Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

Dar reikėjo paimti Šrinį. Šis įsitaisė šalia Hoferio.

— Na, vyručiai, metas pašėlti, — tarė jis, tačiau nė vienas jam neatsakė. Gordonas ir Džoelis atrodė pernelyg susimąstę, Hoferis šypsojosi ta pačia kvaila šypsena. Pasukus į Lyno pusę, Džoelis pagyrė Gordono darbą, pasakydamas, kad šis padirbėjo fantastiškai, paversdamas Deną Raimondu Lombardu.

— Tas kalės vaikas atrodo visai kaip tas mafiozas, — kalbėjo Džoelis. — Ir, po paraliais, turiu pripažinti, anądien mane nustebinai savo taiklumu šaudykloje.

Gordonas atsisuko į Džoelį ir jam linktelėjo.

— Ačiū, Džoeli. Nepatikėsi, bet man daug reiškia šie tavo žodžiai.

— Gerai, — pertraukė juos Denas, demonstruodamas valdžią ir pasitikėjimą savimi. — Kol nepradėjote virkauti ir dar neapsikabinote, noriu pranešti, kad iki banko liko penkios minutės kelio. Ačiū sumautam indų technikų darbui ir visiems jums, banko signalizacija neveiks ateinančias dvidešimt aštuonias minutes. Turėsime pakankamai laiko, kad įvykdytume savo planą. Įeisime ir greitai apsisuksime.

Kiek patylėjęs, jis pridūrė:

— Jokių šaudymų, supratot?

— Nebent bus būtina, — išsprūdo Džoeliui.

— Nebent kurio nors iš mūsų gyvybei grėstų pavojus, — patikslino Denas. — Jei kažkas nepasisektų ir bus galimybė taikiai pasiduoti, taip ir padarysime. Visiems aišku?

Džoelis sėdėjo rūstus, sučiauptomis lūpomis.

— Džoeli, praėjusią savaitę sutikai su tuo. Turi tai patvirtinti arba apsigręšiu.

— Gerai, gerai, — sumurmėjo šis. — Man tai nepatinka, tačiau sutinku.

Denas riedėjo gatvės, kurioje stūksojo bankas „Lynn Capital“, pakraščiu ir pasuko dešiniau. Jis įvairavo į laisvą parduotuvės stovėjimo aikštelę visai šalia banko teritorijos. Prasibrovus pro krūmus, skiriančius banko ir parduotuvės aikšteles, iki vestibiulio tebuvo dešimt sekundžių kelio. Vieta buvo dėkinga, todėl pro banką vaikščiojo mažai praeivių. Nors ir buvo menka tikimybė, kad juos gali kas nors pamatyti, Denas to nesitikėjo.

Džoelis išdalijo keturiasdešimt penkto kalibro pistoletus su papildomomis apkabomis.

— Kiekvienas turite po keturiolika šūvių, — įspėjo visus.

Denas įsidėjo ginklą į kišenę ir išdalijo slidininko kaukes. Gordonas sau ir Džoeliui pridėjo truputį plaukų — atrodė, tarsi jie turėtų ilgas garbanas. Šrinis užsidėjo tamsius aviatoriaus akinius ir užsitraukė kaukę ant jų. Minutėlę jie sėdėjo kaupdamiesi, kol Denas sušvilpė, norėdamas atkreipti jų dėmesį. Išlipęs iš mašinos, Denas iš bagažinės ištraukė kelioninį krepšį. Tą patį padarė Šrinis. Džoelis ir Hoferis iš savo krepšių išsitraukė po kalašnikovą.

— Greičiau, — paragino Džoelis, — judinamės.

Jis pirmas pradėjo skintis per krūmus ir pasileido bėgti į banko vestibiulį. Denas sekė jam iš paskos — jautėsi keistai, tarsi stebėtų save iš šono. Viskas atrodė tarsi sapnas. Tarsi per miegus jie įėjo į vidų ir išsitraukė ginklus. Keletas klientų ir banko darbuotojai neteko amo. Viena vyresnio amžiaus moteris pradėjo šaukti. Džoelis nutildė ją, trenkdamas automato vamdžiu į pakaušį. Moteriškė nutilo ir susmuko ant grindų, susiėmusi galvą.

Denas apsižvalgė. Kai kurių banko kasininkų akyse jis matė žiburėlius, vos tik jie susivokė, kas vyksta. Du iš jų buvo nuleidę rankas po banko langeliu. Denas žinojo, kad jie spustelėjo pagalbos signalą. Vienas iš banko tarnautojų vos nusišypsojo, tarsi norėdamas papasakoti plėšikams negirdėtą pokštą. Tačiau jie nežinojo, kad signalizacija buvo išjungta. Džoelis su Hoferiu apsupo juos, paguldė ant grindų, o Gordonas surišo jiems rankas lipnia juosta. Denas nubėgo į banko direktoriaus kabinetą. Šis išsigandęs pažvelgė į Deną ir pasakė jam, kad pavojaus signalas įjungtas.

— Galit bėgti, kol galit, — pasakė jis, — kol niekas nenukentėjo.

Tai šis žmogus nusprendė programinės įrangos plėtros pajėgas sutelkti į Indiją.

Denas ginklu paliepė banko valdytojui stotis. Kai šis pakilo nuo kėdės ir metėsi link durų, Denas smarkiai jį pastūmė. Direktorius parklupo ant kelių. Džoelis pamatė jį ir skubiai pribėgęs nutempė prie kitų.

Denas su Šriniu tiesiausiu keliu nubėgo į patalpą, kurioje buvo saugomi seifai. Jų tikslas buvo pasiektas. Denas įsilaužė į banko klientų duomenų bazę ir rado, kad vienas klientas turi net aštuonis seifus. Pamatęs, kad tai — žymus rusų mafiozas, Denas net nudžiugo. Viktoras Petrenka negalės pasiskųsti policijai, o be skundo policija jų negaudys. Keli apkiautę programuotojai niekam nesukels įtarimo — akivaizdus fizinis įrodymas, kad banką apiplėšė žymus mafiozas.

Koridoriuje Denas su Šriniu iš kelioninių krepšių išsitraukė ilginamuosius laidus ir įjungė šiuos į elektros lizdus. Durys į saugyklą buvo atviros. Jei veiktų signalizacija, durys būtų aklinai uždarytos. Denas ir Šrinis išsitraukė du galingus grąžtus, įjungė juos į ilgintuvus ir ėmėsi darbo.

Keletą tokių pat seifų Denas pirko internetu, padarė perlaidą ir nusiuntė į Reverį, Raimondui Lombardui. Jiedu su Šriniu nemažai treniravosi, bandydami seifus atidaryti. Vėliau atrado: reikėjo pragręžti tris sklendes, ir dėžutės lengvai atsidaro. Gręždamas Petrenkos seifus ir kraudamas visą turtą į savo kelioninį krepšį, Denas vis dar negalėjo atsitokėti. Dėžėse buvo daug pinigų, daugiausia krūvelėmis po šimtą dolerių, surištų gumine juostele.

Jie jau buvo bebaigiantys, kai staiga išgirdo nuaidint šūvį. Garsas buvo daug didesnis nei Denas galėjo įsivaizduoti ir, atrodė, aidės amžinai. Jis išjungė grąžtą.

— Ar tu irgi girdėjai šūvį? — paklausė Deno Šrinis.

Denas pakėlė ranką, liepdamas jam patylėti, ir bandė įsiklausyti, kas dedasi. Jis išgirdo rėkiančią moterį ir dar vieną šūvį.

— Nešdinamės iš čia, — paliepė jis Šriniui.

— Lukterėk.

Šrinis įjungė grąžtą ir baigė daryti paskutinę skylę. Denas stovėjo ir žiūrėjo, jausdamas, kad jo širdis tuoj sprogs. Šrinis susikrovė seifo turinį į krepšį, užtraukė jį ir abu su Deniu patraukė į vestibiulį.

Denas nesuprato, kas įvyko. Nebuvo nei policijos, nei jokios kitos priežasties šaudyti. Džoelis ir Hoferis rankose laikė savo automatus, Gordonas stovėjo nejudėdamas, nukreipęs ginklą į dvi moteris. Po viena iš jų telkšojo kraujo bala. Ji buvo ne vyresnė negu dvidešimties. Jaunos moters marškinėliai buvo persisunkę krauju. Ji gulėjo užsimerkusi ir išbalusi. Buvo aišku, kad moteris negyva. Kita auka, maždaug keturiasdešimties, raitėsi ant grindų ir garsiai dejavo — jai buvo peršautas pilvas. Gordonas kelis kartus jos paklausė, ar ji dar norinti jam ką nors pasakyti.

Denas žiūrėjo čia į Gordoną, čia į Džoelį, čia į Hoferį, bandydamas išsiaiškinti, kas nutiko. Džoelis piktai papurtė galvą ir pasuko išėjimo link, Hoferis nusekė paskui jį. Denas padarė tą patį. Jis jautė, kaip galva ėmė svaigti, bandant suvokti, kaip buvo pašautos šios dvi moterys. Bėganti Deną sulaikė Šrinis ir parodė pirštu į savo kaukę. Tai buvo svarbi plano dalis, kurios Denas vos nepamiršo. Priešais vieną slaptą apsaugos kamerą jis, vis dar pritrenktas, nusiėmė kaukę, stabtelėjo minutėlei ir patraukė tolyn. Kai grįžo prie mašinos, ten jo jau laukė įpykęs Džoelis.

— Sakiau tau jo neimti! — sustūgo jis.

— Kas nutiko?

— Paklausk savo idioto bičiulio! — įniršęs plyšavo Džoelis.

Gordonas brovėsi per krūmus, sunkiai kvėpuodamas.

— Gordonai, kas, po velnių, nutiko?

— Denai, turėjai girdėti, ką tos dvi man pasakė.