Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Kvėpuok, drauguži, — nusigando Šrinis. — Mažiausiai norėčiau, kad užsilenktum mano mašinoje.

— Malonu, kad rūpiniesi.

Jie važiavo tylėdami. Denas bandė prisiminti, kas vyko per ir po apiplėšimo, bet buvo pernelyg pavargęs. Jis užsimerkė. Kai sąmonė pradėjo temti, jį pažadino Šrinio balsas.

— Aš atgausiu savo pinigus iš tavo draugo, — kalbėjo jis.

— Mes abu atgausim.

— Noriu susitikti su juo rytoj.

— Šrini, pasikliauk manim — duokim jam keletą dienų.

— Duodu daugiausia dvi dienas. Tai — viskas.

Šrinio veidas patamsėjo nuo pykčio, kai jis pagalvojo apie visus įvykius.

— Patikėk manimi — aš tikrai nepamiršiu, kaip jie laikė į mus nukreiptus ginklus.

Denas linktelėjo. Jis bandė nesumerkti akių, tačiau vokai apsunko ir akys pačios merkėsi. Šrinis vėl jį pažadino.

— Aš tavęs nepaliksiu, — pasakė jis.

— Žinau, — sumurmėjo Denas, nors gerai nė neišgirdo, ką kalbėjo Šrinis.

— Tikrai. Kai atgausiu iš Džoelio savo dalį, pusę pinigų duosiu tau.

Denas žiūrėjo prieš save. Porą minučių patylėjęs, Šrinis paklausė Deno, ką šis ruošiasi daryti su bėrimu.

— Atrodai dar prasčiau.

— Nežinau. Manau, policija manys, jog ten buvo Lombardas. Mano alergija neturėtų niekam užkliūti.

Šrinis privažiavo prie savo namų. Pastatęs mašiną, paklausė Deno, ar šis nenorėtų pas jį užsukti ir pabaigti tekilą.

— Turime išgerti už Gordono atminimą, — pasiūlė jis.

Denas pagalvojo ir papurtė galvą.

— Manęs laukia Kerol.

— Tada pabaigsiu butelį vienas.

Šrinis paniuro ir trumpam mintimis kažkur nuklydo. Atsipeikėjęs jis pasisuko į Deną.

— Pasimatysime po dviejų dienų, — tarė jis.

Denas linktelėjo ir išlipo iš mašinos.

***

„Pinigai — tai gazas. Griebk, kiek gali, ir parūkyk hašišo4“, — uždainavo Hoferis.

— Gal užsičiaupsi?

Hoferis, šviesdamas ta pačia plačia šypsena, atšovė:

— Kas tau darosi? Nepatinka, kaip aš dainuoju?

Džoelis išsiviepė, lėtai trindamas smilkinius ir alkūnėmis prilaikydamas vairą:

— Tu neturi klausos — štai kur problema.

„Pinigai — tai smūgis. Tik neprisidek, ko nereikia5“, — toliau repavo Hoferis.

— Juk liepiau tau užsičiaupti, — Džoelis skersomis pažvelgė į Hoferį. — Antrą kartą nebekartosiu.

Hoferis negalėjo nustygti vietoje ir muistėsi kėdėje.

— Tu man pavydi, žmogau.

— Eik šikt. Man galvą skauda ne tik nuo tavo bliovimo, bet ir nuo to, kaip iškraipai dainos tekstą. Negadink „Pink Floyd“.

Hoferis pliaukštelėjo kelis kartus sau per delną.

— Dabar aš toks apsinešęs, — tarė jis. — Norėčiau parūkyti geros žolytės.

— Taip, būtų puiku, — ironiškai sutiko Džoelis. — Gal susistabdome pirmą pasitaikiusį policininką ir paprašome jo, kad apieškotų mūsų mašiną? Žioplys, — galiausiai burbtelėjo.

— Tu per daug nerviniesi, — trumpai drūtai pasakė Hoferis. — Veikim ką nors, žmogau. Turime ginklų ir slidininkų kaukes. Pirma pakelės kolonėlė, ką manai? Galėtume pagriebti grynųjų ir pažiūrėti, kaip koks šiknius stena, išvydęs du „AK-47“.

Džoelis šaltai pažiūrėjo į bendrininką ir jo apatinė lūpa pašaipiai išsikreipė.

— Gal verčiau grįžk prie „Pink Floyd“ parodijos... — pasiūlė jis. — Būtų daug geriau, nei klausytis šių tavo genialių idėjų.

Hoferis atkišo jam vidurinį pirštą ir laikė tol, kol Džoelis jo nenulenkė savo ištiestais pirštais.

— Nesuprantu tavęs, Džoeli. Mes tai padarėm, žmogau — mes apiplėšėm banką! Mes pabėgom ir turim visus pinigus! Ko sėdi visas surūgęs?

— Jei dar nepastebėjai, aš nužudžiau žmogų, — sumurmėjo Džoelis vos įkvėpdamas.

— Negirdžiu, žmogau, ką sakai?

— Sakiau, kad aš nužudžiau žmogui — garsiau pakartojo Džoelis. — Jei dar pratarsi nors vieną žodį arba išleisi bent kokį garsą, išmesiu tave iš mašinos — prisiekiu.

Hoferis buvo bepradedantis barbenti į automobilio prietaisų skydą, bet Džoelio žvilgsnis jį sustabdė. Po kelių minučių, važiuojant tyloje, Džoelio veidas staiga išsikreipė, ir atrodė, kad jam kas būtų trenkęs į pilvą.

— Kodėl jam reikėjo nušauti tas dvi moteris?

— Jis buvo kuoktelėjęs.

— Ar girdėjai, apie ką jis kalbėjosi su ta mergina?

— Nieko negirdėjau.

— Jai geriau žinoti...

Džoelis papurtė galvą, jo apatinė lūpa atlipo nuo dantų.

— Geriau neatsikalbinėti prieš tipą, į tave įrėmusį ginklą, ką jis besakytų, — tęsdamas žodžius, kalbėjo Džoelis.

— Gal ją tiesiog užkniso?

— Kodėl galėjo užknisti?

— Nežinau, gal ji prisiminė, kad jis kažkada graibė jai užpakalį.

Džoelis pabalo, žiūrėdamas į Hoferį.

— Ką turi galvoje?

Hoferio veide vėl pasirodė kreiva šypsena:

— Jos buvo gražus užpakaliukas, žmogau. Kaip dvi prisirpusios suspaustos kriaušytės.

— Na, ir kas?

— Taigi aš negalėjau susilaikyti ir grybštelėjau progai pasitaikius.

— Tu — tikras idiotas.

— Ei, iš kur aš galėjau žinoti, kad tas pamišėlis pradės ją kabinti? Drauguži, ji tikrai gerai jam nudavė. Jis jai — taip pat, — pasakė tyliau.

Džoelis sėdėjo tiesus, tik jo akių obuoliai judėjo, nužiūrinėjant Hoferį.

— Papasakok man dar kartą, kodėl tave areštavo.

— O kam? Jau pasakojau tau prieš daug metų.

— Noriu išgirsti dar kartą.

Hoferis perbraukė liežuviu per lūpas ir ėmė kalbėti.

— Nėra čia ką pasakoti... Buvau per daug išgėręs ir šlapinausi viename skersgatvyje, kai kažkokia nervinga maža princesė pradėjo rėkt, kad kažką prievartauju. Štai ir viskas, žmogau.

— Anksčiau man pasakojai kitaip.

— Tikrai?

— Taip. Sakei, kad buvai savo mašinoje su prostitute, o kai privažiavo policija, ji pradėjo rėkti, kad ją prievartauji.

Hoferio akys apsiniaukė ir jis linktelėjo.

— Taip, tai tikrai galėjo nutikti.

— Tu, kalės vaike, visus tuos metus man melavai. Bandei išprievartauti tą merginą?

— Koks dabar skirtumas? Bagažinėje guli du maišai pinigų. Vienas — tau, kitas — man. Tai dabar svarbiausias dalykas.

— Vienas — tau, kitas — man? — pakartojo Džoelis.

— Mes pasidalinsime pinigus per pusę — apie tai ir kalbu.

— Mes nesidalinsime pinigų per pusę. Tau priklauso dvidešimt procentų.

— Nemanau.

— Ką reiškia — tu taip nemanai? Toks buvo susitarimas, kvaily!

— Susitarimas pasikeitė tada, kai nudėjai tą pakvaišėlį ir atsikratei šefo bei jo mažojo draugo.

— Kas taip sako?

— Susitarimas yra susitarimas.

Hoferis sukryžiavo rankas, jo mažos apsiblaususios akys atrodė negyvos ir šaltos.

— Bet kokiu atveju, pasiimsiu pusę tų pinigų.

Kai Džoelis pažvelgė į Hoferį, jo automobilis staiga atsidūrė ties skiriamąja linija, ir jis turėjo staiga pasukti vairą, kad kaktomuša nesusidurtų su sunkvežimiu. Krovininio automobilio vairuotojas išraudo, jo akys išsipūtė, kai nuspaudė mašinos garso signalą ir garsiai suriko. Džoelis šaltai pažvelgė į vairuotoją prieš nusukdamas, tik jo rankos buvo išbalusios, kai pagriebė vairą.

— Tu nori mane apiplėšti ir sulaužyti mūsų susitarimą, — sunkiai ištarė Džoelis, beveik šnabždėdamas. — Mes pasidalinsime tuos pinigus, pusgalvi, — sutiko jis.

— Duodi žodį? Pasidalinsime lygiai per pusę?

— Argi ne tai aš ką tik pasakiau?