Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

***

Mėlynas BMW privažiavo prie Džoelio Kasnerio namo. Automobilis pavažiavo dar kelis šimtus jardų8, kol sustojo šalikelėje. Petrenka išlipo, prasitampė, apsižvalgė ir buvo maloniai nustebintas aplinkos. Čia niekas negirdės šūvių. Nepaisant to, viskas turėjo įvykti labai greitai, ilgiausiai per dešimt minučių. Kad ir kokia atkampi atrodė ši vieta, Petrenka nenorėjo rizikuoti sutikti čia užklydusį kokį vietinį policininkėlį. Jei taip nutiktų, tektų susidoroti ir su juo, o Petrenka norėjo atlikti darbą kuo švariau.

Petrenka ištraukė devynių milimetrų pistoleto „Beretta“ apkabą, patikrino, ar ji užtaisyta ir įdėjo atgal. Tada išlipo Jurijus, kiti du rusai išsiropštė iš galo. Jurijus nuo galinės sėdynės paėmė dešimties kulkų automatą. Abu rusai nešėsi po kompaktišką „riestanosį“ pistoletą.

Šrinis buvo išlaipintas iš bagažinės ir atrištas. Rusai leido jam minutę patrinti rankas ir kojas, kad praeitų mėšlungis. Tada Jurijus ir kiti du rusai pastatė jį ant kojų.

— Darysi viską, ką liepsiu, — pasakė jam Petrenka, eidamas per pėdą nuo Šrinio, ir parodė ginklą. — Jei ne, suvarysiu vieną šių kulkų tau į galvą.

— Man reikia vandens, — paprašė Šrinis gergždžiančiu, vos girdimu balsu.

— Vėliau atsigersi.

— Gulėjau karštoje mašinos bagažinėje tarsi pragare beveik dvi valandas.

Petrenka prispaudė šautuvo vamzdį Šriniui prie ausies.

— Pasakiau — vėliau.

— Pirmyn, spausk gaiduką. Man vis tiek — mirti nuo kulkos ar iš troškulio.

Petrenka susierzinęs kažką sušuko rusiškai. Vienas jo vyrų apieškojo automobilį ir atnešė butelį vandens. Šrinis išmaukė jį per kelias sekundes, jo rankos net drebėjo, laikydamos butelį. Dalis vandens išsipylė jam ant marškinių.

— Tai paskutinis kartas, kai man nepaklusai, — pasakė Petrenka, bandydamas išlaikyti kantrybę. — Dabar nueisi prie savo draugo laukujų durų...

— Jis man joks draugas! — įsikarščiavo Šrinis.

Petrenka uždėjo ranką jam ant veido ir pasuko jo galvą į duris. Lėtai, kovodamas su nežmonišku noru ištaškyti Šriniui smegenis, jis pakartojo:

— Tu prieisi prie jo durų ir paskambinsi.

— Įdomu, kaip? Juk neturiu ramentų ir pažiūrėkit, ką padarėt mano kojai.

— Ką nors sugalvosi.

Šrinis kelis kartus bandė pašokti iš vietos ir nugriuvo ant žemės.

— Aš negaliu paeiti, — verkė jis.

— Tuomet šliaužk.

Petrenka nukreipė ginklą Šriniui į veidą.

— Man jau trūksta kantrybė.

Tada Šrinis apsisprendė: jei jau mirs, tai bent prieš tai pamatys, kaip dvesia tas vištgaidis. Jis nušliaužė prie paradinių durų ir vargais negalais atsistojo. Vienas rusas prisispaudė prie lango, Petrenka su Jurijumi atsistojo vienoje durų pusėje, kitas rusas nuslinko į priešingą pusę.

— Dabar, — paliepė Petrenka.

Šrinis pabeldė į duris.

— Ei, vištgaidi, atidaryk!

Namo viduje pasigirdo kažkoks triukšmas. Šriniui pasirodė, kad kažkas skubiai laksto laiptais pirmyn atgal. Prie lango stovėjęs rusas linktelėjo Petrenkai, tada nusitaikė ir iššovė. Atsimušusi nuo lango kulka nuplėšė dalį jo nosies, o iš vidaus iššauta kulka suplėšė likusią veido dalį.

Petrenka pažiūrėjo į mirtinai kritusio ruso kūną, nespėjęs suvokti, kas atsitiko. Pagaliau jis suprato, kad stiklai buvo neperšaunami. Petrenka akimirką sužvėrėjo ir, nustūmęs Šrinį į šalį, pradėjo daužyti ir spardyti duris. Plienu kaustytos durys smūgius atlaikė, o štai Petrenkos keliai — ne. Susiėmęs už skaudamo kelio, jis šaukė Jurijui ir kitam rusui grįžti į mašiną. Tie apsisuko ir nukūrė, žemai pasilenkę, kad nepataikytų iš namo lekiančios zvimbiančios kulkos.

Petrenka matė, kaip jie išnyko už krūmų. Kai Petrenka atsitiesė, Šrinis sugriebė jį šonu ir dilbiu užspaudė jam gerklę.

Būdamas tokioje padėtyje, Petrenka galėjo tik nepavojingai mosikuoti rankomis. Jis niekaip negalėjo nustumti Šrinio, beviltiškai spaudžiančio jam gerklę. Indo jėga nustebino Petrenką. Kai akyse pradėjo temti, jis parklupo iš pradžių ant vieno kelio, paskui — ant kito, kol galiausiai nudribo ant pilvo. Jo galva nusviro į vieną pusę, tada Petrenka nukreipė žvilgsnį į kyšančią Šrinio koją ir suprato, kad Šrinis guli ant jo.

Sukaupęs jėgas, jis nusitaikė kiek į šoną, kur turėjo būti sužeista Šrinio kulkšnis, ir paleido seriją kulkų, kol pasigirdo atsimušančių į kaulą kulkų garsas. Šrinis suriko prislopintu balsu. Rankos, spaudusios jam gerklę, atsileido, ir Petrenka galėjo išsilaisvinti. Gaudydamas orą, jis pakėlė ginklą ir iššovė Šriniui du kartus į akį.

Jurijus privairavo BMW, Petrenka šiaip taip atsistojo. Kosėdamas, pamėlusiu veidu, jis įsakė Jurijui išlipti iš mašinos.

— Tu, — įsakė jis kitam likusiam rusui, — važiuok kiaurai šią sieną.

Vyras pažvelgė į namą, tada — į jį nukreiptą automato vamzdį, kurį laikė Jurijus. Jis sėdo į mašiną, užvedė variklį, ligi galo nuspaudė akceleratorių ir nutaikė BMW dešiniau į paradines duris.

Mašina įvažiavo iki pat namo vidurio. Priekiniai ratai sprogo nuo spaudimo, o automobilį vairavęs rusas, prispaustas oro pagalvės, buvo greitai nutildytas Džoelio „AK-47“.

Mašina sienoje išmušė didžiulę skylę. Jurijus įėjo pro ją, šaudydamas iš savo automato. Džoelis pataikė jam į petį ir į krūtinę, bet prieš nuvirsdamas jis atsistojo ir šovė Džoeliui į ranką. Kulka nunešė du jo pirštus ir „AK-47“ nukrito ant grindų.

— Kalės vaikas, — nusikeikė Džoelis, žiūrėdamas į kruvinas vietas, kur anksčiau buvo pirštai. Pakėlęs akis, jis pamatė pro skylę įlendantį Petrenką. Rusas šovė į Džoelį, pataikydamas į šlaunį, ir Džoelis nuvirto ant nugaros.

— Tu, prakeiktas žyde, — sušvokštė Petrenka. — Žinosi, kaip vogti iš Viktoro Petrenkos!

Jis pralindo pro skylę sienoje. Eidamas Petrenka pasitempė skaudamą kelį. Kai atsigaiveliojo, pamatė, kad Džoelis, gulėdamas ant nugaros, laiko į jį nutaikytą keturiasdešimt penkto kalibro pistoletą.

— Paprastai nešiojuosi du ginklus, Šikniau, — pasakė Džoelis ir vieną po kito paleido tris šūvius.

Petrenka nustėręs pažvelgė į tris raudonas dėmes ant krūtinės ir krito negyvas.

Džoelis apsižiūrėjo, kad jo šlaunis smarkiai kraujuoja. „Tas komuniūga man prakirto arteriją“, — spėjo pagalvoti Džoelis. Jis nusitempė marškinius ir dantimis atplėšė dalį audinio. Aprišęs šia skiaute žaizdą ir stipriai užspaudęs, jis pasidarė laikiną turniketą ir trumpam užspaudė kraujagysles. Jis atsisėdo, paskui pabandė sukaupti jėgas ir atsistoti. Beveik atsistojęs, jis krito netekęs sąmonės.

***

Resnikas ir Magvairas Deno saugykloje nieko nerado. Resnikas liepė Magvairui grįžti į mašiną, palaukė, kol jis nueis, ir pasivedė Deną į šoną.

— Negaliu jūsų taip lengvai paleisti, — pasakė jis.

Denas nieko į tai neatsakė. Resniko žandikaulis įsitempė, veidas atrodė šaltas.

— Ieškosiu tol, kol ką nors rasiu. Net jei nerasiu konkrečių įrodymų, priversiu jus už tai sumokėti. Neleisiu, kad jūs išsisuktumėt, kai taip šaltakraujiškai pasielgėte su tomis dviem vargšėmis moterimis.

Resnikas nutilo ir giliai įkvėpė.

— Ar bent įsivaizduojate, koks žiaurus žmogus yra Viktoras Petrenka?

— Niekada negirdėjau apie jokį Viktorą Petrenką...

— Tada leiskite jus apšviesti, — tarė Resnikas, nutaisęs šaltą žvilgsnį. — Jis dirbo KGB ir kankino žmones. Per metus mes radome daugybę kūnų vandenyne — aukoms nuo galvos iki kojų buvo nudirta oda. Nėra jokios abejonės, kad tai — Petrenkos darbas, tačiau jis — labai suktas ir protingas, ir aš niekada negalėjau jo susieti su šiais nusikaltimais. Jei areštuosiu jus, ir jūsų pavardė pasirodys laikraščiuose, jis pradės persekioti jūsų šeimą. Net jei mes paskirsime jiems policijos apsaugą, jis vis tiek prie jų prisikas. Tas vyrukas negailestingas sadistas.