rūpesčio raukšlė įsirėžė jam į kaktą.

Denas žvilgtelėjo į mobilųjį, kurį Gordonas laikė rankoje.

— Juk neskambinai man, ar ne? — paklausė jis. — Tarėmės — jokių telefonų skambučių.

— Ne, bet nebedaug trūko — vėluoji dvidešimt minučių! Juk sakiau, kad man reikės valandos.

— Žinau. Atleisk. Pradėkim, gerai?

Kai jie ėjo pas Gordoną, šis vis dar skundėsi, kad geram grimui jam reikės mažiausiai valandos. Denas kažką pritariamai murmėjo. Panašius skundus jis girdėjo daugybę metų. Tačiau Gordonas visuomet suspėdavo laiku atlikti darbus, tiesiog jam reikia tiksliai susiplanuoti dienotvarkę, kad jaustųsi patogiai ir galėtų neskubėdamas dirbti. Jei tik imi Gordoną spausti, jis nebegali nieko daryti.

Vyrai susėdo prie kompiuterio, kur jau buvo atverstos dalis Raimondo Lombardo nuotraukų. Gordono rankos drebėjo, kai jis tvirtino Denui platesnį žandikaulį.

— Nurimk, — bandė jį sutramdyti Denas. — Giliai įkvėpk. Nagalvok apie planą. Neskubinu tavęs — turi visą valandą.

— O kaip su jūsų planu?

— Viskas gerai, — ramino Denas.

Gordonas paniro į darbą. Jo rankos judėjo vis greičiau ir ramiau, jam lipdant Deno nosį ir žandikaulį. Dirbdamas jis be paliovos kalbėjo apie dvidešimt aštuonerių metų dantų higienistę iš San Paulo, su kuria tikėjosi užmegzti ryšį. Baigęs tvarkyti žandikaulį ir nosį, Gordonas uždėjo Denui ant galvos peruką ir pritvirtino jį smeigtukais, bei priklijavo žandenas ir ūsus. Kai darbas buvo baigtas, dar priklijavo randą prie skruosto. Denas įsidėjo kontaktinius lęšius ir žvilgtelėjo į save veidrodyje. Jis buvo stulbinamai panašus į Raimondą Lombardą. Įdėmiau įsižiūrėjus, buvo matyti, kad žandikaulis ir nosis — netikri, tačiau apsaugos kameros šio skirtumo tikrai neužfiksuos.

Gordonas padavė Denui slidininko kaukę.

— Pabandyk užsimauti, — paragino. — Noriu pažiūrėti, ar grimas laikysis.

Denas užsimovė. Abu lengviau atsikvėpė — grimas laikėsi.

— Dabar — kombinezoną, — toliau komandavo Gordonas ir padėjo Denui apsirengti. Kaip Gordonas ir žadėjo, kombinezone įsiuvo dar vieną pamušalą, todėl jį vilkėdamas, Denas tapo nerangus, nors judėjo pakankamai laisvai.

— Ką manai? — paklausė Denas.

Gordonas patenkintas nužvelgė Deną ir lėtai linktelėjo.

— Atrodai pakankamai panašus į jį, kad suklaidintum apsaugos kameras.

Denas pažiūrėjo į laikrodį — Gordonas baigė darbą keturiolika minučių anksčiau. Jie baigė netgi anksčiau nei buvo suplanavę pagal grafiką.

— Važiuoji tiesiai į mūsų susitikimo vietą? — neramiai paklausė Denas.

— Nesijaudink, būsiu ten.

Gordonas atsikvėpė ir susiraukė, tarsi suvalgęs citriną.

— Beje, savaitgalį buvau Džersio pakrantėje. Ta vieta man kažko nebepatinka.

— Gal pakalbėsime apie tai vėliau?

— Žinoma, geriau jau leisiu tau eiti.

Gordonas padavė Denui suvyniotą popierinį ryšulį.

— Čia yra slidininkų kaukės ir viskas, ko reikės, kad nusivalytum grimą.

Ranka paliesdamas savo žandikaulį, pridūrė:

— Padaryk man paslaugą, Denai. Šį savaitgalį skrendu į San Paulą ir nebeketinu grįžti. Turiu tik keturis tūkstančius dolerių. Jei labai susispausiu, man jų užteks kokiems šešiems mėnesiams. Kai situacija bus stabili, norėčiau, kad pervestum man mano dalį.

Denas linktelėjo — prašymas jo nenustebino.

— Pasirūpinsiu tuo, drauguži. Nepamiršk, susitinkam lygiai pusę dviejų.

— Gerai!

Jie paspaudė vienas kitam rankas. Išėjus Deną apėmė lengva nostalgija. Gordonas, Šrinis, Džoelis, — jis visus juos pažinojo daug metų, tačiau greitai nebematys. Kai apiplėšimas bus įvykdytas, draugystė bus baigta. Su ja išnyks ir dalis gyvenimo. Denui suspaudė krūtinę ir jis pajuto kylant paniką. Keletą kartų giliai įkvėpė ir stengėsi liautis apie tai galvoti, o susikaupti reikalui. Denas atidarė abu automobilio langus, bijodamas apalpti, jei neįsileis gryno oro.

Atvykęs pas Šrinį, rado jį jau pasiruošusį: bičiulis indas dėvėjo kombinezoną ir pirštines, ir laukė ten, kur buvo sutarta. Denas privažiavo prie Šrinio „Honda Civic“. Vairuotojo kėdėje sėdėjo Šrinis ir suokalbiškai šypsojosi.

— Ei, Raimondai Lombardai! Kaip sekasi, drauguži?

Denas išlipo iš savo automobilio ir persėdo į Šrinio mašiną. Jis vis dar jautėsi sukrėstas panikos priepuolio ir laukė, kol Šrinis išvažiuos į gatvę.

— Šauni diena banko apiplėšimui, — vangiai, negyvu balsu tarė Šrinis, bandydamas pasirodyti drąsesnis, nei jautėsi iš tiesų.

— Viską turi bagažinėje?

— Taip, žmogau.

Šrinis pažvairavo į Deną.

— Gordonas — tikras menininkas, — pasakė jis. — Patikėk manimi. Jis turėtų dirbti Brodvėjuje ar Holivude.

Šrinis padavė Denui lapelį. Ant jo buvo surašyti trys jų nužiūrėtų mašinų adresai. Visi jie buvo Reveryje. Jei bent viena iš šių mašinų bus neprieinama, apiplėšimas neįvyks. Jie buvo sutarę: jei kažkas nepavyks, jie galės pasitraukti, jei tik bus įmanoma.

Denas parodė Šriniui kelią į vieną iš trijų lapelyje užrašytų vietų. Jie rado, ko ieškojo. Denas ir Šrinis išlipo iš mašinos, iš bagažinės ištraukė visrakčius bei atsuktuvą ir prisiartino prie surūdijusio seno modelio „Chevrolet Camaro“, stovinčio gatvėje. Visrakčiu atrakinę mašiną per kelias sekundes, jie sumetė daiktus į šio bagažinę. Denas atsuktuvu bandė ištraukti degimo laidus.

Po akimirkos laidai buvo sujungti ir mašina užsivedė. Denas išsuko į gatvę. Šrinis sekė iš paskos. Planas pasiteisino. Nors Denui kildavo sunkumų mėginant perprasti naujus automobilius, senas geldas jis galėjo atrakinti per mažiau nei dvi minutes.

Reverio prekybos centro stovėjimo aikštelėje Denas pažiūrėjo į laikrodį. Šrinis vis dar važiavo už jo, sekė jį taip, kaip buvo sutarta. Netrukus Denas pamatė Džoelio mašiną bei joje sėdinčius jį ir Hoferį. Denas privažiavo, jie išlipo ir persėdo į „Chevrolet“. Džoelis ir Erikas turėjo didelius sportinius krepšius. Džoelis buvo apsivilkęs kombinezoną, Hoferis susirado seną bėgimo kostiumą.

Kitoje stovėjimo aikštelės vietoje jie pasiėmė Gordoną, iki atvykstant bendrininkams dariusį prisitraukimus. Denas dar kartą žvilgtelėjo į laikrodį — jie nukrypo nuo grafiko tik porą minučių. Gordonas atsisėdo ant priekinės keleivio sėdynės ir, prieš nusisukdamas, įdėmiai pažiūrėjo Džoeliui ir Hoferiui į akis.