Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Panelė Viljams turbūt pagalvojo, kad tai Karmaiklas užkišo jai rankas po sijonu. Grynas atsitiktinumas, kad ji apkaltino priekabiavimu jūsų draugą. Vis dar neturite ką pridurti?

Denas papurtė galvą ir sugūžčiojo pečiais. Resnikas giliai įkvėpė ir iškvėpė pro burną — jis nesitikėjo, kad Vilsonas į tai taip šaltai reaguos. Jis manė, kad tai jį palauš, ir ėmė galvoti, kad deramai neįvertino šito vyruko.

— Pasiūlymas toks, — tarė Resnikas. — Nemanau, kad esate blogas vyrukas. Mačiau, kaip sureagavote po šūvių.

Magvairas pridėjo:

— Viskas nufilmuota, žmogau. Galim tau parodyti, jei nori.

Resnikas laukė, tačiau nebuvo jokios reakcijos. Jis tęsė:

— Man pasirodė, kad buvote ištiktas šoko, kai atbėgote į vestibiulį ir pamatėte tas dvi moteris, gulinčias kraujo klane. Tikriausiai nenorėjote, kad kas nors būtų sužeistas. Jūs tik ketinote apiplėšti blogą vyruką ir tuo apkaltinti kitą blogą vyruką. Problema ta, kad žmonės vis dėlto nukentėjo. Todėl aš negaliu jums leisti išsisukti.

Resnikas ištraukė iš aplanko dar dvi nuotraukas ir padavė jas Denui. Abi buvo darytos nusikaltimo vietoje. Vienoje jų buvo Margarita Viljams, kitoje — Merė O’Donel peršautas viduriais. Denas pažiūrėjo į jas, po to — į Resniką.

— Gal jau baikime šiuos žaidimus, — pasiūlė Resnikas. — Jums palengvės.

— Nėra čia ko baigti, — pasakė Denas šaltu balsu. — Pirma pasinaudojate suklastota vaizdajuoste ir bandote apkaltinti vieną žmogų, o kai neišdega, bandote apkaltinti kitą.

Magvairas nusišypsojo, šiepdamas savo dantis.

— Tas vyrukas tikrai užsispyręs, — tarė jis Resnikui.

— Pirmyn, jei norite, areštuokite mane, — įsidrąsino Denas. — Tačiau jūs nieko neįrodysite, nes nieko panašaus nebuvo.

Magvairas pašoko nuo kėdės ir čiupo antrankius.

— Gal griebiam šitą kvailį, ir baigta?

Denas atkišo jiems riešus, kad galėtų šiuos surakinti.

— Be advokato neištarsiu nė žodžio.

Resnikas sustabdė savo partnerį.

— Gal suteikime tam vyrukui šansą? — tarė jis.

Tada Denui:

— Vadinasi, tvirtinate, kad neturite ko slėpti?

— Visiškai.

— Tada turbūt neprieštarausite, jei apieškosime jūsų namus?

— Pirmyn.

29

Šrinis atvyko į Midlsekso „Diner“ gerokai prieš vienuoliktą. Įvažiavęs į stovėjimo aikštelę ir pamatęs, kad Petrenkos dar nėra, jis nudžiugo ir nuklibikščiavo link sutarto restorano. Jis dar nespėjo priprasti prie ramentų, todėl ėjo lėtai. Kol pasiekė bankomatą, Šrinis spėjo uždusti. Jis žinojo, kad taip jaustis verčia ir pulsuojantis adrenalinas. Jis priėmė labai drąsų sprendimą, tačiau kartais jie būtini, jei nori, kad gyvenime pasisektų. Denas gal ir galėjo sau leisti ramiai elgtis, tačiau Šrinis tikrai nesiruošė sėdėti sudėjęs rankų ir laukti.

Padavėja palydėjo jį prie staliuko. Šrinis užsisakė kavos ir omletą. Dirstelėjęs į laikrodį, jis pamatė, kad jau buvo septynios minutės po vienuoliktos. Skaičiai jį šiek tiek pribloškė, tačiau tai buvo geras ženklas. Tam kvailiui tikrai bus riesta...

Šrinis nekantravo vis labiau. Atneštą valgį jis tik šiek tiek paknebinėjo, kiekvieną minutę jis tiesdavo kaklą ir žiūrėdavo pro langą. Jis pažiūrėjo į laikrodį — liko dar dvi minutės. Jis sakė Petrenkai, kas nutiks, jei jis nepasirodys laiku, ir kalbėjo rimtai. Jis nervingai barbeno pirštais į stalą. Petrenka jau dvi minutes vėlavo. Šrinis norėjo atsistoti, tačiau sudvejojo. Jis susidėjo rankas ir nusprendė duoti Petrenkai dar dešimt minučių.

Praėjus nustatytam laikui, Šrinis pakilo ir susimokėjo už kavą bei omletą. Jis žengtelėjo link durų ir sustojo, negalėdamas toliau pajudėti — kojos buvo tarsi surakintos. Pinigai nebuvo svarbiausia — jis tiesiog norėjo, kad tas vištgaidis gautų, ko nusipelnė. Šrinio veidas užkaito, kai jis pasakė padavėjai, kad norėtų grįžti prie staliuko ir išgerti dar vieną puodelį kavos.

Po valandos Šrinis nuleido rankas. Petrenkos nebuvo nė kvapo. Turbūt jis pagalvojo, kad Šrinio skambutis tebuvo pokštas. Jis nusiminęs susirinko ramentus ir nušlubčiojo link durų. Buvo sunku lipti laiptais — viena ranka jis turėjo laikyti ramentą, kita — turėklą ir tuo pat metu šokčioti ant vienos kojos.

Nusileidęs laiptais, Šrinis pasitaisė ramentus. Jis žengė kelis žingsnius, vėl pasitaisė ramentą. Iki pajuto stiprų smūgį į kepenis, Šrinis spėjo pamatyti prie jo artėjančius du vyrus, tačiau nebespėjo sureaguoti. Smūgis jį paralyžiavo. Kelias sekundes jis negalėjo kvėpuoti. Jo keliai sulinko, ašaros pasipylė iš akių.

Užpuolikai jį pakėlė už parankių. Tada privažiavo mašina, atsidarė bagažinė ir Šrinis buvo sugrūstas į ją. Kai bandė priešintis, pajuto stiprų smūgį į smilkinį, ir viskas aptemo.

Skausmas privertė jį prabusti. Kiekviena kūno ląstelė, rodės, tvinkčiojo iš skausmo. Kol Šrinis virpėjo pusiau sąmoningos būsenos, jautė, kaip į jo sulaužytą kulkšnį kažkas būtų įbedęs skustuvo ašmenis. Kas keletą sekundžių Šrinis pajusdavo dunksėjimą, po kurio užplūsdavo skausmo banga. Vienu metu jį pervėrė toks klaikus skausmas, kad privertė jį atgauti sąmonę. Atmerkęs akis, jis pamatė Petrenką, rankose sukiojantį golfo lazdą. Šrinis suriko, kai Petrenka trenkė iš visų jėgų lazda jam per sužalotą kulkšnį. Skausmas jį tarsi sprogdino iš vidaus. Nors buvo atsimerkęs, kambarys tarpais paskęsdavo tamsoje — tarsi elektros lemputė mirguliuotų ruošdamasi perdegti. Šrinis iš visų jėgų stengėsi išlikti sąmoningas.

— Mūsų svečias pabudo, — džiugiai pranešė Petrenka.

Šalia jo stovėjo dar trys rusai, visi jie atrodė labai patenkinti. Šrinio rankos buvo surištos virš galvos, o pėdos tabalavo pažeme, vos liesdamos grindis. Kažkas šaltas ir kietas buvo įsirėžęs jam į riešus, ir Šrinis suprato, kad buvo prirakintas antrankiais, greičiausiai prie kokio vamzdžio. Jis pažvelgė į koją ir pamatė, kad sužeista kulkšnis ištino ir pasidarė beveik baklažano dydžio, beveik pajuodavusi. Nuo tokio vaizdo jam pasidarė silpna. Kai jo akys ėmė niauktis, Petrenka čiupo jį už plaukų, pakėlė galvą ir stipriai trenkė jam per veidą.

— Nemanau, drauguži, — tarė jis. — Užteks miegoti.

Kai Šrinio akys pagaliau ėmė fokusuoti vaizdus, jis išvydo Petrenkos lūpose niūrią šypseną, nors akys atrodė tuščios. Petrenka sugniaužė kumštį ir alpėdamas Šrinis pajuto smūgį į šonkaulius. Laikas tarsi sustojo, bandant įkvėpti oro. Kurį laiką Šrinis galvojo, kad nebeįstengs kvėpuoti, nes pilvo raumenys pradėjo trūkčioti. Tada įvyko stebuklas ir Šrinis į plaučius įtraukė oro — sunkiai ir skausmingai, bet jis vis dėlto kvėpavo.

— Gana, — bandė pasakyti Šrinis.

Petrenka dar kartą suleido kumštį Šriniui į šonkaulius. Aštrus, netolygus skausmas nutvilkė kūną.

— Prašau, — vos galėjo prakalbėti Šrinis, jo veidu tekėjo ašaros. — Nebemuškit manęs.

— Tikrai? — paklausė Petrenka. — Kodėl gi ne?

— Pasakysiu jums viską. Tik nebemuškit manęs.

— Tikrai pasakysi?

Petrenka stvėrė jautį už ragų ir žemu grasinamu balsu subaubė:

— Kur yra mano nuosavybė, kurią pavogei?

— Naujajame Hampšyre, — išpyškino Šrinis ir padiktavo Džoelio pavardę bei adresą.

— Viskas yra ten?

Šrinis linktelėjo.

— Kodėl?

— Jis viską pasiėmė. Mes nieko negalėjome padaryti.

— Kas dar prie to prisidėjo? — toliau tardė Petrenka. Šrinis papurtė galvą.

— Tas vištgaidis pasisavino visą tavo turtą. Ar to negana? Nesulaukęs atsakymo, Petrenka vėl paėmė golfo lazdą, užėmė smūgio poziciją ir užsimojo.