Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

Hedlis atrodė pavargęs:

— Padariau, ką galėjau. Dar šis tas, Tomai. Mes dirbame su federaline organizuoto nusikalstamumo užduotimi...

— Vis tiek negerai. Tai iki rytojaus ryto, — atsisveikino Stilvolas.

— Lombardas bus atvežtas į FTB buveinę Bostono centre.

— Tikiuosi, jie nebandys tartis su tuo galvažudžiu.

Stilvolas nutilo, jį persmelkė pyktis.

— Jūs matėte, kaip buvo nušautos tos moterys, — nusiraminęs tarė jis. — Gal parodyk kapitonui vaizdajuostę, Aleksai?

— Man nebūtina jos žiūrėti.

— Ar ką nors išsiaiškinote dėl lauke rasto vyro? — paklausė Holingsas.

Hedlio veidas sukrito. Jis papurtė galvą.

— Dar ne, — ištarė jis nuovargio kupinu balsu.

***

Aleksas pradelsė darbe dar kelias valandas, baigė sutvarkyti keletą reikalų ir nutarė pažiūrėti vienuoliktos valandos žinias — gal jie pateiks kokių naujų faktų apie negyvą vyrą. Nieko naujo jis neišgirdo. Važiuodamas namo jis stabtelėjo kiniško maisto išsinešti.

Resnikas grįžo namo prieš vidurnaktį, pašildė maistą mikrobangų krosnelėje. Sukratęs valgį į lėkštę, padėjo šią ant didelio tamsaus medžio stalo, kuris kažkada priklausė jo tėvams. Kai Brajenas buvo gyvas, jis kasdien laukdavo tos akimirkos, kai Resnikas grįš namo ir pietaus su juo bei Kere. Dabar grįžti namo Aleksui Resnikui buvo nemalonu.

Jis stengėsi valgyti greitai, kad nespėtų užplūsti prisiminimai, tačiau mintimis vis tiek nuklydo į praeitį. Jis galvojo apie Kerę ir apie tai, kokia ji buvo laiminga. Ji šypsodavosi pačia nuostabiausia šypsena, kai jausdavosi laiminga, o ją pamačius Resnikui kone sustodavo širdis.

Jau dešimt metų jis nematė tos šypsenos. Aleksui dingtelėjo, kad penkerius metus su žmona nepalaikė jokio ryšio. Ji vienintelį kartą paskambino paklausti, kaip jam sekasi, tačiau pažadėjo daugiau taip nedarysianti. Ir Kerė laikėsi sau duoto žodžio.

Mintys apie tą skambutį nuteikdavo Aleksą nemaloniai. Paskutinis dalykas, kurį Kerė jam tada pasakė, buvo tas, kad ji negalėjo susitaikyti su jo „nuolatiniu bėgimu nuo Brajeno mirties fakto“. Aleksas nesąmoningai perbraukė nykščiu per stalo paviršių, kol aptiko mažą griovelį. Tai — Brajeno darbas, kai šis buvo ketverių. Resnikas prisiminė tą jo išdykėlišką žvilgsnį, kai Brajenas išgramdė tą skylutę šakute. Berniukas taip didžiavosi savimi, kad laukė kokios nors tėčio reakcijos. Ir nors Resnikas labai stengėsi nutaisyti griežtą žvilgsnį, jam nepavyko atrodyti rimtam, ypač, kai į jį taip žiūrėjo jo vaikas. Aleksas neištvėręs pradėjo juoktis, tada ir Brajenas ėmė krykštauti kaip pašėlęs.

Resnikas pakilo nuo kėdės ir siuvo po namus pirmyn atgal. Jam būtinai reikėjo judėti — jis nenustygo vietoje. Tame bute ar, tiksliau būtų pasakyti, studijoje, sienos buvo plikos — šiuose namuose nebuvo jokių nuotraukų ar kitų asmeninio gyvenimo prisiminimų. Nieko, išskyrus kelias knygas, tarsi įrodančias, kad tuose namuose kažkas gyvena.

Spaudimas krūtinėje atlėgo, jis vėl galėjo kvėpuoti. Aleksas labai norėjo nueiti kur išgerti, tačiau susilaikė. Jis dažnai eidavo išlenkti taurelės po darbo, tačiau suprato — jei gers kas kartą pajutęs nostalgiją ir graužatį, turės gerti kiekvieną vakarą. Aleksas nenorėjo tapti alkoholiku. Detektyvo darbas buvo vienintelė Resniko paguoda, dariusi jį užimtą. Beveik kiekvieną savaitę jis dirbdavo po septynias dienas ir išeidavo iš kontoros tik tada, kai jau būdavo visiškai nusikamavęs iš nuovargio. Tuomet grįždavo namo ir nieko nebegalvodamas užmigdavo. Nesąmoningai nebegalvodamas apie Brajeną...

***

Petrenka daužė bokso kriaušę jau tris valandas, bandydamas išlieti susikaupusią energiją bei įtūžį. O ką jis galėjo daryti — sėdėti ir laukti? Nors rankos buvo sunkios, kaip cementinės, Petrenka kartojo vis tą pačią kombinaciją. Tiesus smūgis-tiesus smūgis-„kablys“-tiesus smūgis-tiesus smūgis-smūgis iš apačios... Jis bandė nusiraminti ir susikoncentruoti į kojų darbą bei kūno judesius, tačiau užeinantys įniršio priepuoliai blaškė Petrenkos dėmesį.

Per vienuoliktos valandos žinias jis išgirdo, kad apiplėšime galėjo dalyvauti vyras iš Vidurio Rytų. Ši žinia buvo kaip žibalas ugniai. Koks ten pusprotis? Visiškas idiotas! Iš to, ką Resnikas pranešė jam apie apiplėšimą, Petrenka suprato, kad čia nagus bus prikišę arabai. Nieko keista, kad jie šitaip pasielgė: vieną dieną jie parduoda deimantus, o kitą juos pavagia ir juokiasi.

Jis būtinai turėjo pričiupti tuos arabus. Tikėjosi, kad šie dar tebeturėjo jo paliktą lagaminą su įmontuota sekimo įranga. Nors, be turto tuose seifuose, Petrenka turėjo ir kitų sąskaitų, jos nebuvo taip lengvai realizuojamos ir jis nebūtų galėjęs jas taip greit išgryninti. Be to, tuose seifuose buvo dokumentų, kurie jokiu būdu negalėjo patekti FTB į rankas. Jei taip nutiktų, jis sėstų į kalėjimą ilgam. Petrenka žinojo, kad gyvas liko tik todėl, kad keli svarbūs pareigūnai nebuvo suinteresuoti, kad tie dokumentai būtų paviešinti. Jei jis neatgaus tų popierių, jam reikės bėgti, galbūt net atgal į Rytų Europą, tačiau ten jis sėdėtų be pinigų ir nebegalėtų sau leisti tokio gyvenimo, kokiu įprato mėgautis Amerikoje.

Banko vadovas taip pat turėjo atsiimti. Kažkas davė tiems arabams seifų kodus — greičiausiai tai padarė jis. Petrenka paleido stiprų smūgį į kriaušę, prisiminęs savo pokalbį su banko valdytoju: Braunas ramiu veidu jam aiškino, kad jų naujoji apsaugos sistema yra tiesiog nepriekaištinga ir jų bankas saugesnis už Nokso fortą. Petrenka — kvailys — juo patikėjo ir išsipirko dar šešis seifus, kuriuose laikė pinigus ir svarbius dokumentus. Jis niekada nebūtų pagalvojęs, kad Braunas galėjo taip pasielgti. Kita vertus, net bailiausia hiena kartais puola liūtą. Beldimas į duris pertraukė Petrenkos mintis. Jis liovėsi kumščiavęs ir rusiškai paliepė užeiti. Pamatęs lagaminą rankoje laikantį Jurijų, Petrenka su palengvėjimu atsiduso. Sunkiai judėdamas jis nusiėmė odines apsaugas nuo rankų ir abejingai pažiūrėjo į šiurkščius kruvinus krumplius.

— Kvailiai, — tarė Jurijus, tiesdamas lagaminą Petrenkai.

— Čia visi pinigai?

— Beveik visi — devyniasdešimt šeši tūkstančiai dolerių.

— O arabai?

— Radome du iš jų, su kuriais derinome kainą. Jie nustebo mus pamatę, laukia mūsų sandėlyje.

Petrenka paėmė auksinį laikrodį „Rolex“ ir nustebo, kad jau beveik trys ryto. Nors jis labai nekantravo baigti tvarkyti šį reikalą, suprato, kad geriau tą padaryti pailsėjus ir šviežia galva. Kelios valandos nieko nepakeis.

— Jie gali palaukti, — pasakė Petrenka. — Mums reikia išsimiegoti. Jie palauks.

Petrenka kiek padvejojo, trindamas krumplius.

— Ką nors radote?

— Dar ne.

Tai išgirdęs, Petrenka stengėsi susitvardyti ir neatrodyti sutrikęs. Jis pasiėmė rankšluostį, nusišluostė rankas ir kaklą, tada priėjo prie staliuko su atšaldytu buteliu degtinės. Jis prisipylė stikliuką ir vienu mauku išgėrė, bandydamas nuslėpti nusivylimą, kad turės pasakyti Jurijui, jog susitikimas įvyks rytoj po pietų.

— Mūsų laukia sunki diena, — pridėjo jis. — Viskas paruošta?

— Taip. Plastikinė danga nuleista. Viskas, ko reikės, paruošta.

— Mūsų svečiai arabai nesijaučia nepatogiai?

Jurijus plačiai nusišypsojo, apnuogindamas pageltusius kreivus dantis.

— Atleisk, bet palikau juos labai nepatogioje padėtyje.

Petrenka linktelėjo ir įtūžis vėl sukilo, užliedamas pabalusį veidą.

— Tai gerai, — pasakė jis.

19