Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Veltui gaišti laiką. Sėdime čia nuo pietų. O gal man reikėtų pasikalbėti su savo advokatu dėl šių įžeidinėjimų? — pasišaipė rusų matininkas.

— Tu nesupratai, Petrenka. Nesiruošiu tavęs kaltinti.

— Tai ko tada nori? — nesuprato šis.

— Apiplėšti tavo seifai „Lynn Capital“. Reikia, kad parašytum pareiškimą.

Linksmybės staiga baigėsi. Petrenkos žvilgsnis vėl tapo šaltas ir sustingęs.

— Kokius čia žaidimus žaidi, detektyve?

— Nežaidžiu jokių žaidimų.

Resnikas išsitraukė iš kišenės užrašų knygelę ir perskaitė apvogtų seifų numerius.

— Jei netiki, turiu ir nuotraukų.

Petrenka Ūktelėjo. Jo veidas išbalo. Sustingusiais pirštais jis paėmė iš Resniko fotoaparatą ir skystųjų kristalų ekrane įdėmiai peržiūrėjo visas nuotraukas. Kai grąžino įrodymus Resnikui, Petrenkos veido bruožai prarado žmogiškumą, jis tapo panašus į roplį.

— Juokingiausia, kad buvo apvogti tik tavo seifai.

— Jokių kitų neišplėšė? — pasitikslino Petrenka.

— Ne. Atrodo, jie nusitaikė į tave. Gal įsivaizduoji, kas tai galėjo padaryti?

Petrenka sėdėjo ramiai, nejudėdamas, žvelgė prieš save bejausmėmis stiklinėmis akimis. Resnikas akimirką žiūrėjo į jį, vos galėdamas sutramdyti ironišką šypseną.

— Turiu žinoti, kas buvo tose dėžėse, — pasakė Resnikas kokiu įmanoma formaliausiu tonu.

Petrenka pasimetęs pažiūrėjo į Resniką, tarsi nesuprasdamas, ko jis čia vis dar stovi. Suvokęs, ko šis prašo, Petrenka piktai pasipurtė:

— Tai asmeniška, detektyve. O dabar, jums leidus...

— Atleisk, bet buvo įvykdytas sunkus nusikaltimas, — neatlyžo Resnikas. — Turi man atsakyti, kas buvo seifuose. Jei ne, teks kalbėti prieš didžiąją žiuri. Beje, man labai patiktų tave areštuoti už trukdymą nusikaltimo tyrimui.

Petrenka sėdėjo, nerodydamas jokių emocijų, šaltas akis įsmeigęs į Resniką. Po minutėlės jis nusisuko ir prisipylė stikliuką degtinės.

— Tuose seifuose nieko nebuvo, — pasakė jis.

— Mokėjai bankui už aštuonis tuščius seifus?

— Ketinau uždaryti savo sąskaitą tame banke.

— Kas dar žinojo tavo seifų kodus?

Petrenka gūžtelėjo pečiais:

— Kiek žinau, niekas. Detektyve, nuo degtinės man norisi miego. Nemanau, kad šiandien galėsiu jums kuo nors padėti.

— Gerai, nesijaudink. Esu tikras, kad tose dėžėse nebuvo nieko vertingo — gal tik popieriai bei kiti nereikšmingi daiktai. Gali neabejoti, kad surasiu to įvykio kaltininkus ir sužinosiu, kas buvo tuose seifuose. Jei reikės, dirbsiu, tirdamas šią bylą, dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Neabejok tuo — kai rasiu, tu pirmas apie tai sužinosi.

Du vyrai susižvalgė, supratę, ką Resnikas turėjo galvoje. Detektyvui išėjus, Petrenka vis dar žiūrėjo abejingu žvilgsniu ir lėtai sugniaužė kumščius.

— Tas žydas, — iškošė jis pro dantis, — atėjo čia pasityčioti. Vieną dieną aš pats su juo susidorosiu.

Jis pasisuko į Jurijų Tolkovą, sėdėjusį jam iš dešinės, ir tarė:

— Pasidomėk, ar arabai pasiliko lagaminą.

Jurijus linktelėjo, nustūmė kėdę ir pakilo nuo stalo. Kiti du vyrai nusekė jam įkandin, palikdami kumščius begniaužantį Petrenką.

17

Pamačiusi savo vyrą, Kerol susirūpinusi paklausė:

— Kas nutiko tavo veidui?

Denas atsargiai prilietė žandikaulį.

— Pietums Šrinis gamino lęšius su žaliuoju kariu. Mane nuo jų kažkodėl išbėrė.

Kerol suraukė antakius ir priėjo arčiau.

— Keista, — tarė ji, įdėmiai apžiūrinėdama bėrimą, — tavęs niekada neberdavo nuo azijietiško maisto. Be to, tas bėrimas labai keistas, išberta tik nosis ir žandikaulis.

— Manau, nieko rimto, — Denas numojo ranka. — Aš labai pavargęs. Einu į viršų prigulti.

Kerol nepatenkinta linktelėjo.

— Netrukus bus pietūs. Pranešiu, kai valgis bus paruoštas. Beje, vos nepamiršau, tau skambino Gordonas.

Vieną sekundės dalį Denas pamanė, kad jo širdis sustos. Vos pastovėdamas ant kojų, jis paklausė Kerol, kelintą valandą tai buvo.

— Šį rytą, iškart po to, kai išėjai.

— Ar jis ką nors sakė?

— Norėjo su tavimi pakalbėti.

— Numigęs jam perskambinsiu, — tarė Denas.

Kopdamas laiptais į viršų, Denas tikrai jautėsi išsekęs.

Už viską labiausiai dabar jis troško atsigulti į lovą ir užsimerkti. Pasislėpti nuo visų tamsoje. Miegamajame Denas užtraukė užuolaidas ir griuvo į lovą. Gulėdamas galvojo apie melą, ištartą Kerol. Anksčiau Denas niekada jai nemeluodavo — nė karto. Dabar tai darė nuolat. Iš pradžių jautėsi dėl to kaltas, net kentėjo sąžinės priekaištus. Vėliau nieko nebejausdavo. Denui net buvo keista, kaip lengva meluoti.

Jis jau buvo įmingąs, kai kažkas kambaryje uždegė šviesą. Jis pamatė ateinančią Kerol, jos veidas buvo nuraudęs iš susijaudinimo.

— Nepatikėsi, ką rodė per žinias, — tarė ji, vos atgaudama kvapą.

Denas pakilo ir atsisėdo, Kerol įjungė televizorių miegamajame. Pagrindinė žinių naujiena buvo banko apiplėšimas. Kai ekrane pasirodė Margaritos Viljams vidurinės mokyklos baigimo nuotrauka, Denas norėjo susiriesti į kamuoliuką ir tamsiame kampe numirti. Reportaže buvo pranešta, kad kita moteris yra gydoma intensyviosios terapijos skyriuje ir gydytojai nėra tikri, ar ji išgyvens. „Tikslesnę informaciją galėsime pateikti per artimiausias keturiasdešimt aštuonias valandas“, — sakė vienas iš gydytojų.

Atrodė, kad šis reportažas tęsis amžinai. Denas sėdėjo išblyškęs, apmiręs iš baimės, kad tuoj pamatys Gordono nuotrauką. Netrukus jis išgirdo, kad netoli banko rastas negyvas vyras, maždaug penkiasdešimties, vilkėjo „Grateful Dead“ marškinėlius ir šortus. Policija spėjo, kad jį nužudė banko plėšikai — greičiausiai norėdami atsikratyti liudininko. Gordono kūno jie neparodė, tik piešinį, kuriame pavaizduota, kaip jis turėjo atrodyti gyvas. Policija prašė visų, ką nors apie jį žinančių, kreiptis į Lyno policijos nuovadą. Kerol net aiktelėjo, išvydusi piešinį.

— Žinai, į ką jis panašus? — apstulbusi tarė ji.

Denas papurtė galvą.

— Tai tikrai Gordonas, — buvo įsitikinusi Kerol. — Dar tie „Grateful Dead“ marškinėliai...

— Nebūtinai, — tarė Denas. — Daugybė žmonių vilki tokius marškinėlius. Be to, jis visai nepanašus į Gordoną — tik senyvo amžiaus vyriškis.

— Jis man labai panašus į Gordoną, — įsikando Kerol. — Gal paskambink jam? Įsitikink, ar jis namie.

— Paskambinsiu jam vėliau.

— Sakau tau, tai tikrai jis, — susijaudinusi kalbėjo Kerol. — Jei jam nepaskambinsi, aš tai padarysiu.

Neapsikentęs Denas pakėlė ragelį ir surinko kino teatro informacijos telefono numerį. Palaukęs, kol išgirdo įsijungiant balso paštą, jis apsimetė, kad paliko žinutę Gordonui, ir padėjo ragelį. Kerol nervingai grąžė rankas.

— Jo nėra namie, — pranešė Denas. — Bet tai nieko nereiškia. Jo niekada nebūna. Ką gali žinoti, gal jis dabar pakeliui į Džersio pakrantę.

— Skambinu policijai, — ryžtingai nusprendė Kerol. — Sakau tau, tai tikrai jis.

Denas sustabdė Kerol, siekiančią telefono.

— Juk pažįsti Gordoną. Jei į jo namus pasiusi policiją, jis greičiausiai daugiau niekada nebenorės su manimi kalbėtis.

— Kalbi taip, tarsi tai būtų didžiulis nuostolis, — pasakė Kerol pusiau juokais.

— Gordonas nėra blogas vyrukas.

— Jis labai keistas. Kai su juo kalbu, dažniausiai nieko nesuprantu.