Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

Deno veidas patamsėjo.

— Man nepatinka tokie grasinimai, detektyve.

— Tai — ne grasinimai. Sakau, kas laukia jūsų ir jūsų šeimos.

Resnikas nusisuko ir pasitrynė žandikaulį.

— Žinau, kad, be pinigų, tuose seifuose jis laikė ir kitų vertingų daiktų. Pažįstu jį, todėl galiu tai drąsiai teigti. Tie įkalčiai patupdytų jį į kalėjimą visam likusiam gyvenimui.

Pažvelgęs Denui į akis, jis labai rimtai pasakė:

— Jumis dėtas, susirūpinčiau savo šeimos saugumu ir daryčiau viską, kad tie daiktai patektų man į rankas, — Resnikas linktelėjo Denui ir nuėjo.

Kai Denas grįžo į automobilį, jis akimirką sėdėjo tarsi paralyžiuotas. Tada čiupo mobilųjį ir surinko Džoelio numerį. Telefonas skambėjo, kol įsijungė atsakiklis. Denas padėjo ragelį ir pabandė dar kartą. Ši kartą po maždaug penkto signalo kažkas pakėlė ragelį.

— Džoeli, čia tu?

— Aš. Tu mane pažadinai. Kas skambina?

— Čia Denas. Mums reikia susitikti.

— Taip, žinoma.

Stojo ilga pauzė.

— Atvažiuok pas mane. Viską pasidalinsiu su tavimi.

Jis padėjo ragelį. Denas nė nenumanė, ką reiškė toks netikėtas Džoelio elgesys. Galbūt jis tyčia taip pasakė? Denas nusprendė, kad neturi kito pasirinkimo, ir, padėjęs telefoną, nuvažiavo Naujojo Hampšyro kryptimi.

31

Buvo truputis po septynių, kai Denas įvažiavo į Džoelio kiemą. Vaizdas aplink namą priminė mūšio lauką. Vasarai baigiantis ir dienoms trumpėjant, vakaro prieblandoje šis vaizdas atrodė dar niūresnis. Denas negalėjo įsivaizduoti, kodėl iš Džoelio namo kyšo pusė automobilio. Pamatęs gulinčius du kūnus, jis suprato, kas įvyko.

Eidamas taku link paradinių durų, jis pamatė, kad vienas jų yra Šrinio. Denas nieko nepajuto, matydamas savo draugą negyvą su didele skyle vietoje akies. Jis paskambino į duris ir pro skylę sienoje išgirdo, kaip Džoelis tyliai kviečia jį užeiti.

Įvažiavusioje mašinoje Denas pamatė dar vieną negyvėlį. Jis pralindo pro plyšį tarp sienos ir automobilio. Viduje jis rado dar du lavonus. Atpažino, kad vienas iš jų buvo Viktoro Petrenkos. Pažvelgęs į Džoelį, pamatė šį sėdintį ant grindų didžiulėje kraujo baloje. Džoelis buvo išbalęs, jam iš šlaunies sunkėsi kraujas.

— Sveikas, drauguži, — pasisveikino Denas.

Džoelis bandė jam nusišypsoti.

— Štai koks reikalas. Atiduodu tau pusę pinigų, tik pakask kur nors šiuos kūnus ir nuvežk mane į ligoninę.

— Negaliu to padaryti, Džoeli. Atleisk, bet daugiau tavimi nebepasitikiu.

Džoelio draugiška šypsena dingo. Jis iškėlė ginklą ir nusitaikė į Deną.

— Ištaškysiu tau smegenis, jei nepadarysi, ko prašau.

— Elkis, kaip išmanai, Džoeli.

Jo akys akimirką sužaibavo, tačiau netrukus žvilgsnis tapo švelnesnis.

— Kvailys, — sušvokštė jis. — Gerai, negaliu tavęs kaltinti. Kiek laiko tai užtruks?

— Pirma turiu gauti pinigus.

— Pažadėk, kad, juos gavęs, man tikrai padėsi.

— Pažadu.

Džoelis apsisprendė ir lėtai linktelėjo.

— Jei bandysi mane apgauti, tu — lavonas, supratai?

— Kaip sau nori, Džoeli.

— Šaudyklos gale, maždaug už pėdos po žeme rasi seifą. Kodas — du, dvylika, du. Pasiimsi tik pusę, ar ne?

— Taip.

— Tik paskubėk. Užkasti šiuos kūnus šiek tiek užtruks. Denas nusileido į rūsį, susirado kastuvą ir kasė, kol rado seifą. Atidaręs jį, pasiėmė vieną sportinį krepšį, tada nuvalė visus pirštų antspaudus.

Kai jis grįžo, Džoelis paklausė, kam jis paėmė tą krepšį.

— Maniau, pasiimsi tik pusę pinigų, — niršo jis.

Denas nekreipė į jį dėmesio ir nuėjo.

— Kvailys! Juk mes susitarėm!

Kulka prašvilpė Denui pro ausį. Atsisukęs ir pažvelgęs į Džoelio veidą, jis suprato, kad tai nebuvo įspėjamasis šūvis. Jis nepataikė tik todėl, kad jo akys buvo aptemusios ir jis negalėjo normaliai nusitaikyti.

— Tu man pažadėjai, — bliovė Džoelis, linguodamas pirmyn atgal. Jis nebegalėjo ilgiau tverti.

— Tu mirtinai nukraujuosi, Džoeli. Ką aš daryčiau, tu vis tiek greitai mirsi.

Išlindęs pro sieną, Denas išgirdo dar vieną šūvį, tačiau ir šis buvo pro šalį. Eidamas link mašinos jis paskutinį kartą išgirdo šūksnį „Kvailys!“, ir Džoelio balsas vis silpo, kol pasidarė beveik neatpažįstamas.

Važiuodamas namo Denas galvojo, ką daryti toliau. Jam nebereikėjo nerimauti dėl Petrenkos. Policininkai galų gale išsiaiškins, kas nutiko Džoelio namuose, bet ką tai įrodys? Net jei jie susies Džoelį ir Šrinį su apiplėšimu, jam jie nebegalės nieko pripaišyti (nebent telefono skambutį Džoeliui). Jie neturėjo jokių rimtų įrodymų. Gal jie tampys Deną po teismus, tačiau jis kaip nors išsisuks.

Denas grįžo namo po devynių. Kambariuose buvo tylu — kiek neįprastai per tylu. Jis rado Kerol sėdinčią virtuvėje, ji atrodė išsekusi, akys buvo paraudusios nuo ašarų ir ištinusios.

— Kur vaikai? — išsigandęs paklausė Denas.

— Pas draugus.

Kerol pažvelgė į Deną.

— Tas tavo išbėrimas apiplėšimo dieną... Jis nuo grimo, tiesa?

— Jau sakiau tau, iš kur jis atsirado.

— Baik man meluoti, Denai. Meluoji man jau kelis mėnesius. Visi tie susitikimai su Šriniu ir Gordonu — taip jūs planavote apiplėšimą. Džoelis taip pat buvo įsitraukęs, ar ne? Pamenu tą telefono skambutį, kurio taip bijojai, kad nenugirsčiau.

— Kerol, prašau...

— Baik man meluoti, Denai. Negaliu to pakęsti.

Denas atsisėdo šalia jos. Jis negalėjo matyti tiek skausmo jos akyse. Denas užsidengė rankomis veidą.

— Mes buvome beprarandantys namą. Mes buvome beprarandantys viską, ką turėjome.

— Tai tu apiplėšei banką? Nužudei tą merginą? Denai, jai tebuvo dvidešimt dveji.

— Dvidešimt treji, — pataisė ją Denas.

Tai išgirdus, Kerol atvipo žandikaulis.

— Niekas neturėjo būti sužeistas, juolab mirti, — išbėrė Denas. — Gordonas pašėlo — aš nieko negalėjau padaryti.

Jie sėdėjo visiškoje tyloje. Denas nedrįso jos pertraukti, tik laukė, ką pasakys Kerol.

Pagaliau ji pasakė:

— Nešdinkis. Nenoriu daugiau tavęs matyti — nei šalia savęs, nei prie vaikų.

— Kerol, aš tave myliu.

— Galbūt ir aš tave mylėjau, Denai. Tačiau jau nebesu tuo tikra. Negaliu leisti, kad būtum šalia vaikų.

— Prašau, Kerol, suprask, aš turėjau taip pasielgti.

Jis prisivertė vėl į ją pažiūrėti.

— Aš baigiu apakti.

— Ką?

— Sergu pigmentiniu retinitu. Po metų kitų būsiu visiškai aklas.

— Kodėl anksčiau to nesakei?

— Tu ir taip turėjai daug rūpesčių. Jei turėčiau darbą, galėčiau gauti invalidumą ir taip apsaugoti tave ir vaikus. Be to, ką man reikėjo daryti? Žiūrėti, kaip jus išmeta į gatvę?

— Būtume kaip nors pragyvenę.

— Kaip? Iš pašalpos? Kokių projektų?

— Būtume kaip nors sugebėję, — kartojo ji užsispyrusi. — Denai, dabar per vėlu taisyti padėtį. Nieko nebegali padaryti, tik išeiti.

Kerol nutilo.

— Nieko nepasakosiu policijai, bet tu turi išeiti.

Denas pažiūrėjo į ją bejėgišku žvilgsniu. Nors ir nenorėjo pripažinti, jis suprato, kad nėra prasmės su ja ginčytis.

— Bent leisk palikti jums šiek tiek pinigų, — tyliai paprašė jis.

— Ne, nė nebandyk.

— Kerol...

— Tiesiog išeik, prašau.

— Ką pasakysi vaikams?

— Ką nors sugalvosiu.

Denas dar bandė galvoti, kaip ją perkalbėti, tačiau suprato, kad nesugebės to padaryti. Jis atsistojo, lėtai paėjo kelis žingsnius, atsisuko paskutinį kartą pažiūrėti į savo žmoną ir išėjo.