Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

Denas švelniai uždėjo ranką Kerol ant klubų. Ji kažką per miegus suniurnėjo ir piktai nustūmė jo ranką. Akimirką vyras gulėjo tarsi suparalyžiuotas, jausdamasis tuščias, kaip niekada. Tada pradėjo juoktis ir negalėjo liautis.

Kai pasigirdo sekmadieninio laikraščio bumptelėjimas prieangyje, Denas suprato, kad išgulėjo lovoje ilgiausiai. Kerol tarpais imdavo blaškytis, tačiau daugiausia laiko ji miegojo. Lėtai judėdamas, Denas pakilo iš lovos, užsimetė chalatą ir išsliūkino paimti laikraščio. Dirstelėjęs į pirmąjį puslapį, jis sustingo ir negalėjo pajudėti iš vietos, nežinodamas, ką toliau daryti. Tada, susitaikęs su situacija, grįžo vidun.

***

Telefonas suskambo šešis kartus, kai Petrenka pagaliau jį pakėlė. Jis pridėjo ranką prie ragelio ir tyliai klausė.

— Alio, alio? — pašnibždomis kalbėjo tas pats balsas, kaip atsakiklyje.

Petrenka tylėjo.

Skambinusio žmogaus balso tembras pakilo:

— Alio, ar mane kas nors girdi?

Petrenka švelniu balsu atsiliepė:

— Jūs turite man priklausančius daiktus?

— Aš neturiu, — pasakė balsas ir po akimirkos pridūrė: — Tačiau žinau, kas turi.

— Kodėl turėčiau tavimi tikėti?

Skambinęs žmogus jam padiktavo jo seifų užraktų numerius.

— Seife gulėjo krūvelėmis sudėti šimto dolerių banknotai, perrišti guminėmis juostelėmis. Taip pat ten buvo vaizdo įrašų ir kompiuterių diskų. Sumokėsi man šimtą tūkstančių dolerių už informaciją ar man padėti ragelį?

— Žinoma, sumokėsiu. Kada?

— Rytoj.

— Rytoj nelabai galiu. Gal šiandien?

— Aš pasakiau — rytoj. Būk Midlsekso restorane Berlingtone pusę dvyliktos. Jei nebūsi ten laiku, aš išeisiu ir, patikėk, daugiau iš manęs nieko nebegirdėsi. Lauk prie bankomato ir būtinai turėk su savimi pinigus.

— Kaip aš tave pažinsiu?

— Nepažinsi. Svarbiausia, kad aš pažinsiu tave.

Anonimas padėjo ragelį. Petrenka, pasijutęs daug ramiau, padarė tą patį. Jis minutėlę stovėjo, nykščiu tikrindamas nuospaudas ant krumplių. Jei skambintojas nebūtų žinojęs jo seifų kodų, Petrenka būtų galėjęs jam sumokėti ir bent jau paleisti gyvą. Tačiau dabar tai buvo neįmanoma. Tai, kad jis žinojo kodus ir seifų turinį, įrodo, kad jis irgi dalyvavo apiplėšiant banką. Vadinasi, jis turėjo už tai sumokėti.

Petrenka negalėjo nenusišypsoti, apie tai galvodamas. Jei jau pergudravo šį žmogų vieną kartą, padarys tai ir dar sykį.

***

Aleksas Resnikas pabudo ir nustebo, kad buvo jau dešimta valanda ryto. Tai pirmas rytas nuo tada, kai jis išgirdo žinią, jog Brajenui reikia naujo širdies vožtuvo, kai jis atsikėlė vėliau negu šeštą. Vadinasi, prieš dešimt metų.

Resnikas smaksojo į lubas, stengdamasis sugalvoti, kaip elgsis toliau su Denu Vilsonu, bei svajodamas apie Ketlin Ličiano. Jis prisiminė ją, sėdinčią prie baro: jos veido išraišką, migdolines akis, švelniai ant pečių krintančius vilnijančius plaukus, švelnias lūpas ir kaip jos prasiskirdavo jai šypsantis. Galvodamas apie Ketlin, Aleksas nekantravo vėl ją pamatyti. Jis taip stipriai sugriežė dantimis, kad net suskaudo žandikaulį, tačiau apsisprendė: ji buvo per jauna, kad atlaikytų visas jo nevaldomas emocijas. Jis paskambins jai vėliau ir pasakys, kad nieko gero iš to nebus.

Aleksas išlipo iš lovos, įšoko į bėgimo kelnes ir marškinėlius, dešimt minučių apšilo mankštindamasis ir išėjo pabėgioti kelias mylias, kad pravėdintų galvą. Grįžęs greitai nusiprausė ir suvalgė pusryčiams kiaušinienę su saliamiu. Buvo jau beveik dvylika, kai jis patraukė į ligoninę. Pakeliui stabtelėjo prie vaistinės ir nusipirko laikraštį. Pamatęs rėksmingą antraštę „Sąmokslas?“ pirmajame puslapyje, Resnikas minutėlę pastovėjo, kol viskas susidėliojo. Pirmajame puslapyje buvo išspausdintos dvi nuotraukos: viena — kaukę nusiimančio Raimondo Lombardo, kita — to paties Raimondo Lombardo, tik jau švariai nusiskutusio ir persidažiusio plaukus; nuotrauka buvo daryta golfo aikštėje.

Straipsnyje buvo rašoma, kad pastarąją nuotrauką golfo aikštyne daręs fotografas primygtinai teigia užfiksavęs Raimondą Lombardą kaip tik apiplėšimo metu. Straipsnyje taip pat buvo išspausdinti daugybės žmonių, palaikiusių fotografo pusę, rašytiniai parodymai teiginiams pagrįsti. Vieną iš jų pasirašė pats Masačūsetso aukščiausiojo teismo teisėjas. Straipsnyje buvo teigiama, kad vaizdo įrašas buvo suklastotas, o Lombardas tapo FTB sąmokslo auka.

Resnikas padėjo laikraštį į šalį ir paskambino Hedliui į namus. Nieko neradęs, jis pasuko šiam į biurą.

— Ko nori? — šiurkščiai paklausė Hedlis.

— Manau, mums būtų gerai pasikalbėti.

— Argi neliepiau tau vaikytis Viktoro Petrenkos?

— Taip, liepei, tačiau po to, ką perskaičiau šįryt laikraštyje...

— Klausyk, šiuo metu esu susitikime su advokatu. Verčiau stebėk Petrenką, — pasakė. Hedlis ir padėjo ragelį. Resnikas kurį laiką žiūrėjo į mobilųjį, mėgindamas suprasti, kas čia vyksta ir, krestelėjęs galvą, įsimetė telefoną atgal į kišenę, sumokėjo už laikraštį ir patraukė į ligoninę.

***

Merė O’Donel gulėjo užmerktomis akimis, todėl Resnikas pamanė, kad jinai mirė. Jis palietė jos ranką ir ši buvo šalta, nors Resnikas žinojo, kad taip yra dėl morfijaus poveikio. Ponia O’Donel priminė jam jo motiną paskutinėmis gyvenimo valandomis. Jai buvo tik penkiasdešimt dveji, kai mirė. Po insulto ji buvo nuvežta į ligoninę ir jos veidas atrodė toks pat susitraukęs, kaip šios moters. Tokie pat sunkūs buvo jos akių vokai, atrodė tokia pat trapi.

— Ponia O’Donel, — pašnibždomis tarė Resnikas, bijodamas ją pažadinti.

Merė O’Donel sunkiai atmerkė akis.

— Aš tokia pavargusi, — išspaudė ji, o jos balsas buvo vos garsesnis už šnabždesį. Jos liemuo buvo storai apibintuotas. Net lašinant morfijų, ji kentėjo nežmoniškus skausmus.

— Žinau, — tarė Resnikas užjaučiamai. — Norėčiau paklausti jūsų kelių klausimų. Ar prisimenate tą vyrą, kuris į jus šovė?

— Jis kalbėjo kažką apie Braziliją.

— Jūs įsitikinusi?

— Jis tauškė visokius niekus apie Braziliją ir Naujojo Džersio krantinę. Aš jo nesupratau.

Moteris minutėlę nutilo įkvėpti oro.

— Kalbėjo apie vieną Naujojo Džersio paplūdimį.

— Gal prisimenate, kurį?

— Asb... — ji silpnai sukosėjo. Kalbėjimas reikalavo iš jos daug jėgų. Kiek atsigavusi, ji sušnabždėjo: — Asberio Parką.

— Ar matėte ką nors, kas padėtų mums jį atpažinti? Moteris užsimerkė. Resnikas pamanė, kad ji užsnūdo. Jis jau buvo beišeinąs, kai ji jam kažką labai tyliai sušnabždėjo.

— Ar ką nors sakėte? — paklausė jis ir grįžo prie Merės O’Donel lovos.

— Sportbačiai...

— Mes jau žinome, kad jis avėjo „Converse“ krepšinio batelius.

— Jų padas buvo žalias, — pasakė moteris.

Atrodė, tarsi šie žodžiai būtų atėmę iš jos visas jėgas. Resnikas nuleido ranką ir padėjo ją šalia Merės O’Donel.

— Jūs labai mums padėjote, ponia O’Donel, — pasakė Resnikas. Jis norėjo dar kažką jai pasakyti, tačiau suprato, kad moteris užsnūdo, o jos kvėpavimas retėjo.

— Nesijaudinkite, — pasakė jis labiau sau nei jai. — Jie nepaspruks.

Automobilių stovėjimo aikštelėje, pakeliui prie automobilio, suskambo Resniko mobilusis. Skambino Hedlis.

— Aleksai, — tarė jis pavargusiu balsu. — Gal vis dėlto gali užeiti?

***

Denas greit sumojo, kad Kerol neturi pamatyti šio laikraščio ir perskaityti apie Raimondą Lombardą. Tačiau net jeigu jo neperskaitys, vėliau pamatys per žinias. Jis galėjo tik nusiteikti ir elgtis kaip galima neutraliau, kai ji apie tai užsimins.