Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

Kišenėje Resnikas aptiko Ketlin Ličiano vizitinę kortelę ir paskambino jai iš mobiliojo. Pakėlusi ragelį, ji šiek tiek nustebo, išgirdusi Resniko balsą.

— Atleiskite, kad trukdau, — tarė Resnikas, — bet gal pamenate, ar ant Gordono Karmaiklo kūno bei drabužių buvo rasta kraujo žymių?

— Ne. Vienintelės rastos kraujo žymės buvo ant jo veido ir kaklo. — Ji patylėjo ir pratęsė mintį. — Panašu, kad kraujas buvo tarsi užtryškęs ant jo, bent jau sprendžiant iš kraujo pėdsakų, rastų ant šaligatvio. Kodėl klausi?

— Man kai kas paaiškėjo. Gal galėtume susitikti jūsų biure po kokių trijų valandų?

— Šeštadienį, aštuntą valandą vakaro? — šypsodamasi pasitikslino agentė Ličiano.

— Suprantu. Atsiprašau. Liksiu jums skolingas.

— Kaip nors susitarsim, — tarė ji švelnesniu balsu. — Turėsite pakviesti mane po to išgerti keletą taurelių.

Resnikas, taip netikėtai užkluptas, minutėlę padvejojo, tačiau sutiko.

***

Ketlin Ličiano ir Aleksas Resnikas praleido Ketlin kabinete beveik dvi valandas, iš naujo žiūrėdami nusikaltimo įrašus, nuotraukas bei kitus įkalčius, o paskui Resnikas pakvietė Ličiano išgerti į „Martinio“ barą Niuberi gatvėje. Resnikas užsisakė viskio su soda, Ličiano paprašė degtinės su „Martini“.

Ličiano mūvėjo aptemptas juodas kelnes ir vilkėjo prie jų priderintus polo marškinėlius trumpomis rankovėmis. Resnikas šalia jos jautėsi nevalyvas, visą dieną vilkėdamas tą patį pilką kostiumą. Jis gurkštelėjo viskio. Nustebo, pažiūrėjęs į Ličiano. Kai sutiko ją prieš kelias dienas, jos plaukai buvo surišti, išraiška — rimta ir dalykiška. Dabar jos rudi plaukai laisvai plaikstėsi, o veidą puošė lengva ir žaisminga šypsena. Atsipalaidavusi, žvelgdama primerktomis migdolo formos akimis ji atrodė pritrenkiamai. Resnikas pamanė, kad ji galėtų būti dešimčia metų už jį jaunesnė. Jis dar kartą gurkštelėjo gėrimo ir prisivertė nuo jos nusisukti.

Jis paklausė:

— Ar galima kaip nors įrodyti, kad Karmaiklas avėjo tuos pačius sportbačius, kaip ir vyras, šaudęs banke?

Ličiano ištraukė iš gėrimo taurės vieną alyvuogę, įsimetė ją į burną ir sukramtė, nutaisiusi mąslų žvilgsnį.

— Manau, galime įrodyti, kad abi poros — tos pačios firmos, — tarė ji. — Jei vaizdajuostėje matyti sportbačių padas, tada galbūt.

— Manau, sugebėsiu parengti išsamius argumentus prieš Karmaiklą, — pasakė Resnikas. — Sutampa sportbačių gamintojas, nerasta kraujo ant kūno ir drabužių, be to, jūsų kompiuterinė analizė rodo, kad šovęs vyras, kaip ir rastasis prie banko, buvo to paties ūgio ir svorio. Beliks įtikinti teismą, kad leistų pamatyti jo telefoninių skambučių ir pokalbių įrašų išklotines.

— O kas tada?

— Jei aptiksiu skambučių Denui Vilsonui, galėsiu lengvai surinkti parodymus ir prieš jį. Šiuo metu neturiu rimtų įrodymų, susiejančių Vilsoną su šiais įvykiais. Tačiau jeigu teismas leis man prieiti prie telefono ir banko įrašų, aš kai ką surasiu.

Resnikui pasirodė, kad jo sumišimas ją linksmino. Detektyvas pajuto, kaip jo veidas ėmė kaisti ir jis nuraudo, priversdamas jį patį dar labiau sumišti. Žvelgdamas į savo stiklą su gėrimu, Resnikas sumurmėjo:

— Nėra jokių abejonių, kad Vilsonas kažkaip prisidėjo prie šio apiplėšimo. Dabar man beliko tai įrodyti.

— Aleksai, kodėl kalbėdamas nežiūri į mane?

Jis pakėlė į ją mąslias akis ir ilgai pažiūrėjo. Jos akyse suruseno aistra, o lūpos sutvisko valiūkiška šypsena.

— Ar tu visada toks drovus su moterimis?

— Ketlin...

— Ket.

— Ket, — pradėjo jis. Šis vardas vertė jį šypsotis. Jis taip tiko prie jos akių ir katiniškų bruožų.

— Tu nepaprastai graži, — pripažino jis. — Norėčiau čia būti su tavimi, tačiau neturėčiau.

Ketlin žvilgsnis apsiniaukė ir ji supratingai linktelėjo.

— Tu vedęs, — nusprendė ji.

— Išsiskyręs. Turiu kai ką sutvarkyti, kol vėl galėsiu pradėti vaikščioti į pasimatymus.

Ji atsipalaidavo, Ketlin akys vėl žaižaravo. Ji gurkštelėjo degtinės su „Martini“ ir apsilaižė lūpas. Tos lūpos buvo nuostabios ir Resnikas negalėjo atitraukti nuo jų akių.

— Kadangi tu išsiskyręs, mes galėsime sutvarkyti tuos reikalus kartu, — provokavo ji.

— Tai sudėtinga.

— Vis dar jauti kažką savo buvusiai žmonai?

— Ne tai. Man ji rūpi ir turbūt visada rūpės. Tačiau mes su ja nesimatome ir nebendraujame.

Jis vėl nudelbė akis į savo gėrimą.

— Beje, prieš metus ji ištekėjo antrą kartą.

— Prieš metus? — pakartojo Ketlin.

Resnikas linktelėjo.

— Aleksai, kada tu išsiskyrei?

Jis turėjo kurį laiką pagalvoti, kol suskaičiavo, kad skyrybos įvyko prieš aštuonerius metus. Kai ištarė šį skaičių Ličiano, jo atsakymas jį patį pribloškė.

— Visą tą laiką nesusitikinėjai su moterimis?

Resnikas papurtė galvą, jausdamasis sumišęs ir pažemintas. Iki tos akimirkos jis nesuvokė, kad praėjo jau tiek daug laiko. Aštuoneri kasdienės egzistencijos, bet ne gyvenimo, metai...

— Aleksai, pasakyk man, kas su tavimi negerai.

Jis pažiūrėjo Ketlin į akis ir jautė, kaip jos jį tiesiog rijo. Jos vis dar taip pat intensyviai gundė ir blizgėjo, tačiau dabar jose švytėjo savotiškas liūdesys ir empatija. Jis galėjo jai pasakyti, kas su juo vyksta, bet kaip tai paaiškinti? Kaip papasakoti jai apie savo sūnų? Kaip jam garsiai kalbėti apie Brajeną ir pripažinti, kad berniuko nebėra?

Resnikas papurtė galvą, jo žandikaulis įsitempė.

— Viskas per daug sudėtinga, todėl gal dabar verčiau apie tai nekalbėkime, — tarė jis.

Jie toliau žiūrėjo vienas į kitą. Resnikas bandė jai šypsotis. Muzika ir aplinkinių ūžesys tarsi nutilo, kai jis žiūrėjo į jos akis. Tą akimirką ji jam buvo vienintelė pati svarbiausia. Jis norėjo jai atsiverti, tačiau nežinojo, kaip.

Ketlin suprato jo bejėgiškumą.

— Aleksai, — tarė ji. — Nedažnai kviečiu vyrus kur nors eiti. Tiesą sakant, tu esi pirmasis.

Ji nutilo ir gurkštelėjo iš savo taurės. Jos akyse buvo daugiau šilumos nei ugnies.

— Žinau, kad jauti tokią pat trauką, kaip ir aš. Žinau, kad esi nuostabus žmogus ir turi gerą širdį. Noriu geriau tave pažinti. Šiąnakt pabūkime draugai. Galime pakalbėti apie „Red Sox“, filmus ar šiaip ką nors. Bet kai situacija bus palankesnė ir galėsi man papasakoti, kas tau nutiko, paskambink man, gerai?

Resnikas linktelėjo. Jis pabaigė savo gėrimą ir parodė padavėjai, kad norėtų dar vieno.

— Man reikia laiko, — pasakė jis, tačiau pats netikėjo savo žodžiais. Jis giliai įkvėpė, iškvėpė, atsilošė ir pabandė atsipalaiduoti bei mėgautis Ketlin grožiu.

— Kas ten apie „Red Sox“? — paklausė Resnikas šypsodamasis.

***

Vienas iš „dėdės Pyto“ vyrukų patapšnojo Petrenkai per petį, kitas užtvėrė kelią Jurijui Tolkovui ir įsakė šiam likti, kur stovi. Jurijus pakėlė antakį, tarsi klausdamas šefo, ką jam daryti. Petrenka linktelėjo, kad šis nesuktų dėl to galvos. Stelinis priėmė Petrenką tame pačiame kambaryje, kaip ir anądien. „Dėdė Pytas“ sėdėjo kietai suspaudęs lūpas, tarsi suktų vidurius. Jis suniurnėjo ir pasitraukė į priekį, tiesdamas didelę mėsingą ranką Petrenkai.

— Viktorai, prisėsk. Aš tau viską parodysiu.

Petrenka pakluso, sudėjo koją ant kojos ir paėmė nuotrauką, kurią Stelinis jam padavė. Nuotraukoje buvo Raimondas Lombardas golfo aikštėje — plačiai besišypsantis ir pokštaujantis su pora bičiulių. Nuotraukoje jis buvo švariai nusiskutęs, šviesiais trumpais plaukais.