Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Turime kuo greičiau mauti iš čia, — pasakė Džoelis, paimdamas iš Šrinio slidininko kaukę ir ginklą. Denas nežiūrėdamas padavė Džoeliui ginklą ir kaukę.

— Gordonai, ar bent įsivaizduoji, ką mums iškrėtei?

— Na, aš juk mums nieko nepadariau. Ar jas nušovus kas nors pasikeis?

— Ar pasikeis?.. — savo ausimis negalėjo patikėti Denas.

Džoelis pertraukė Gordoną, pliaukštelėdamas jam per ranką.

— Atiduok kaukę, idiote.

Gordonas susierzinęs numetė kaukę Džoeliui ir vėl pasisuko į Deną.

— O ko tu tikėjaisi? — toliau kalbėjo Gordonas. — Pakvietei mane ir davei ginklą. Turėjai suprasti, kad galiu kažką panašaus padaryti...

Denas iš nuostabos spoksojo į jį. Džoelis ištiesė ranką ir sugriebė Gordono pirštus.

— Ginklą! — suriko jis.

Gordonas pasisuko į jį paraudusiu veidu.

— Atstok, — atgal riktelėjo Gordonas, brukdamas ginklo vamzdį Džoeliui į delną.

Džoelis nedvejodamas paėmė ginklą ir iššovė Gordonui tiesiai į kaktą. Šis loštelėjo ir nukrito tarsi rąstas. Tada Džoelis nutaikė ginklą į Deną. Akies krašteliu jis matė, kaip Hoferis nukreipė automatą į Šrinį, o jo apsimestinė šypsena virto pašaipa.

— Nuvilk nuo jo kombinezoną, — švelniu balsu paliepė Džoelis. — Jūs abu.

— Ką tu darai, Džoeli? — apstulbo Denas.

— Turit dvidešimt sekundžių, — sukomandavo Džoelis. Jo akys buvo stiklinės, o jis pats — visas išbalęs. — Skaičiuoju. Kitaip tu ir tavo draugužis indas gulėsite šalia to kvailio.

Džoelis pradėjo garsiai skaičiuoti. Šrinis sujudo pirmas, jis pasilenkė virš Gordono kūno ir atsegė kombinezoną. Denas prisijungė, jo rankos drebėjo. Jis girdėjo, kaip Hoferis šalia kikeno. Vargais negalais jie nutraukė kombinezoną nuo Gordono. Po apačia jis buvo apsivilkęs marškinėlius su užrašu „Grateful Dead“, mūvėjo šortus. Hoferis paėmė kombinezoną ir įmetė jį į „Chevrolet“ bagažinę kartu su kelioniniais krepšiais.

— Paimkit jo raktelius, — įsakmiai paliepė Džoelis.

Denas iškratė Gordono kišenes ir ištraukė piniginę su raktais. Džoelis pamojo Denui ginklu.

— Dingstam iš čia. Denai, tu vairuosi, o Gunga Dinas gali sėdėti gale su Eriku.

Jie greit sulipo į mašiną. Denas visas net drebėjo iš įniršio, laikydamas vairą. Jis išvažiavo į gatvę ir pajudėjo link greitkelio.

— Jūs tikrai būtumėte mane nušovę? — paklausė jis.

— Taip, jei nebūtum spėjęs laiku nuvilkti kombinezono.

Denas kurį laiką vairavo tylėdamas. Tada jis išsitraukė iš kišenės mobilųjį.

— Ką darai? — suriaumojo Džoelis.

— Kviečiu greitąją. Tai pašautai moteriai banke reikia pagalbos.

— Pamiršk tai. Kažkas tikrai girdėjo šūvius ir ten jau važiuoja šimtai greitųjų.

Tolumoje iš tiesų pasigirdo sirenos. Kiekvieną akimirką veriantis jų garsas stiprėjo, kol pasidarė beveik kurtinamas, o paskui po truputį tilo. Policijos patruliai ir greitosios pagalbos automobiliai pravažiavo pro šalį.

— Tu mus apmulkinai, — tarė Denas. — Gordonas pasielgė nedovanotinai, bet tu mus visus apmovei. Policija apkaltins jį. Tu sugadinai visą planą!

Džoelis viena ranka suspaudė žandikaulį, kita nusitaikė ginklu į Deną.

— Aš tik priėmiau lemiamą sprendimą, — pasakė Džoelis. — Nesiruošiau patikėti savo gyvenimo tam kvailiui, pamatęs, ką jis pridirbo banke. Jis gavo, ko nusipelnė, už tai, ką padarė toms moterims.

— Tu vis tiek mus apmovei, — Denas laikėsi savo.

— Nieko aš neapmoviau. Naudojausi tokiais pat ginklais. Policija išsiaiškins, kad jį nušovė tikrieji plėšikai. Gal tam, kad paimtų jo mašiną. O galbūt tiesiog pagalvos, kad jis atsidūrė netinkamu laiku netinkamoje vietoje.

— Teisingai, šefe, — iš galo atsiliepė Hoferis. — Nėra dėl ko nerimauti.

Džoelis atsisuko ir pažiūrėjo į jį, žvilgsniu liepdamas užsičiaupti.

— Kas ten nutiko? — paklausė Denas.

— Tai, ko ir galėjai tikėtis.

Džoelis nutaisė skausmingą išraišką ir papurtė galvą.

— Dar blogiau — įvyko tai, ko aš galėjau tikėtis. Niekada nepritariau idėjai imti Gordoną.

— Jis tiesiog pradėjo šaudyti į tas moteris?

— Panašiai. Iš pradžių jis kalbėjosi su mergina, pašauta į krūtinę. Negirdėjau, ką jis jai sakė — regis, minėjo Braziliją, Džersio paplūdimį ar kažką panašaus. Ji porą kartų pavadino jį negražiai, o jis ją parsivertė ir iššovė į krūtinę. Tada ta kita moteris ėmė kelti triukšmą, ir Gordonas ją pargriovęs iššovė į pilvą.

— Negi negalėjot jo sustabdyti?

— Kaip? — paklausė Džoelis. — Ką aš galėjau padaryti?

Jis piktai papurtė galvą.

— Ne, drauguži, čia tu susimovei. Norėjai, kad jis dalyvautų. Pažadėjai, kad priversi jį nors dešimčiai minučių užčiaupti nasrus, — Džoelio balsas ėmė trūkčioti, bruožai tapo griežtesni ir darė jį panašų į senį. Susitvardęs jis švelniai tarė: — Aš nepasirašiau žmogžudystei. Atleisk, Denai, bet tai viską keičia. Kai privažiuosi prie savo draugužio mašinos, abu su Šriniu išlipsit ir pamiršit savo pinigus.

— Taip neteisinga, Džoeli, — nesutiko Denas.

— Tai kaina, kurią turi sumokėti.

— O kaipgi aš? — iš galo atsklido Šrinio balsas.

— Atleisk, Gunga, bet tai taip pat ir tavo klaida. Kaip suprantu, prie Gordono dalyvavimo abu prisidėjote vienodai. Mano patarimas tau būtų grįžti į Indiją ir pamiršti, kas nutiko.

Denas pasuko į prekybos centro stovėjimo aikštelę, kurioje jie buvo palikę savo automobilius. Jis privažiavo prie Šrinio „Hondos“ ir tarė:

— Tai nėra gera mintis, Džoeli.

— Kodėl ne? Įskųsi mane policijai? — Džoelis išsiviepė.

— Nemanau.

Jis įrėmė ginklą Denui į krūtinę ir pažiūrėjo stiklinėmis akimis.

— Jei, užuot tyliai išlipę iš mašinos, sukelsit bent menkiausią triukšmą, nudėsiu jus abu vietoje. Sėkmės gyvenime, drauguži!

— Malonu buvo su jumis bendradarbiauti, šefe, — nuo savęs pridėjo Hoferis.

Denas sėdėjo nejudėdamas, kai pajuto į šonkaulius įremtą Džoelio pistoletą. Jis dar norėjo kažką sakyti, bet Džoelio žvilgsnis jam sakė, kad iš to nebus naudos. Denas išlipo iš mašinos. Šrinis bejėgišku žvilgsniu pažvelgė į Deną ir padarė tą patį. Jie sėdėjo ir žiūrėjo, kaip Džoelis atsisėdo prie „Chevrolet“ vairo, o Erikas persėdo į priekį. Nuvažiuojant Hoferis atidarė mašinos langą ir iškišo vidurinį pirštą.

15

Įėjęs į banką, Aleksas Resnikas pastebėjo apsaugos kameras. Kiti du detektyvai — Tomas Stilvolas ir Filas Holingsas — apklausė liudininkus. Resnikas linktelėjo jiems pasisveikindamas ir pažiūrėjo į negyvą moterį. Per tuos metus jis išmoko nebereaguoti į negyvėlius, tačiau, žiūrint į tą mergaitę, jam pasidarė silpna. Ji buvo per jauna mirti.

Resnikas išgirdo silpną dejonę ir pamatė savo partnerį, žiūrintį į mirusios moters pusę.

— Ten daug kraujo, — tarė Magvairas.

Stilvolas priėjo prie jų, susikišęs rankas į kišenes, jo žvilgsnis surauktame veide buvo tarsi akmeninis. Tomas Stilvolas buvo stambus netvarkingas vyras nešukuotais plaukais ir kelių valandų barzda. Jo švarkas, keliais dydžiais per didelis, kabojo tarsi miegmaišis.

— Ei, vyručiai, — kreipėsi jis į Resniką ir Magvairą, nutaisydamas dar skausmingesnę išraišką, — kokia netvarka, a? Užtruksime čia visą naktį. Ir kaip tik tada, kai gavau bilietus į šio vakaro „Red Sox“ rungtynes.

— Nušauti du žmonės? — paklausė Resnikas, nesileisdamas į išvedžiojimus.