Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

Šrinis vairavo piktas ir nepratarė Denui nė žodžio. Tarpais jis susinervinęs imdavo trankyti vairą ir plūstis — tiek anglų, tiek indų kalbomis. Šrinio šėlas tęsėsi apie keturiasdešimt minučių. Tada, kiek patylėjęs, jis silpnu balsu ištarė:

— Jei tavo draugas mano, kad aš ramiai grįšiu į Indiją, vieną dieną jis labai nustebs.

— Džoeliui reikia nusiraminti. Kai jis tai padarys, atiduos mūsų dalį, — patikino Denas, tačiau jo paties balsas jam skambėjo kažkaip keistai ir nervingai.

Jis vis dar jautėsi, lyg būtų įvykių stebėtojas, šalia savo kūno.

— Nemanau. Visa tai Džoelis buvo iš anksto suplanavęs.

— Nagi, Šrini. Jis susinervino dėl Gordono. Nusiramink.

— Pats nusiramink! Kaip manai, kodėl jis norėjo įpaišyti į operaciją tą savo kiauliasnukį draugelį? — Šrinis net paspringo kalbėdamas. Denas per priekinio vaizdo veidrodėlį matė pykčiu žaibuojančias jo akis.

— Patikėk, — Šrinis vos galėjo kalbėti. — Aš atsiimsiu savo dalį iš to pasipūtusio tavo draugelio povo ir gerai atspardysiu jam šikną.

Denas nuleido galvą ir užsimerkė. Jis jautė maudžiantį nerimą. Suprato, kad negali kaltinti Džoelio, juk jam pažadėjo, kad Gordonas sugebės susitvardyti. Džoelis buvo teisus — jis turėjo už tai sumokėti. Vis dar negalėjo patikėti, kad Gordonui nepavyko — tai buvo neįtikima.

— Beje, ką jis turėjo galvoje, pavadindamas mane Gunga Dinų? — pasiteiravo Šrinis. — Čia kažkoks rasistinis juokelis?

— Jis tiesiog norėjo tave įžeisti. Nusiramink, gerai? Jei duosime Džoeliui porą dienų nurimti, jis atsileis.

— Nenoriu jam duoti nė dienos! Nusipirksime porą automatų, patykosime jo prie namų ir padarysime tą patį, ką jis ketino mums. Tada pasiimsime pinigus ir dviese juos pasidalinsime.

— Ką čia paistai? Nori jį užklupti ir nužudyti?!

— Skamba neblogai.

— Prašau, nusiramink, Šrini. Mes nesame žudikai.

— Man nemalonu tau tą sakyti, tačiau esame. Gordonui nužudžius tas moteris, žudikais tapome ir mes.

— Iš kur mes galėjome žinoti, kad Gordonas taip niekšiškai pasielgs?

— Tai — nesvarbu. Jei mus pagaus, mus teis ir už žmogžudystę. Toks įstatymas.

— Mūsų nepagaus, — užsispyrė Denas, nors ir nebuvo tuo tikras. Kai Džoelis nušovė Gordoną, viskas pasikeitė. Jis negalėjo ramiai galvoti apie Džoelio poelgio pasekmes. Kiekvieną kartą pabandžius, mintis tarsi nutrūkdavo.

— Mes nusipirksime porą automatų, — pakartojo Šrinis, ir jo tonas tapo labiau nekantrus negu piktas.

— Jei mėgintume tai padaryti, jis greičiausiai pats mus nudėtų. Džoelis yra paranoiškas šunsnukis — jis mus užuostų. Tiesiog duokime jam šiek tiek laiko, ir viskas susitvarkys.

Šrinis šoko prieštarauti ir dar kartą iš pykčio trinktelėjo per vairą. Jie buvo per gerą kilometrą nuo Gordono namų. Kai Džoelis liepė Denui ištraukti iš Gordono kombinezono kišenės raktelius, jam reikėjo ištraukti ir jo piniginę. Kadangi policija vis tiek ras Gordono kūną, Denas norėjo įsitikinti, kad jo namuose nebūtų jokių įkalčių, galinčių susieti jį su įvykdytu nusikaltimu. Jis tikėjosi, kad ant Gordono kūno policija neras daugiau identifikavimo žymių, kurios leistų jiems rasti jo butą per artimiausią valandą.

Šrinis įvažiavo į kiemą ir pastatė mašiną vienoje iš saugomų aikštelių. Jiedu susižvalgė ir Denas linktelėdamas giliai įkvėpė. Jie rizikavo, nes kas nors galėjo juos pamatyti einančius į Gordono butą, tačiau neturėjo kitos išeities. Jiedu žingsniavo lėtai, Šrinis — atsilikdamas nuo Deno beveik per trisdešimt metrų. Perėję per kiemą, jie įėjo į namą pro šonines duris. Denas trumpai apsižvalgė, tačiau nieko įtartino nepastebėjo. Priėjęs prie šoninių durų, jis apgraibomis ieškojo buto rakto, ir jam atrodė, kad tos paieškos tęsėsi šimtmečius. Pagaliau Denas rado, ko ieškojęs, ir atidarė duris. Jis palaikė duris atviras, kol įėjo Šrinis, o tada patraukė tiesiai į Gordono butą. Jo duris pavyko atidaryti be jokio garso. Tik įėjęs, Denas atsišliejo į prieškambario sieną — širdis pradėjo pašėlusiai daužytis. Šrinis įėjo po kelių sekundžių.

— Manai, mus kas nors matė? — paklausė Denas, vos kvėpuodamas.

— Nurimk, drauguži. Dabar be penkių pusė ketvirtos. Aplink — nė gyvos dvasios.

Denas susiėmė už pilvo, vos gaudydamas kvapą.

— Gerai, — tarė jis, — man reikia pabaigti nusivalyti grimą. Kol būsiu vonioje, ištrink Gordono kompiuteryje visas Lombardo nuotraukas. Taip pat — ir jo anoniminį elektroninį paštą.

— Gal dar ko nors reikia?

— Žmogau, mes neturime laiko pyktis.

Šrinis iškėlė pirštą, norėdamas Deną užsipulti, tačiau susilaikė. Purtydamas galvą, jis įjungė kompiuterį. Denas minutę stovėjo, negalėdamas pajudėti iš vietos. Reikėjo labai daug pastangų, kad jis nueitų į vonią. Pamatęs savo atvaizdą veidrodyje, Denas prapliupo juoktis: be peruko ir plaukų ant veido, jis atrodė kaip savo paties ir Raimondo Lombardo parodija.

Nugramdyti gumą nuo veido buvo sunkiau negu Denas manė, — ji tiesiog nenorėjo nusilupti. Jis išbandė Gordono priemones, tačiau nieko gero neišėjo. Galų gale jis nugramdė masę nagų dilde. Kai baigė varginančią procedūrą, pamatė, kad prilipusi masė paliko tamsiai raudoną dėmę ant jo žandikaulio, smakro ir nosies. „Ech, — pagalvojo Denas, — ir kas dar manęs laukia — varlės, skėriai, šunvotės“?

Jis stovėjo ir žiūrėjo į veidrodį, kol susitaikė su esama padėtimi ir grįžo pas Šrinį. Šis pastebėjo Deną ir pasisuko į jį.

— Tave išbėrė.

— Taip, žinau.

— Kaip tik ten, kur buvo grimas. Manau, tai nieko gero.

— Žinau. Gali pasiūlyti išeitį?

— Tai nepadės.

Šrinis sėdėjo, ilgai žiūrėdamas į Deną, ir papurtė galvą.

— Galiu nupirkti vaistų iš vaistinės, — tarė jis. — Galėtum pernakvoti pas mane. Ryte tavo bėrimas jau bus praėjęs.

— Nesu tikras, ar pavyks, tačiau pakalbėsime apie tai vėliau. Dabar verčiau apieškosiu butą ir įsitikinsiu, ar čia nėra nieko, kas galėtų susieti Gordoną su apiplėšimu. Kaip tau sekasi su kompiuteriu?

Šrinis gūžtelėjo pečiais.

— Darau Gordonui paslaugą ir trinu visus jo pornografijos vaizdelius. Patikėk manimi, ten jos daug. Beveik baigiau.

— Gerai. Man reikės kokių dešimties minučių.

Virtuvėje Denas surado šiukšlių maišą ir greitai apėjo butą. Be gumos gabalų ir išsipešusių plaukų iš peruko, panaudotų maskuotei, Denas rado vienintelį rimtą įkaltį — spausdintas Lombardo nuotraukas. Dar jis rado kelias susuktas šimto dolerių kupiūras virtuvės spintos stalčiuje — iš viso suskaičiavo keturis tūkstančius du šimtus dolerių. Jis dvejojo, ką daryti su pinigais, tačiau tik akimirką — paskui įsidėjo juos į kišenę. Pastebėjęs Šrinį, banknotų ritinėlį parodė ir jam.

— Pusė tavo, drauguži, — pasakė jis Šriniui. Šis pagalvojo ir papurtė galvą.

— Kad gal ne — jausiuos kaip numirėlių plėšikas. Būsiu patenkintas, kai atgausiu iš Džoelio savo dalį. Patikėk manim — aš ją tikrai atgausiu.

Denas linktelėjo, suprasdamas, kaip jaučiasi Šrinis.

— Pasiruošęs?

— Po penkių minučių, — tarė Denas. Jis nuvalė kompiuterio klaviatūrą ir pelę, po to susuko ir išsinešė šiukšlių maišą. Atidaręs duris, pažiūrėjo, ar koridorius tuščias, ir liepė Šriniui išeiti. Išėjęs iš Gordono buto, užrakino duris ir, stengdamasis atrodyti kuo ramesnis, išėjo iš pastato. Įlipęs į Šrinio automobilį, jis pajuto, kad smarkiai prakaituoja, o galva pradėjo tvinkčioti. Jis vos neapalpo keleivio kėdėje.