Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Žmogau, pakartok.

— Gerai. Duodu tau žodį. Pasidalinsime pinigus. Ką dar nori iš manęs prievarta išgauti?

Hoferis ore sugniaužė kumštį.

— Žmogau, elgiesi labai teisingai. Mes pasidalinsime pinigus, kai atvyksime į vietą.

— Net nesvajok. Nė vienas iš mūsų nepalies pinigų, kol viskas neaprims.

— Ką turi galvoje?

— Mane gali įtarti dėl Gordono žmogžudystės. Vadinasi, yra tikimybė, kad policija atvyks pas mane ieškoti pinigų.

— Galime paslėpti juos pas mane.

— Tu tikras kvailys, ar ne? Jei policija susies mane su Gordono mirtimi, tai, be abejo, susies mane ir su tavimi. Turiu apie dešimt hektarų žemės. Užkasime pinigus ten.

Hoferio veidas susitraukė, kai jis pagalvojo apie šį pasiūlymą.

— Turiu geresnę idėją. Tu paslėpk vieną krepšį, o aš surasiu, kur padėti kitą.

— Atleisk, drauguži, bet aš nerizikuosiu. Nenoriu, kad mano gyvenimas priklausytų nuo tavęs.

— Nesuprantu, kur problema.

— Jau sakiau tau, be to, daviau žodį. Ko dar nori?

Hoferis nenoromis, bet su juo sutiko.

— Tu juk pažįsti mane jau penkiolika metų. Ar kada esu sulaužęs pažadą?

— Gerai, sutinku.

Prieš nusisukdamas, Džoelis šaltai pažiūrėjo į Hoferį. Atvykus į vietą, jis paliepė Hoferiui paimti krepšius su pinigais, o pats nuėjo atnešti poros kastuvų. Kai grįžo, Hoferis apžiūrinėjo vieną krepšį.

— Ką tu darai?

— Man reikia trupučio pinigų, žmogau. Pasiimsiu tik tūkstantį dolerių.

— Parodyk, ką turi.

Hoferis laikė dešimt banknotų po šimtą dolerių. Džoelis nusiviepė ir pritariamai linktelėjo.

— Gerai jau, — tarė. — Padėk tuos pinigus ir čiupk krepšius.

Hoferis susigrūdo pinigus į kišenę. Už Džoelio namo želiančios pievelės driekėsi didžiuliai plotai miškų. Einant per mišką, Hoferis pastebėjo už Džoelio juosmens užkištą keturiasdešimt penkto kalibro pistoletą.

— Kam tu jį nešiesi? — paklausė jis.

— Dieve šventas, mąstyk galva! Šiuo ginklu aš nušoviau Gordoną. Kaip manai, kodėl jį nešuosi?

Hoferis nervingai apsilaižė lūpas, žiūrėdamas į ginklą.

— Nežinau, — pasakė jis.

— Man reikia jį užkasti, kvaily.

— Ir tiek? — paklausė Hoferis, nervingai žiūrėdamas tai į Džoelį, tai į šautuvą.

— O ką, manei, aš ketinau su juo daryti?

— Tu davei man žodį, nepamiršk.

— Žinau. Ką turi galvoje?

Hoferis papurtė galvą.

— Nesvarbu.

Jie ėjo mišku apie dešimt minučių, kai Džoelis nusprendė, kad jau pakankamai toli.

— Užkasime krepšius šalia to didelio akmens, — tarė jis. Maždaug už dvidešimties pėdų buvo nedidelė proskyna.

Džoelis ir Hoferis čiupo įnagius ir iškasė trijų pėdų gylio duobę. Hoferis, visas suprakaitavęs, numetė kastuvą.

— Manau, užteks, — tarė jis.

— Dar ne. Jei gausiai lis, į krepšius gali patekti vandens. Turime iškasti gilesnę duobę.

— Pats ir kask, — nesutiko Hoferis. — Man jau gana. Hoferis jau ropštėsi iš duobės ir buvo iškišęs vieną koją, kai Džoelis jį sugriebė ir sviedė atgal. Hoferis nusileido kietai — smūgis supurtė jo vidurius. Atsimerkęs jis pamatė, kad Džoelis laiko atkišęs pistoletą. Ramstydamasis Džoelis išropojo iš duobės.

— Tu man pažadėjai, — kaip maldą kartojo Hoferis drebančiu balsu.

— Aš pažado nesulaužysiu, — pasakė Džoelis. — Sakiau, kad reikia gilesnės duobės.

Hoferis iš lėto atsistojo.

— Geriau pradėk kasti, — paliepė Džoelis.

Hoferis pastvėrė kastuvą ir ėmėsi darbo. Kasant duobę, jam linko keliai. Vieną akimirką kojos neišlaikė ir jis parklupo ant vieno kelio.

— Kask, kask, — įsakinėjo Džoelis.

— Džoeli, pamiršk lygias dalis. Man užteks ir dvidešimties procentų, — pasakė Hoferis.

— Sakiau, kask.

— Sakau, man užteks ir dvidešimties procentų.

— O aš liepiu kasti toliau.

Pakėlęs akis į viršų, Hoferis pravirko.

— Tu man žadėjai, — maldavo jis.

— Aš ištesėsiu pažadą. Juk gerai mane pažįsti ir tai žinai.

— Tu nori mane nužudyti!

— Sakiau tau, ištesėsiu savo pažadą, — kartojo Džoelis.

Apsiblaususiomis akimis, vis dar kūkčiodamas Hoferis vargais negalais atsistojo. Jo rankos drebėjo, aukštyn žemyn kilnojant kastuvą su žemėmis. Kai duobė buvo keturių pėdų, Džoelis liepė jam sustoti.

— Padėk kastuvą, — sukomandavo Džoelis, įrėmęs pistoletą Hoferiui į krūtinę.

— Tu man pažadėjai! — subliuvo Hoferis.

— Jei būsi gyvas, kai dalinsimės pinigus, gausi pusę, — pasakė Džoelis šaltu balsu ir iššovė.

Nuo smūgio Hoferis griuvo ant nugaros. Apsvaigęs, tačiau dar nepraradęs sąmonės, jis palietė krūtinę ir žiūrėjo, kaip pro pirštus sunkiasi kraujas. Tada pažiūrėjo į Džoelį.

— Mes pažįstami jau penkiolika metų, — pasakė, sunkiai kvėpuodamas.

— Gordoną pažinojau dar ilgiau, — pasakė Džoelis ir paleido dar tris šūvius į Hoferį.

Iš pradžių Hoferis gulėjo ramiai, po to vos sujudėjo, kol galiausiai bandė atsisėsti. Nepatenkintas, kad nepasiėmė dar vienos apkabos, Džoelis numetė tuščią ginklą į duobę, čiupo kastuvą ir pradėjo kasti. Kai Hoferio kūnas jau buvo padengtas nestoru žemių sluoksniu, jis vis dar bandė pasikelti. Hoferio kūnas nenustojo tampytis tol, kol duobė nebuvo užkasta.

Džoelis sulygino žemę ir lėtai suskaičiavo iki dešimties, klausydamasis, ar neišgirs kokio bruzdesio. Jis pamanė, kad vėliau ant Hoferio kapo pasodins aviečių krūmų. Perbraukęs ranka per kaktą, Džoelis pasiėmė abu krepšius ir nukulniavo namo.

***

Aleksas Resnikas surado Petrenką mažame rusų restorane Esekso gatvėje. Petrenka sėdėjo su trimis vyrais, ant stalo ledų kibirėlyje šalo butelis degtinės „Cristall“ ir buvo padėta lėkštelė ikrų. Gėrė keturiese. Petrenka atrodė linksmas, kai Resnikas priėjo prie jų stalo.

— Pakviesčiau prisijungti, detektyve, deja, mūsų staliukas jau pilnas.

— Atėjau čia ne gerti su tavimi.

— Ne? Kaip gaila... Juk degtinė — geras dalykas. Žinoma, jei atšaldyta iki tinkamos temperatūros, ko amerikiečiai dažniausiai nesugeba. Dar pridedi kelias bruknių uogas ir gauni kažką nepaprasto.

Prie stalo sėdėję kiti trys vyrai linksmi šypsojosi. Resnikas tarė:

— Labiau mėgstu burboną.

Petrenka savo kompanionams kažką pasakė rusiškai, ir šie pradėjo juoktis. Atsisukęs į Resniką, jis šyptelėjo.

— Tau reikėtų praplėsti akiratį. Bent jau paragauk šitų, — Petrenka parodė į ikrus. — Silpnai sūdyti didžiojo eršketo ikrai — patys geriausi.

Petrenka pakabino krekeriu truputį ikrų ir ištiesė delikatesą Resnikui. Šis žvilgtelėjo į traputį su ikrais ir papurtė galvą.

— Žuvų kiaušinėliai? Ne, ačiū. Man reikia su tavim pasikalbėti. Gal tavo draugai galėtų trumpam mus palikti?

Petrenka apgailestaudamas papurtė galvą, dėdamasis į burną krekerį ir lėtai jį kramtydamas.

— Neįsivaizduoji, ką prarandi, — tarsi negirdėdamas Alekso žodžių, kalbėjo Petrenka. — Abejoju, ar, gaudamas tokį atlyginimą, kada nors galėsi paragauti ko nors panašaus. Pats kaltas. Apie ką nori pakalbėti?

— Policijos reikalai.

— Aišku. Mano draugai liks, — nukirto Petrenka. — Kas nutiko, detektyve? Dar vienas senyvas vyriškis parkrito ir prasiskėlė galvą?

— Apiplėštas bankas. Viena moteris nužudyta, kitos būklė — kritiška.

— Ir?.. Kelintą valandą tai įvyko?

— Apie antrą.

Petrenka vėl kreipėsi į kompanionus rusiškai, sukeldamas jų juoką. Tada dalykiškai kreipėsi į Resniką: