Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

Kerol papurtė galvą.

— Įdomu, ką jis ten veikė?

— Kodėl esi tokia tikra, kad tai jis? Sprendi iš šito piešinio?

— Tikrai manau, kad tai jis, — tarė ji, tačiau jos balse pasigirdo abejonė. Ji dvejojo minutėlę ir vos pravėrė lūpas. — Kai žiūrėjau žinias apačioje, jie minėjo, kad nesuveikė banko apsaugos sistema. Ar tai ne ta pati sistema, kurią jiems kūrei?

— Aš ją tik suprojektavau. Jei, užuot samdę specialistus iš Indijos, jie būtų leidę ją kurti man, esu tikras, sistema būtų suveikusi.

— Esi tikras, kad sistema nesuveikė ne dėl tavo klaidos?

— Taip, visiškai. Ko tu nerimauji? Manai, kad po šito manęs niekas nebesamdys?

Kerol bandė nusišypsoti, tačiau šypsnys greitai dingo.

— Šiomis dienomis nerimauju dėl daug ko, — pasakė ji. — Juk nesijauti labai pažengęs, kai į tavo sukurtą...

— Suprojektuotą, — pataisė ją Denas.

— ...kai į tavo suprojektuotą banko sistemą kažkas įsilaužia, — pratęsė savo mintį Kerol. — Gal tau reikėtų ištrinti tą paskutinį punktą iš savo gyvenimo aprašymo?

— Gal tai ir nebloga mintis, — sutiko Denas.

— Manai, jie kaltins ir tave? — paklausė Kerol nerimo perkreiptu veidu.

— Esu tikras, kad savo darbą atlikau gerai. Jei ir buvo kokių problemų, tai — sistemos diegimo bėda. Taip dažniausiai ir nutinka, kai galvojama tik apie pinigus, o programas patikima kurti prasčiausiai apmokamiems specialistams. Nesijaudink, gerai?

— Stengsiuosi. Šis įvykis — labai keistas, — pridūrė Kerol. — Ypač dėl to žmogaus piešinyje, labai panašaus į Gordoną.

Denas bandė nekaltai pajuokauti. Pakilęs iš lovos jis jautėsi netekęs jėgų, tarsi sirgtų sunkia gripo forma. Jis girdėjo, kaip apačioje Kerol pasibeldė į Siužės ir Gario kambario duris, kviesdama juos pietų. Kai visi susėdo prie stalo, Denas negalėjo pažiūrėti į savo vaikus ir pakelti minties, kad šie žiūri į jį. Jis vos kilstelėjo galvą nuo lėkštės. Po apiplėšimo jis vis dar buvo šoko būsenos. Visa ta įvykių grandinė jį dar labiau prislėgė. Negyvi du žmonės, viena moteris sunkiai sužeista, ir viskas dėl jo kaltės. Gordonas ir ta jauna mergina guli morge, ir jis dėl to kaltas. Jis...

„Ką aš padariau... — sukosi jo galvoje. — Dieve, ką aš padariau..

Kerol papasakojo vaikams apie apiplėšimą ir pasakė, kad tai tas pats bankas, kuriame prieš mėnesį dirbo jų tėvas. Jai kalbant, Denas jautėsi žirnio dydžio, toks menkas ir apgailėtinas, o jos žodžiai smigo jam giliai į širdį.

— Oho, — pasakė Garis. — Tėti, ką tu būtum daręs, jei šiandien būtum buvęs banke, ir ten įsiveržtų gauja ginkluotų vyrų?

Denas pajuto įdėmų Gario žvilgsnį. Jis jautėsi purvinas, sergantis, tarsi galėtų savimi apkrėsti žmoną ir vaikus. Jis nebegalėjo tverti šio jausmo.

„Ką aš padariau — sau, jiems... Ką aš padariau jiems?“

— Nežinau, — atsakė jis sūnui, springdamas savo žodžiais.

Siuzė taip pat kažko paklausė apie apiplėšimą. Kaip jis galėjo sėdėti ir jų klausytis? Kaip jis galėjo?

Denas pastūmė kėdę.

— Prastai jaučiuosi, — pasakė jis Kerol. — Einu į viršų prigulti.

Jo žmona suraukė antakius tarsi nustebusi.

— Gal tau padėti nusinešti pietus į viršų? — paklausė ji.

— Ne, viskas gerai. Neturiu apetito.

Prieš nusisukdamas Denas pamatė susmigusius jų žvilgsnius. Kerol atrodė sunerimusi ir pasimetusi. Siužės išraiška buvo pikta, ji sėdėjo susiraukusi. Netgi Garis atrodė šokiruotas.

„Net nenorėdamas jų įskaudinti, aš...“ — Denui pasidarė silpna. Jis lėtai išėjo iš valgomojo ir pasuko laiptų link. Jo kojos, šaltos ir apmirusios, neklausė kūno. Žvelgdamas į laiptus, jis nežinojo, kaip pajėgs jais užkopti, tačiau privalėjo atsigulti ir įtikinti save, kad viskas bus gerai.

***

Kapitono Keneto Hedlio šviesios mėlynos akys nedegė džiaugsmu, Resnikui įėjus į nuovadą. Jo apvalus švelnių bruožų veidas atrodė išvargintas pastarųjų įvykių sukelto streso. Jis pamojo Resnikui, kad šis ateitų pas jį į kabinetą.

Kai Resnikas atsisėdo, Hedlis pyktelėjęs paklausė, kur jis buvo.

— Rinkau parodymus iš Viktoro Petrenkos.

— Voltas grįžo jau prieš dvi valandas.

— Petrenką sunku surasti.

— Jei kartais pamiršai, priminsiu, kad įvyko banko apiplėšimas, du žmonės nužudyti, viena moteris guli intensyviosios terapijos palatoje peršautu pilvu. Noriu, kad dabar dirbtum tik su šia byla. Jokių darbo metu vykdomų asmeninių keršto planų!

Resnikas gūžtelėjo pečiais.

— Mums reikėjo Petrenkos parodymų.

— Tai galėjo ir palaukti.

Resnikas tylėjo.

— Juk nepadarei nieko, kuo galėtum pakenkti sau ir mūsų skyriui?

— Aš? — nustebo Resnikas ir pasimuistė. — Žinoma, ne. Buvau labai delikatus, pasakiau, kad labai gaila, jog jam taip nepasisekė, ir pažadėjau padaryti viską, kad atgautume jo pavogtą turtą.

Hedlis atsiduso ir jo nosis tyliai švilptelėjo.

— Ką jis sakė? — paklausė jis.

— Tvirtino, kad jo seifai buvo tušti.

— Tai jis nenori mums pasakyti, ką juose laikė?

— Galbūt tam yra rimta priežastis?

Resnikas palinko į priekį arčiau kapitono Hedlio.

— Žinia, apie banko apiplėšimą labai sukrėtė Petrenką. Nežinia, ką jis prarado, tačiau aišku, kad tas mafiozas negali leisti, kad mes tai sužinotume. Gal kelias dienas reikėtų pasekti jį ir jo žmones ir pasižiūrėti, kur nuves pėdsakai.

Hedlis kelis kartus sumirksėjo ir apstulbęs žiūrėjo į detektyvą Resniką.

— Jokių šansų. Mums ir taip trūksta žmonių. Visas pajėgas skirsime banko apiplėšimo bylai.

— Visai neturi vaizduotės, Kenai.

— Gal ir ne, bet turiu asmenų, spardančių man užpakalį, kol visko neišsiaiškinsime.

Resnikas abejingai linktelėjo, suvokdamas, kad diskusija beprasmiška.

— Turime pasirūpinti banko vadovo apsauga. Nebent nori dar vieno lavono.

— Manai, jis prikišo prie to nagus?

— Ne aš. Taip pamanys Petrenka.

— Ką ruošiesi daryti?

— Nežinau. Nusikaltimą įvykdę asmenys kažkaip sužinojo seifų numerius — arba iš Petrenkos, arba iš banko darbuotojų. Neįsivaizduoju, kaip Petrenka galėtų kam nors duoti tokios informacijos. Beje, kažkas iš banko darbuotojų turėjo išjungti apsaugos sistemą ir vėl ją įjungti.

— Tu vis tiek neatsakei į mano klausimą. Ar banko vadovas į tai įsitraukęs?

— Logiškai mąstant, jis ir turėtų būti tas žmogus, nors, tiesą sakant, nežinau. Abi versijos manęs neįtikina. Tomas su Filu vis dar aiškinosi su juo, kai išėjau. Kalbėjai su jais?

— Jie vis dar banke.

Hedlis lėtai papurtė galvą, jo veide pasirodė skausminga išraiška.

— Magvairas peržiūri apsaugos kamerų įrašus. Gal prisijungsi ir tu? O rytoj dar paklausinėkite bando vadovą. Reikia išsiaiškinti, ar jis prie to prisidėjęs. Noriu sutvarkyti tuos reikalus, kol manęs nepribaigė skrandžio opa.

— O kaip su apsauga Braunui?

— Nepamiršau.

Resnikas ketino stotis, tačiau staiga sustojo.

— Tas kūnas, kurį radome netoli banko. Ar jau aišku, kieno jis?

— Dar ne.

Resnikas linktelėjo ir paliko suvargusį Hedlį, šviesiai mėlynomis akimis žiūrintį į tolį. Jo partneris videokabinete sėdėjo vienas. Patalpa buvo maždaug trijų metrų ilgio ir dviejų metrų pločio, be langų. Kabinete tebuvo kasetinis videomagnetofonas ir monitorius — skyrius tik tiek galėjo sau leisti. Priešais Magvairą gulėjo krūva vaizdo juostų. Jis karčiai šyptelėjo, trumpai žvilgtelėjęs į Resniką.