Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Tvarkei asmeninius reikalus? Turėjo būti smagu.

— Ne visai. Ieškojau Petrenkos, norėjau jį įkalbėti rašyti pareiškimą.

— Rimtai? Kaip tas šunsnukis sutiko naujieną?

— Nekaip.

— Gaila, kad manęs nepasiėmei kartu — būtų buvę smagu pamatyti to tipo reakciją. Manau, žymiai linksmiau leidai laiką nei aš.

Resnikas nusisuko, jau žinodamas, ką Magvairas jam pasakys.

— Į nuovadą buvo atvykę Margaritos Viljams tėvai. Tas bailys Hedlis liepė man pranešti jiems žinią. Džiaugiuosi, kad nereikėjo lydėti jų į morgą.

Sunkiausia šiame darbe Resnikui buvo pranešti tėvams apie jų vaikų mirtį. Dėl šios pasąmoningos priežasties jis ir išvyko ieškoti Petrenkos, todėl ir užtruko. Resnikas žinojo, kad, jei būtų grįžęs į savo postą, Hedlis būtų jam liepęs pranešti žinią mirusios merginos tėvams.

— Turbūt buvo nesmagu, — supratingai pasakė Resnikas.

— Taip, bet juk tai irgi mūsų darbas, ar ne? Taigi kol tu linksminaisi, aš be perstojo dirbau. Ir žinai, ką? Viena kamera fiksavo vaizdą patalpoje, kurioje įrengta apsaugos sistema. Peržiūrėjau visas vaizdajuostes — nuo vakar vidurnakčio iki apiplėšimo į kabinetą niekas nebuvo įėjęs.

— Sistema galėjo būti išjungta prieš kelias dienas.

— Galbūt. Pažiūrėk, — Magvairas išėmė įdėtą juostą ir pakeitė ją kita, gulėjusia atskirai nuo kitų. Atsivertęs užrašų knygelę, jis pasuko vaizdą iki reikiamos vietos ir įjungė įrašą. Jame buvo matyti, kaip Kreigas Braunas uždusęs ir surištomis rankomis bėga į apsaugos kabinetą ir ima desperatiškai ieškoti raktų, jo kaklas ir kakta buvo šlapi nuo prakaito. Atidaręs duris, jis sustojo, kelias sekundes žvalgėsi po patalpą ir atrodė akivaizdžiai pasimetęs.

— Matei? — sustabdęs įrašą, paklausė Magvairas. — Kabinete jis nieko nelietė, neįjungė ir neišjungė apsaugos sistemos, nes ji jau buvo įjungta. Vadinasi, ji buvo įjungta ir apiplėšimo metu.

— Kodėl tada ji nesuveikė?

— Gal niekas iš darbuotojų nenuspaudė pavojaus signalo mygtuko?

— Braunas teigia, kad nuspaudė, — tarė Resnikas.

— Skambinau Tomui. Trys kasininkai irgi tvirtino, kad nuspaudė aliarmo mygtuką. Gal jie visi meluoja?

— Keturi banko darbuotojai, įtraukti į nusikaltimą? — Resniko galva pradėjo silpnai tvinkčioti. Jis paspaudinėjo akis, stengdamasis iškęsti skausmą.

— Per daug. Nebūtų išdegę — kuris nors vienas tikrai būtų viską sugadinęs. Į apsaugos sistemą tikriausiai buvo įsilaužta. Viskas darosi labai komplikuota.

— Pamatysime. Paskambinau Tomui ir paprašiau, kad paimtų pirštų antspaudus nuo apsaugos mygtukų.

Resnikas nemanė, kad tai duos naudos: kasininkai nuolat liečia tuos mygtukus, kartais tiesiog norėdami įsitikinti, kad jie yra. To jis nesivargino pasakyti Magvairui, tik džiaugėsi, kad jo partneris rodo vis daugiau iniciatyvos.

Tvinksėjimas galvoje darėsi vis įkyresnis. Resnikas visada nešiojosi buteliuką aspirino — jis įsimetė porą tablečių į burną ir lėtai jas nurijo. Detektyvas Aleksas norėjo, kad viskas šioje byloje būtų paprasta ir kad apiplėšimo priežastis būtų išjungta apsaugos sistema. Mintis, kad reikės aiškintis, kaip buvo nulaužta apsaugos sistema, jam kėlė nepakeliamą galvos skausmą.

— Ar jau peržiūrėjai patį apiplėšimą? — paklausė Resnikas.

— Taip, tuoj tau parodysiu.

Magvairas įdėjo kitą vaizdajuostę, taip pat atskirtą nuo krūvos, ir atsuko vietą, kurioje buvo nufilmuoti plėšikai. Juostoje matėsi didžioji banko vestibiulio dalis, tačiau joje negalėjai matyti pagrindinių durų. Resnikas žiūrėjo, kaip kaukėti vyrai įbėga, du iš jų nešasi automatus, kitas — pistoletą. Jis pasilenkė ir sustabdė vaizdajuostę.

— Matau penkis įsibrovėlius, — pasakė Resnikas.

— Aš irgi.

— Kaip manai, ar yra asmenų, kurių neužfiksavo kameros?

— Nežinau. Galbūt.

Keturi iš penkių vyrų vilkėjo raudonus kombinezonus ir mūvėjo slidininkų kaukes. Penktasis buvo apsivilkęs geltoną bėgimo kostiumą. Jis taip pat turėjo slidininko kaukę, tačiau ne tokią, kaip kitų.

— Jie planavo plėšti banką keturiese, — įžvalgumą pademonstravo Resnikas. — Penktą paėmė paskutinę minutę.

— Pažvelk, kokie tų vyrukų ginklai, — susižavėjęs tarė Magvairas. — Du automatai, o tas storas vyrukas ilgais plaukais mojuoja keturiasdešimt penkto kalibro pistoletu. Mano nuomone, kiek per daug tokio banko apiplėšimui. Šie ginklai sukelia šurmulio ir triukšmo.

— Bet kuris ginklas sukelia daug triukšmo. Jie turbūt norėjo visus išgąsdinti ir perimti valdžią į savo rankas.

Magvairas susimąstė.

— Galbūt, — sutiko jis. — Beje, tas stambus vyras, mojuojantis pistoletu, ir šovė į abi moteris. Jis turbūt nušovė ir tą vyruką „Grateful Dead“ marškinėliais mašinų stovėjimo aikštelėje.

Magvairas įjungė įrašą ir stebėjo, kaip trys plėšikai banko darbuotojus ir klientus suguldo ant pilvų ir suriša jiems rankas bei kojas. Kiti du, ant pečių užsimetę po sportinį krepšį, nubėga koridoriumi, vedančiu prie seifų.

— Deja, seifų patalpoje nėra kamerų, — atsiduso Magvairas. — Pasak Brauno, tai pažeistų klientų privatumą — jie neturi teisės filmuoti jų seifų turinio.

Resnikas supratingai linktelėjo, suvokdamas, kad banko vadovas buvo teisus.

— Iki šūvių daugiau nieko įdomaus nevyksta, — tęsė Magvairas. — Leisk man pasukti iki čia.

Juostai besisukant, Resnikas pamatė kai ką įdomaus. Jis sustabdė vaizdajuostę, atsuko ją ir vėl įjungė. Vyrukas sportiniu kostiumu palinksta prie Margaritos Viljams, kad patikrintų, ar tvirtai surištos jos rankos. Toliau Resnikas žiūrėjo sulėtintą vaizdą: jis atsuka nugarą į kamerą, todėl labai neaiškiai, gal tik sekundę, bet vis dėlto matyti, kaip jis užkiša abi rankas merginai už sijono.

— Tas mažas storas iškrypėlis, — sušuko Magvairas. — Jis ją tvirkina!

Resnikas įjungė vaizdą normaliu greičiu. Toliau vyras, mojavęs pistoletu, prieina prie Margaritos Viljams.

— Štai kur tai nutinka, — tarė Magvairas.

Vyras kažką sako Viljams. Jis atrodė nerūpestingas, atsipalaidavęs. Po kelių akimirkų mergina pasuka galvą, bandydama į jį geriau įsižiūrėti. Ji įpyksta, kaklo kraujagyslės išpampsta, kai kažką jam sako. Plėšikas ima neramiai dairytis į abi puses, tarsi norėtų pabėgti. Po akimirkos jo elgesys visiškai pasikeičia: kūnas įsitempia, jis griebia ją abiem rankomis ir parverčia ant nugaros. Tą pačią akimirką jis nutaikė į ją ginklą ir iš vamzdžio pasipylė liepsna. Margaritos Viljams kūnas net pašoko nuo smūgio. Po toji liko gulėti, pasukusi veidą šonu.

Resniko žandikaulis įsitempė, stebint šaudymo sceną. Jis sustabdė vaizdajuostę ir iš naujo ją atsuko.

Magvairas sudejavo:

— Abejoju, ar noriu dar kartą tai žiūrėti.

— Noriu tau kai ką parodyti, — sujudo Resnikas. — Atkreipk dėmesį į tą vyruką sportiniu kostiumu — pažiūrėk, kaip jis elgiasi, kai mergina šaukia ant to, kuris šovė. Jo pečiai kruta. Jis juokiasi — jam patinka tai, kas vyksta. Dabar stebėk trečią užpuoliką: jis akivaizdžiai sunerimęs; kai šauti pasiruošęs vyras pakelia automatą, jis taip pat kilsteli savo ginklą, tarsi norėdamas jį nušauti. Čia kažkas ne taip... — Resnikas dar kartą peržiūrėjo vaizdajuostę, dalindamasis savo pastebėjimais su Magvairu.

— Na, gerai, — galiausiai tarė Magvairas, — turime porą bepročių. Kaip tai mums padės?

Resnikas sustabdė vaizdajuostę. Jo žandikaulis dar labiau įsitempė, bežiūrint į ekraną.