Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Tam tikra prasme, banko užpuolimas atrodo labai profesionaliai suplanuotas: nulaužta signalizacijos sistema, tiksliai pragręžti seifai. Tačiau esu beveik įsitikinęs, kad šie vyrukai — ne profesionalai.

— Jie — bepročiai, — rėžė Magvairas. — Nori pamatyti kitą šūvį?

Resnikas niūriai linktelėjo. Magvairas pakeitė vaizdajuostę. Merė O’Donel gulėjo šalia Viljams. Kai Viljams nušovė, O’Donel pradėjo rėkti. Ji atsisuko, norėdama pamatyti žudiką. Kurį laiką vyras stovėjo sustingęs, o tada pradėjo ant jos šaukti. Koja jis parvertė ją ir nedvejodamas iššovė į pilvą. Jis ją kalbino, kol ši raitėsi iš skausmo ant grindų. Resnikas pastebėjo, kad vyrukas sportiniu kostiumu nebesijuokė. Trečiasis užpuolikas nebebandė kontroliuoti situacijos.

Resnikas peržiūrėjo likusią įrašo dalį. Du vyrai grįžo į vestibiulį, nešdamiesi sportinius krepšius. Jis stebėjo, kaip keturi vyrai pabėga iš banko. Šaudytojas pasiliko. Tarsi apdujęs, jis sustojo prie O’Donel ir laikė nukreipęs į ją ginklą. Tada, supratęs, kad liko vienas, išsinešdino lauk.

Magvairas atsiduso.

— Negaliu šito žiūrėti, tai mane sekina. Turiu pailsėti ir ko nors užkąsti. Nori ko nors?

Resnikas papurtė galvą.

— Kurių dar nespėjai peržiūrėti?

Magvairas ištraukė iš krūvos šešias kasetes.

— Čia — lauko kamerų medžiaga.

Jis pakilo nuo kėdės, išsitiesė ir, suėmęs rankomis sprandą, pajuto, kaip trakštelėjo kaklas.

— Grįšiu už pusvalandžio, — pasakė jis ir išėjo.

Resnikas atsisėdo į jo vietą ir persuko keturias vaizdajuostes, nepastebėdamas nieko įdomaus. Penktoje juostoje kamera užfiksavo penkis vyrus, vilkinčius kombinezonus ir su slidininkų kaukėmis, bėgančius link banko. Jis suieškojo vietą, kai jie įeina į banką. Vienas iš vyrų sustojo ir nusiėmė savo kaukę, prieš dingdamas iš kameros vaizdo. Resnikas atsuko juostą ir sustabdė vaizdą, kuriame buvo matyti ryškus vyro profilis. Kurį laiką Resnikas tik spoksojo į ekraną ir jautė, kaip smarkiai daužosi jo širdis. Tada jis pratisai švilptelėjo.

***

Džoelis iškratė krepšių turinį ant grindų ir antrą kartą perskaičiavo pinigus. Pirmąjį kartą jis suskaičiavo keturis šimtus tris banknotų ryšulius — kiekvienas iš jų buvo surištas dviejomis gumos juostelėmis, visos krūvelės buvo vienodo storio. Imdamas po tuziną, jis suskaičiavo po penkiasdešimt šimto dolerių banknotų, — tai yra penkis tūkstančius kiekvienoje. Vadinasi, jis turėjo daugiau kaip du milijonus dolerių. Baigęs antrą kartą skaičiuoti pinigus, jis gavo tą patį rezultatą.

Be pinigų, iš Petrenkos Denas su Šriniu dar paėmė nuotraukų, įvairių dokumentų, vaizdo juostų bei kompiuterio laikmenų. Juos sudėjo atskirai ir supakavo į dėžę. Iš pradžių Džoelis buvo nusprendęs anonimiškai nusiųsti tą dėžę policijai. Nors jį žavėjo mintis pamokyti tą komuniūgą dar kartą, vis dėlto Džoelis nusprendė šiuos daiktus geriau sunaikinti. Jis žinojo, kad FTB galiausiai vis tiek atseks, iš kur atėjo siuntinys, todėl jis negalėjo rizikuoti, kaip koks pusgalvis. Jis nusprendė pasilikti pinigus ir dėl to buvo patenkintas. Be to, Džoeliui nebuvo jokio skirtumo — sės Petrenka į kalėjimą ar ne.

Tarp grobio jis rado ir šešis šilkinius maišelius, jų turinį išbėrė ant virtuvės stalo. Deimantai, devyniolika deimantų. Jis paėmė vieną — deimantas atrodė tvirtas, sunkus ir labai akinamai žibėjo. Akmuo atrodė tiesiog be priekaištų, tačiau Džoelis vis tiek nusprendė patikrinti. Jo dėdė dirbo Deimantų rajone Niujorke — po kelių dienų Džoelis jį aplankys ir išsiaiškins, ko verti šie akmenukai.

Vieną dieną jis sėdi su paskutiniais keliais tūkstančiais dolerių, o kitą jau — milijonierius. Kai Denas papasakojo jam apiplėšimo idėją, Džoelis galvojo, jog bus laimingas, gavęs už darbą penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Jis suprato, kad Denas žinojo, ką šneka. Išskyrus Gordono beprotystes, viskas klojosi pagal planą. Jis truputį gailėjosi, palikęs Deną nuošalyje, tačiau jautėsi teisus, įspėjęs jį dėl Gordono — šimtus kartų jam kartojo, kad turės pats atsakyti už to nevispročio kvailystes, o save Džoelis laikė žodžio besilaikančiu žmogumi. Denas turėjo atsiimti už tokį savo elgesį — jis daugybę kartų buvo jį įspėjęs.

Džoelis nesigailėjo, kad nušovė Gordoną. Nebent tik to, kad nepasirūpino juo dar iki įžengiant į banką. Prisiminus, kaip Gordonas nužudė tas bejėges silpnas moteris, jo kraujas užvirdavo. Koks niekšas! Pasitaikius progai, jis su džiaugsmu nušautų Gordoną iš naujo.

Eriko gyvybės jam taip pat nebuvo gaila — tas niekšelis norėjo sulaužyti susitarimą ir pasigviešti pusę pinigų! Kai buvo įtrauktas į operaciją, jam buvo pažadėti dvidešimt procentų, ir Hoferis tą gerai žinojo. Net jei situacija pasikeitė, susitarimas liko toks pat. Be to, Hoferio bandymas lįsti prie tos merginos greičiausiai išprovokavo Gordoną. Jis nusipelnė mirties lygiai taip pat, kaip ir Gordonas. Džoelis prisiminė, kad Erikas jam melavo apie kalėjimą, ir jį nukrėtė šiurpas. Jiedu pažinojo vienas kitą penkiolika metų, ir kas iš to? Ką jie turėjo bendro? Politiką, ginklus, pomėgį alui? Gerai, kad pavyko jo atsikratyti.

Džoelis subėrė deimantus atgal į šilkinius maišelius (jie greičiausiai verti bent jau pusės milijono, toptelėjo jam), o pinigus sugrūdo į vieną iš kelioninių krepšių. Turėdamas du su puse milijono dolerių jis galės daryti, ką panorėjęs. Nors ir ilgėsis namų privatumo, nuošalumo, dešimties hektarų miško ir rūsyje įrengtos šaudyklos, Džoelis nusprendė, kad pats laikas kelti sparnus. Galbūt išvis iš čia išvažiuoti ir įsikurti Floridoje? Jis nusprendė nepriimti jokių skubotų sprendimų — reikia laiko pagalvoti. Kol kas jis truputį paremontuos senąjį namą, atliks tai, apie ką seniai svajojo.

Džoelis nusišypsojo pagalvoję, kaip jam pasisekė. Jis pakėlė akis į lubas ir plačiai išsišiepė:

— Pagaliau man iškrito septynetas. Pačiu laiku.

18

Stilvolas ir Holingsas pasirodė nuovadoje praėjus kelioms minutėms po to, kai Resnikas peržiūrėjo vaizdo įrašą, kurioje užfiksuotas Raimondas Lombardas.

— Tavo draugas iš FTB tave paliko? — paerzino Stilvolą Resnikas.

— Lygiai penktą jis išėjo, — atsakė šis ir pasikrapštė skruostą. — Štai tokie tie federalinio darbuotoj o džiaugsmai...

— Gaila. Norėjau jam kai ką parodyti.

Resnikas parodė jiems apiplėšimo įrašą ir vietą, kurioje Lombardas nusiima kaukę ir parodo veidą. Stilvolo veidas sustingo, pamačius Raimondo Lombardo profilį.

— Turbūt juokauji, — savo akimis negalėjo patikėti jis. — Mes gaištame laiką apklausdami liudininkus, kai tuo tarpu turime nufilmuotą medžiagą!

— Taigi, — tarė Holingsas, purtydamas galvą iš nuostabos. — Tai neįtikima, draugai.

Resnikas turėjo sau pripažinti, kad jaučiasi geriau nei nematęs to įrašo, vis dėlto kažkas jį toje juostoje neramino, tačiau pats gerai nesuvokė, kas. Jis žiūrėjo ją kadras į kadrą, dar ir dar kartą. Įėjo Magvairas.

— Neįtikima, — pasakė jis.

— Mes prasėdėsime čia visą naktį, — vėl sudejavo Stilvolas. — Nepamatysiu nė paskutinių beisbolo perdavimų.

Atėjo Hedlis. Po daugybės pokalbių su vietiniais teisininkais, FTB, Lombardo advokatu buvo sutarta, kad įtariamasis bus sulaikytas rytojaus dieną dešimtą ryto. Niekas neatrodė patenkintas.

— Dviguba žmogžudystė, moteris intensyviosios terapijos skyriuje, ir mes dar leidžiame jam mus šokdinti ir kelti savo sąlygas? — piktinosi Stilvolas.