Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

Naktį Denas miegojo prastai. Nors bandė tvardytis, jo mintys šokinėjo nuo vieno prie kito praėjusios dienos momento: mirusios merginos, peršautos jos krūtinės, vis didėjančio kraujo klano aplink ją; po to jis prisiminė dejuojančią vidutinio amžiaus moterį baisioje agonijoje su išvirtusiomis žarnomis; pagalvojo apie peršautą Gordono kaukolę; prisiminė ir Džoelį, nukreipusį į jį ginklą ir dvejojantį, ar nuspausti gaiduką... Atrodė, kad tie vaizdai kaip karuselė suksis jo galvoje nesustodami, net atsimerkęs juos matys. Jie persekios jį kaip vaiduokliai, kol galiausiai išnyks tamsoje.

Vieną akimirką nuovargis beveik palaužė Deną ir galva pasidarė tuščia, tarsi jis plauktų upe pasroviui. Jis jautėsi beveik ramus. Po kurio laiko Denas išgirdo šaukiant jį vardu. Balsas atrodė pažįstamas. Jis bandė nekreipti į tai dėmesio, tačiau tas, kuris jį kvietė vardu, nesiliovė.

— Ei, Denai, atsisuk.

Dejuodamas iš nuovargio, jis atsisuko ir pamatė Gordoną. Jis buvo visai nepanašus į save — žemesnis, vyresnis, šiurkštesnių bruožų, be jam būdingos kvailumo išraiškos.

— Juk sakiau tau, kad Džoelis — niekšas, — tarė jis.

— Jis nėra toks blogas... — bandė teisinti Džoelį Denas.

— Nėra toks blogas? — pakartojo Gordonas. — Tas niekšas ištaškė man smegenis!

— Apgailestauju dėl to.

— Kas iš to? Kas padaryta — padaryta.

— Vis tiek apgailestauju.

— Taip, žinau, bet tai jau įvyko. Kaip tu?

— Ką turi galvoje?

— Denai, juk žinai, ką turiu galvoje. Kaip atsiimsi savo dalį iš to niekšo?

— Jis man ją atiduos. Džoeliui tiesiog reikia nusiraminti.

— Neturėk vilčių — jis neduos tau nė skatiko. Tu puikiai tai žinai.

— Gal ir nežinau... Gordonai, kas nutiko banke? — nepraleido progos paklausti Denas.

— Drauguži, tai nebuvo mano klaida.

— Tačiau tu į jas šovei.

— Tau reikėjo girdėti, ką jos man kalbėjo. Turiu galvoje, Denai, tu būtum padaręs tą patį, jei pasipūtusi maža kalė tave išvadintų šlykščių pasibjaurėtinu iškrypėliu. Jei ji tau sakytų, kad verčiau santykiautų su kiaule, negu kada nors mylėtųsi su tavim, ką darytum? Ką man reikėjo daryti? Tiesiog nueiti?

— Gordonai, ji buvo surišta ir negalėjo nieko padaryti. Taip, tau reikėjo tiesiog nueiti.

— Klausyk, nueidavau visą savo gyvenimą. Šį kartą nebeketinau taip pasielgti, ypač kai turėjau ginklą. Aš negalėjau paprasčiausiai nueiti, nes Džoelio storas draugelis stovėjo ir iš manęs šaipėsi.

— O kodėl šovei į kitą moterį?

— Dėl to paties. Ji išdrįso man pareikšti, kad degsiu pragare. Nusprendžiau jai suteikti progą pagalvoti apie kitus dalykus. Velniop jas abi!

Denas jautėsi sutrikęs. Prieš jį esantis žmogus tarsi buvo Gordonas, bet tuo pat metu ir ne jis. Nuo jo dvelkė šalčiu ir abejingumu. Gordonas buvo tarsi tuščias kiautas, besielė būtybė, kurią Denas kažkada tarėsi pažinojęs. Dabar jo akyse tebuvo matyti vien pyktis ir įniršis.

— Kam ją kalbinai? — paklausė Denas, apimtas pykčio ir užsikirsdamas. — Tu man pažadėjai, Gordonai. Kodėl taip pasielgei?

— Aš tik kvailiojau, ir tiek. Stūmiau laiką, bandydamas būti draugiškas. Nemaniau, kad tai labai blogai.

— Nemanei?! Juk mes rizikavome daugybe dalykų. Ką, įsivaizduoji, turėjai pasakyti tai moteriai, kad jai būtų malonu tavęs klausytis?

— Aš jai tik pasakojau apie Džersį ir keletą faktų apie Braziliją. Tai viskas.

— Turiu tau naujienų, Gordonai. Niekam neįdomūs tie tavo fakteliai, aišku?

— Manai, nežinau?

— Tada kodėl, Gordonai, kodėl ? Kodėl sukėlei mums pavojų, taukšdamas niekus?

— Kodėl? — sučiaupė jis lūpas galvodamas. — Nežinau. O ką dar aš galėjau sakyti?

— Kam išvis reikėjo su kuo nors kalbėtis?

— Na, juk nedažnai pasitaiko progų pakalbėti su tokia gražia mergina. Be to, Denai, aš turėjau ginklą ir buvau mandagus. Jai tereikėjo ramiai gulėti ir manęs klausyti. Leisti man bent apsimesti, kad turėjau sušiktą šansą ją pakabinti. Kas čia tokio?

— Nieko, tik kažkodėl niekada negirdėjau tavęs taip keikiantis.

— Na, kaip suprantu, aš miręs. Tai koks dabar skirtumas?

— Tiesiog tai — ne tu.

— Panašu, kad aš, Denai... Kodėl vis suki akis į šalį? Norėtum būti kur nors kitur?

— Manau, aš pavargęs.

— Kaip gali būti pavargęs? Juk ką tik išsimiegojai.

— Aš labai nusikaliau. Gal baigiam šį pokalbį?

— Gal juokauji? Aš juk nebegyvas, Denai. Tai turbūt paskutinė proga mums pasikalbėti, o tu nori manimi nusikratyti?

— Gordonai, atleisk, bet aš labai pavargęs.

— Nesvarbu. Gerai. Jei jau taip nori... Tačiau atsakyk man į vieną klausimą. Tą, kurio vengi. Kaip atsiimsi savo dalį iš to niekšo? Tau bus visiškos šakės, jeigu to nepadarysi.

— Ką nors sugalvosiu.

— Ne, nesugalvosi. Tau tikrai nekas, Denai. Supranti, kad tau tuoj paskambins policija? Jie norės sužinoti, kodėl nesuveikė banko apsaugos sistema.

— Žinau.

— Esi tam pasirengęs?

— Manau, taip.

— Esi pasirengęs tam, kas atsitiks, kai jie sužinos, kad buvau vienas iš plėšikų?

— Taip nenutiks.

— Nebūčiau toks tikras...

— Šiuo metu policija mano, kad tu buvai auka. Nėra pagrindo galvoti kitaip.

— Yra didelio pagrindo, ir tu tą puikiai žinai, Denai. Jei atsiimtum savo dalį, galėtum bandyti pabėgti. O dabar gali tik sėdėti kaip pelė po šluota. Jei jie susies mane su tuo nusikaltimu, tu būsi kitas. O tada būsi žuvęs. Prarasi viską — Kerol, vaikus, savo gyvenimą. Džoelis tau neduos nė skatiko.

— Gordonai, pakaks.

— Ką turi galvoje? Paskutinis dalykas, ir daugiau niekada tavęs nebetrukdysiu...

— Ne, aš rimtai. Užteks.

Gordonas lėtai sučiaupė lūpas. Jis žiūrėjo į Deną savo tuščiomis akimis, tada suraukė lūpas ir piktai nusikeikė:

— Užsikrušk. Dingstu iš čia.

Ir Gordonas pradingo.

Denas pajuto palengvėjimą ir kartu kažkokią tuštumą. Jis suprato, kad visa tai netikra, kad jis tik sapnuoja, tačiau, kita vertus, šis susitikimas buvo labai keistas. Atrodė, tarsi viskas labai organizuota ir logiška, ne padrika, kaip kituose jo sapnuose. Gal ten tikrai buvo Gordonas — tikroji jo pusė? Toji, kuri bjaurisi savimi, yra paskendusi pyktyje ir įniršyje.

Denui buvo nesvarbu, ar policija susies jį su tuo nusikaltimu, ar ne. Jis žinojo, kad vis tiek jau viską prarado — Kerol, vaikus, ateitį. Visa tai, kas nutiko, įvyko tik dėl jo kaltės. Jei ir niekas apie tai nesužinos, niekada nebebus taip, kaip anksčiau.

Jis padėjo ant kortos visas savo vertybes ir rizikavo dėl nieko. Tuštuma viduje išsiplėtė, ir Denas jautėsi visiškai tuščias.

Jį pažadino Kerol. Denui labai skaudėjo krūtinę, jo veidas buvo drėgnas ir lipnus nuo prakaito ir ašarų. Jis suprato, jog kūkčiojo.

— Kas nutiko? — išsigandusi paklausė Kerol.

— Nieko. Tik blogas sapnas.

20

Resnikas atėjo į nuovadą šeštą valandą ryto. Jie vis dar neišsiaiškino, kas buvo tas rastas negyvas vyras. Jis peržiūrėjo liudininkų parodymus, užrašytus Stilvolo ir Holingso, abi vaizdajuostes, kuriose nufilmuotas apiplėšimas ir kaukę nusiimantis Raimondas Lombardas. Kažkas tose vaizdajuostėse buvo ne taip, pagalvojo Resnikas. Jis ilgai galvojo ir suprato, kas: iki nusiimdamas kaukę, Lombardas neramiai žvalgėsi, tarsi akimis ieškotų apsaugos kamerų. Resnikas keletą kartų atsuko juostą. Jis nebuvo šimtu procentų įsitikinęs, tačiau jam atrodė, kad Lombardas tyčia nusiėmė kaukę. Ramybės nedavė klausimas, kodėl jis tai padarė. Kažkas čia buvo negerai, tačiau Resnikas niekaip negalėjo suprasti, kas. Tarsi koks vardas painiotųsi ant liežuvio galo ir niekaip negalėtum jo prisiminti.