Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Ar jis ką nors pasakojo apie tą darbą?

— Tik tiek, kad ieško programinės įrangos apsaugos specialisto. O tu tikrai tam tinki.

Kerol trumpam suraukė nosį.

— Vos nepamiršau. Apie devintą skambino Džoelis.

Atrodė supykęs, kad nerado tavęs namie. Sakė perskambins apie dešimtą.

Virtuvėje laikrodis rodė be dvidešimt dešimt. Denas įsitaisė ir stebėjo, kaip jo žmona ruošia kiaušinienę. Kai ji baigė, buvo be septynių minučių dešimt. Denas greit suvalgė maistą, norėdamas būti vienas kambaryje, kai skambins Džoelis.

— Panašu, kad esi labai išalkęs, — pastebėjo Kerol.

Denas kažką sumurmėjo pritardamas. Jis jau stojosi nuo stalo, kai staiga suskambo telefonas. Jis neleido Kerol pakelti ragelio — pats nubėgo prie aparato.

— Skambinau tau devintą, — pakėlus ragelį, iškart pasiskundė Džoelis. — Kur tu buvai?

— Atleisk. Turėjau reikalų.

— Nemalk šūdo. Žinai, kaip mane užknisa jau antrą kartą važiuoti prie taksofono? Dvidešimt du kilometrai pirmyn ir atgal, kvaily.

— Pasakysiu tau štai ką: savo skundus išsakysi, kai susitiksime rytoj. Taip pat susikursime elektroninį paštą.

Džoelio tonas pasikeitė, jis tapo santūresnis.

— Ką, ką?

— Tu man pasakyk. Ką tau sakė tavo draugužis iškrypėlis?

— Eik šikt. Būk pas mane lygiai dvyliktą, supratai? — Džoelis padėjo ragelį.

Denas minutėlę stovėjo sustingęs ir padėjo ragelį į vietą. Kai atsisuko, pamatė tarpduryje jį stebinčią Kerol.

— Kokios čia paslaptys? — paklausė ji.

— Ką? Nieko, tipiškos Džoelio nesąmonės, ir tiek. Ar ilgai čia stovi?

— Ne, neilgai. Prieš lipdama į viršų norėjau paklausti, ar eisi gulti anksti. Jau seniai nėjome anksčiau gulti kartu.

— Žinoma. Būtų puiku. Tik prieš tai užeisiu pas vaikus.

— Jie savo kambariuose.

Denas sudvejojo, pastebėjo, kad Kerol įdėmiai į jį žiūri. Jos veide pasirodė keista išraiška.

— Ar Džoelis tave taip išgražino?

— Ką čia šneki? Juk vakar sakiau, kad paslydau lipdamas į mašiną. Nori — tikėk, nori — ne, bet taip ir buvo.

— Kažkas atsitiko, Denai?

— Ne, žinoma, ne.

Jis prisivertė pažiūrėti Kerol į akis, veidą išmušė karštis.

— Kodėl klausi?

— Atrodei toks įpykęs ir įsitempęs, kai padėjai ragelį. Nežinau, niekada anksčiau tavęs tokio nemačiau.

— Smulkūs nesusipratimai, nieko rimto. Juk pažįsti Džoelį — plūdosi apie „niekšus Masačūsetso liberalus“. Tiesiog neturėjau tam nuotaikos.

— Jis skambino tau dukart, kad tai pasakytų?

— Ne visai. Jis teiravosi dėl vieno darbo pasiūlymo.

— Kodėl jis skambino iš taksofono?

— Tikrai?

— Taip, supratau iš numerio.

— Gal jis buvo prekybos centre?

— Juk jis turi mobilųjį, dažniausiai skambina iš jo.

— Juk pažįsti Džoelį. Einu pas vaikus, netrukus ateisiu į viršų.

Praeidamas pro Kerol jis juto, kaip galvoje tvinksi kraujas. Denas turėjo kelias minutes pastovėti prie sienos, kol išdrįso pajudėti. Jis žinojo, kad Kerol jį stebi, jautė jos į nugarą įbestą žvilgsnį. Vienintelis dalykas, kurio Denas nežinojo, — ar ji iš tikrųjų ką nors įtaria, ar tik šiaip kabinėjasi. Greičiausiai tik šiaip kabinėjasi. Denas bandė prisiminti, ar kalbėdamas su Džoeliu pasakė ką nors, ko Kerol nereikėjo nugirsti. Ko jis taip puolė prie telefono? Juk žinojo, kad reikia labai nedaug, kad sužadintų Kerol smalsumą.

Priėjęs prie sūnaus kambario durų, jis giliai įkvėpė, nusiramino, tada pasibeldė ir įėjo. Garis gulėjo ant lovos ir žiūrėjo beisbolą. Jis atsisuko ir liūdnai nusišypsojo.

— Sveikas, tėti, — pasisveikino berniukas. — „Red Sox“ pralaimi. Lugo išsivežė į priekį, jis privertė pasitraukti iš aikštelės jau du žaidėjus ir grįžo „namo“.

Denas prisistūmė kėdę arčiau lovos. Dešimties metų Garis buvo panašesnis į Kerol: žemo ūgio, retų šviesių plaukų, gražių, kiek moteriškų bruožų. Nepaisant jo kūno sudėjimo, Garis buvo geras atletas ir užėmė saugo poziciją mokyklos beisbolo komandoje. Nors Denas tikėjosi, kad Garis paūgės, jis neabejojo, kad puikia išvaizda ir geru būdu sūnus patrauks daugybę merginų.

Jis pakedeno sūnui plaukus.

— Negaliu patikėti, kad jūs tokie išlepę. Du pasaulio čempionatai per ketverius metus! Negali tikėtis, kad jie laimėtų juos visus.

Garis plačiai nusišypsojo:

— Žinoma, galim!

Denas irgi atsakė šypsena:

— Ar tau dar nereikėtų gulti?

— Jau aštuntasis perdavimas. Ar galiu pabaigti žiūrėti rungtynes?

— Koks rezultatas?

— Devyni ir du, — liūdnai atsakė Garis. — Bet jie dar gali pasivyti. Leisk pabaigti žiūrėti, prašau!

— Gerai, bet po rungtynių — iškart į lovą, pažadi?

— Pažadu. Ačiū, tėti.

Denas pabučiavo sūnų į kaktą. Prieš išeidamas iš kambario jis atsisuko ir pamatė, kaip įdėmiai jo sūnus seka žaidimą. Deną sujaudino faktas, kad Garis gali taip aistringai žavėtis tokiu paprastu dalyku, kaip beisbolas. Su liūdesiu sau pripažino, kad jau seniai nejautė nieko panašaus.

Siuzė, atrodo, klausėsi jų pokalbio, nes vos užsivėrė Gario kambario durys, ji iškart atidarė savąsias. Mergaitė stengėsi atrodyti abejinga, kai išėjo iš kambario klausydamasi „iPod“. Ji stabtelėjo, niūriai pažvelgė į Deną, išsitraukė ausines ir sumurmėjo pasisveikindama.

— Labas, princese, — atsakė Denas. — Kaip tik ketinau pasibelsti ir paklausti, kaip tau sekasi.

— Panašu, išgelbėjau tave nuo šios nemalonios pareigos, — atšovė Siuzė, patempdama apatinę lūpą ir pabrėždama rūsčią pozą. Ji minutėlę padvejojo ir ryžosi paklausti:

— Ar galėsi rytoj mane ir Džiulę nuvežti į paplūdimį?

— Negalėsiu, brangute. Turiu susitikti su keliais žmonėmis.

— Mama sakė, kad aštuntą tau darbo pokalbis. Galėtume važiuoti po to.

— Atleisk, bet turėsiu susitikimą ir po jo. Gal šeštadienį?

— Tiek to, nesvarbu, — pasakė Siuzė ir jos lūpos susitraukė.

— Į Salisburio paplūdimį galime nuvykti ir autobusu, — pareiškė ji.

— Aš taip nemanau. Nenoriu, kad vienos važinėtumėte autobusu.

— Įdomu, kaip mums sutrukdysi? Juk tavęs nebus namie. Tavęs čia niekada nebūna! Nors nevaikštai į darbą, niekada nebūni namie.

Ji priekaištingai pažiūrėjo į Deną. Norėjo ginčytis toliau, bet apsisuko ir skubiai grįžo į savo kambarį.

Denas atsiduso ir pasitrynė akis. Anksčiau jam būtų buvę net koktu pagalvoti, kad nuvils savo dukterį. Dabar jis nieko nejautė ir pagaliau susigyveno su idėja, kad rengiasi apiplėšti banką. Jis nebejautė baimės, tik savotišką sąstingį. Netgi jautėsi įsipareigojęs. Jis tiek daug kartų plėšė banką mintyse, kad nekantravo padaryti tai ir realybėje. Staiga jam toptelėjo: ką daryti, jei pasiūlys darbą? Tačiau stengėsi išgyvendinti šią mintį: kai tai nutiks, tada ir galvos.

Prieš įžengdamas į miegamąjį, Denas paskubomis nusiprausė ir išsivalė dantis. Kerol laukė lovoje, vilkėdama ne naktinius, o vienus iš senų Deno marškinėlių. Jis atsigulė šalia. Kerol prisiglaudė prie jo, užkėlė ant jo šlaunį. Jų lūpos ieškojo vienos kitų, Kerol kvėpavimas darėsi vis tankesnis, rankomis ji glamonėjo Deno krūtinę ir slydo žemyn. Jis bandė įsitraukti į šį žaidimą, bet negalėjo nusikratyti jį apėmusio sąstingio. Atrodė, tarsi Kerol reikėtų prikelti numirėlį, todėl pabandžiusi ir nesulaukusi atsako, ji liovėsi. Kerol atsitraukė nuo Deno ir atsuko jam nugarą.

— Labanakt, — pasakė ji šaltu balsu.