Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Esu truputį primiršęs, — kuklinosi Gordonas. — Trisdešimt metų nešaudžiau iš jokio ginklo.

Jis padavė pistoletą Džoeliui. Šis paaiškino Šriniui ir Denui šaudymo pagrindus, parodė, kaip laikyti ginklą ir naudoti priekinį bei galinį matymą, norint nusitaikyti. Šrinis greit viską perprato ir ketvirtu šūviu pataikė į taikinį. Denas negalėjo šio įžiūrėti ir susikaupti — taikinys tarsi išsiliejo purvinoje sienoje. Jis iššaudė dvi apkabas ir nė karto nepataikė.

— Kas tau? — nusistebėjo Džoelis. — Gal tu žlibas?

— Čia per tamsu, — sugalvojo pasiteisinimą Denas.

— Nesiteisink. Čia pakankamai šviesu. Be to, banke apšvietimas irgi nebus pritaikytas tavo poreikiams.

Džoelis niūriu žvilgsniu, netgi piktai, pažiūrėjo į Deną ir nežymiai linktelėjo, supratęs, kad nieko gero nebus.

— Duokš man ginklą. Iššvaistei veltui per daug šovinių. Jei banke tau prireiks šaudyti, pirmiausia įsitikink, kad taikinys pakankamai arti, jog netyčia nenušautum manęs.

Pašaudę jie grįžo į viršų, galutinai suderino plano detales ir sutarė susitikimo vietą. Skirstantis Gordonas paprašė leidimo pasiimti kaukes, nes ketino jas patobulinti, kad geriau užmaskuotų.

Eidamas link automobilio, Denas negalėjo nusikratyti apėmusio nerimo. Jautėsi taip, tarsi kas būtų užgulę jo plaučius, ir pajuto keistą virpulį. Daugybę metų jis su šiais žmonėmis gėrė alų ir kalbėdavosi. Nors šis susitikimas irgi turėjo tą jaunatvišką polėkį, šįkart jie ne šiaip skundėsi nekompetentingais Vadovais ar nevykusiais projektais. Jie aptarinėjo tai, kas pakeis jų gyvenimus, ir kelio atgal nebebus. Denas labai norėjo, kad viskas vyktų pagal planą ir jis gautų pakankamai pinigų, kad galėtų pateisinti šį poelgį.

Nė vienas nebenorėjo kalbėti. Net Gordonas ant galinės sėdynės sėdėjo tylėdamas, o jo veidą apgaubė liūdesys. Kai Denas išleido jį prie namų, Gordonas pasakė, kad ruošiasi praleisti kelias dienas Džersyje, bet iki antradienio vakaro grįš.

Denas paklausė Šrinio, ką šis apie visa tai mano.

— Tavo bičiulis Džoelis — labai jautrus žmogus, — pasakė Šrinis.

— Tam tikra prasme — taip. Galėtume jį vadinti karštakošiu, tačiau dėl Džoelio esu visiškai ramus. Ką manai apie Eriką?

— Jis atrodė tarsi maža kiaulė dviem kojomis. Vyruti, kažkas su juo negerai.

Denas linktelėjo, jausdamas sunkumą plaučiuose kiekvienu kvėptelėjimu.

— Tai ką darom? Viską atšaukiam?

— Vis dar noriu tai daryti, — tarė Šrinis. — Mūsų planas per daug geras, kad jo atsisakytume. Ką manai?

— Nežinau, žmogau. Man dar reikia pagalvoti.

— Patausok nervus, drauguži. Negalvok apie tai.

— Pamėginsiu, — nusijuokė Denas. — Mane blaško Džoelis ir jo bičiulis. Nežinau, ką daryti, kažkas su jais negerai.

— Tau pakriko nervai. Nusiramink, viskas bus gerai.

Denas ketino išleisti Šrinį prie jo namų, tačiau užėjo kelioms taurelėms tekilos. Po trečiosios jo nerimas atslūgo.

Įvairavęs į kiemą gerokai prieš penkias, Denas nustebo pamatęs Kerol mašiną. Paprastai anksčiau negu penktą iš darbo ji niekada negrįždavo. Įėjęs į namus, Denas rado Kerol sėdinčią virtuvėje, ant stalo stovėjo atidarytas vyno butelis. Kerol niekada nemėgo svaigintis alkoholiu, tačiau šį kartą, atrodė, ji jau buvo nugėrusi kelias taures.

Kerol pažiūrėjo į Deną užverktomis akimis ir išbalusiu perkreiptu veidu pranešė, kad ją atleido.

— Jie palaukė iki ketvirtos valandos ir tada man pasakė, — tarė ji apsvaigusi. — Tvirtino, kad atleidžia mane dėl konkrečios priežasties — už tai, kad pavėlavau į susirinkimą. Tris minutes!

— Už tai jie tave išmetė? — negalėjo patikėti Denas.

— Taip sako. Reali priežastis, manau, buvo ta, kad stovėjau šalia Nensės, kai ji liepė vyresniajam firmos partneriui užsiknisti. Tas menkas egocentriškas kvailys, matyt, negalėjo susitaikyti, kad mačiau šį incidentą.

Denas pasikasė žandikaulį, mąstydamas apie tai, ką pasakė Kerol.

— Na, ir tegul, — galiausiai pasakė jis. — Tau ten vis tiek nepatiko. Rasi kitą darbą, o kol ieškosi, gausi bedarbio pašalpą.

— Regis, tu nesupranti. Mane išmetė, o ne laikinai atleido. Neturiu teisės į jokias išmokas.

— Jie gali taip elgtis?

— Jie taip elgiasi. Kaip galiu kovoti su teisininkų kontora?

Kerol pažvelgė į Deną netekusi vilties ir visiškai pasimetusi.

— Prašau, pasakyk, kad tau pasisekė tame interviu.

Denas akimirką į ją žiūrėjo, kol pagaliau susivokė, ką Kerol turėjo galvoje.

— Taip, — tarė jis, — viskas gerai. Sutarėme susitikti kitą savaitę. Sekantis interviu vyks ateinantį ketvirtadienį.

— Nenoriu daryti spaudimo, bet jei negausi to darbo, neįsivaizduoju, ką darysime. Neturime jokių pajamų ir nesu tikra, kada man pavyks susirasti naują darbą. Kitos firmos greit sužinos, kad mane išmetė.

Sukaupęs visas jėgas, Denas bandė ką nors pasakyti.

— Tik nesakyk, kad viskas bus gerai, — paprašė Kerol. — Nesakyk to. Aš neteksiu proto, jei dar kartą tai ištarsi. Garbės žodis.

Denas linktelėjo sutikdamas. Jis suprato, kad kitos išeities tikrai nebėra: jis privalo apiplėšti tą banką. Jautėsi tarsi netekęs dalies savęs.

— Kur vaikai? — paklausė jis beveik pašnibždomis.

— Brendono tėtis nusivedė Garį į beisbolo varžybas. Siuzė paliko raštelį, kad yra su Džiule ir grįš iki septynių.

Kerol liūdnai nusišypsojo:

— Norėčiau, kad palaikytum man kompaniją miegamajame. Prašau, pabūk su manimi bent valandą.

Denas nusekė paskui Kerol į viršų. Miegamajame, netardami nė žodžio, jiedu nusirengė. Tą akimirką jis pajuto, kad prarado save.

12

Gordonas nusistatė žadintuvą šeštai valandai ryto ir dvidešimt penkios minutės po šeštos jau buvo kelyje. Pusę dvylikos jis įvažiavo į Asberio Parko paplūdimį. Pora paauglių, atsirėmę į „Mustangą“ nudengiamu stogu, klausėsi gangsterių repo iš dunksinčio grotuvo. Nužvelgdami praeinantį Gordoną, jie kvailai nusišaipė. Gordonas nekreipė į berniūkščius dėmesio ir iš lėto nužingsniavo į pliažą. Radęs laisvą vietą, jis atsisėdo ir ėmė sagstytis marškinius, tačiau, išvydęs baltą sudribusį pilvą, minties išsirengti atsisakė.

Veidu pajutęs spindulių šilumą, pakreipė kūną į saulę. Pro šalį praėjo dvi įdegusios merginos — maždaug aštuoniolikos, abi plonos ir ilgomis kojomis, tik viena — blondinė, o kitos plaukais buvo tamsūs. Gražuolės buvo su bikiniais, ir Gordonas neištvėrė jų neužkalbinęs. Jis paklausė, ar jos kartais ne iš Brazilijos.

Merginos sustojo ir net išsižiojo iš nuostabos į jį žiūrėdamos.

— Kažką sakėte? — pasiteiravo blondinė. — Ką turėjote galvoje?

— Nieko, — ėmė teisintis Gordonas ir pajuto, kaip pradėjo prakaituoti. — Ketinu eiti į pasimatymą su mergina iš San Paulo. Norėjau paklausti, ar jūs ne iš Brazilijos.

— Mes jums atrodome kaip brazilės? — piktai paklausė tamsiaplaukė.

— Sunku pasakyti. Jūs abi aukštos, lieknos ir labai gražios, — kiek sutrikęs dėl tokio atsakymo Gordonas apsidrausdamas pridėjo: — Galbūt.

— Mes gimėme čia, Naujajame Džersyje, kvaily.

— Nenorėjau jūsų įžeisti, — atsiprašė Gordonas.

Tamsiaplaukė pasisuko į draugę:

— Man atrodo, šis senas storas idiotas mus kabina.

Šviesioji sukikeno ir, žvilgtelėjusi į Gordoną, tyčia apsilaižė lūpas.

— Tikrai? — paklausė ji Gordono. — Manai, mes norėtume turėti kokių nors reikalų su tokiu iškrypėliu, kaip tu?