Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

Denas atsisuko, nusišypsojo ir sutrikęs žvelgė į policininką.

— Taip ir maniau, kad kažkur jus jau buvau sutikęs, detektyve, ee... — Denas niekaip negalėjo prisiminti jo pavardės.

— Aleksas Resnikas.

— A, taip, tiesa, atleiskit.

Kerol stebėjo visą šią sceną. Denas supažindino ją su Resniku ir papasakojo, kad jiedu susipažino banke, susitikime su Braunu. Jis yra detektyvas ir tiria banko apiplėšimo bylą.

— Gal galiu jums kuo nors padėti? — paklausė jis.

— Koks sutapimas, — pasakė Resnikas. — Nesitikėjau čia jūsų sutikti.

— Koks mažas pasaulis, tiesa? Mudu su Gordonu buvome geri draugai. Kartu dirbome beveik dvidešimt metų.

— Jūsų draugo nekrologe rašoma, kad jis buvo inžinierius. Vadinasi, jis programuotojas, kaip ir jūs?

— Kompiuterinių programų inžinierius. Teisingai.

Resnikas apsižvalgė.

— Nepanašu, kad jis būtų turėjęs daug draugų.

— Konektikutas — gana toli nuo Bostono... — pasakė Denas.

— Manau, būtų atvažiavę nemažai buvusių kolegų iš jo bendruomenės teatro, jei laidotuvės būtų vykusios kur arčiau, — netikėtai įsiterpė Peitono žmona Vende.

Tai išgirdęs, Resnikas kilstelėjo antakį ir paklausė:

— Bendruomenės teatro? Ar Gordonas buvo aktorius?

— Ne, — šyptelėjo moteris. — Jis buvo grimo dailininkas.

— Jūs kalbate rimtai?

— Gordonas dirbo bendruomenės teatre jau daugybę metų.

— Mačiau per žinias, kad jau sugavote už nusikaltimą atsakingą vyrą, — bandė nukreipti pokalbį Denas.

— Atrodo, kad taip.

— Koks palengvėjimas. Tas vyrukas bent jau sumokės už savo darbelius.

Denas nutilo.

— Ar jis jau papasakojo, kaip išjungė apsaugos sistemą?

Resnikas papurtė galvą.

— Aš baigiu tyrinėti programinę įrangą ir jau tuoj turėsiu visus atsakymus, — tarė Denas. — Kaip ir maniau, buvo palikta spraga. Tiesą sakant, labai gudriai sumanyta. Man reikės dar šiek tiek laiko, kad iki galo užbaigčiau darbus. Galbūt dar poros dienų. Jei viskas klostysis sėkmingai, manau, pasimatysime su Kreigu Braunu pirmadienį.

Resnikas nusišypsojo.

— Jūs labai sparčiai dirbate.

— Ne visai. Tiesiog gerai išmanau savo darbą.

Peitonas uždėjo ranką Denui ant peties.

— Šis vyrukas — labai kuklus. Jis — vienas kiečiausių savo srities profesionalų.

Resnikas pažiūrėjo į Gordono tėvus.

— Nenoriu jūsų užlaikyti, — pasakė jis.

Resnikas paklausė Kerol, ar galėtų su ja susisiekti Deno duotu numeriu.

— Manau, taip, kol gyvenu su savo vyru, — nusišypsojo Kerol ir priėjo arčiau prie Deno, ranka spausdama jo delną.

Resnikas išsitraukė užrašų knygelę ir paprašė Peitono užrašyti savo ir žmonos vardus, telefonus bei palikti adresą, jei jam kartais reikėtų su jais susisiekti. Kai Peitonas baigė ir padavė užrašų knygelę, Resnikas atsiprašė, teigdamas, kad nori pašnekėti su Gordono tėvais.

Grįždamos prie automobilio, Vende ir Kerol aptarinėjo policijos pareigūno pasirodymą laidotuvėse. Denas negalėjo klausyti, apie ką jos kalbėjo. Viskas, apie ką jis galėjo galvoti, buvo sužibusios Resniko akys, išgirdus, kad Gordonas dirbo grimuotoju bendruomenės teatre. Iš to, kaip Kerol suspaudė jo ranką, jis suprato, kad ir ji pastebėjo tą patį.

26

Resnikas netikėjo sutapimais. Jis kliovėsi likimu ir neabejojo, kad į Karmaiklo laidotuves jį pasiuntė pats likimas. Išvydęs kapinėse Deną Vilsoną, jis suprato, kad tas vyrukas bus kažkaip susijęs su Gordono mirtimi, o sužinojęs, kad šis dirbo grimuotoju, jis suprato, kaip.

Resnikas negalėjo nustoti purtęs galvos, stebėdamasis, kad Vilsonas sugebėjo priversti banką sumokėti jam trisdešimt du tūkstančius dolerių už tai, kad rastų spragą, kurią ten pats ir įvėlė. Nieko nuostabaus, kad sistemos trūkumą jis pastebėjo taip greitai.

Važiuodamas atgal į Masačūsetsą, Resnikas suprato, kas jam nedavė ramybės toje apsaugos kamerų filmuotame įraše. Mintyse jis persuko antrosios aukos peršovimo sceną, kai Merė O’Donel buvo pargriauta ant nugaros. Susikoncentravęs į tą sceną, Resnikas mintyse sulėtino vaizdą ir žiūrėjo ją kadras po kadro. Viskas stojo į vietas, kai į moterį šovęs vyras pakėlė koją. Jis priartino sportbačius, kuriuos avėjo tas vyras, ir įsižiūrėjo į jų logotipą. Tai buvo „Converse“ sportbačiai su žvaigžde.

Trūkstamos dėlionės dalys ėmė lipdytis.

Jis prisiminė pranešimą apie Karmaiklą. „Auka vilkėjo „Grateful Dead“ marškinėlius, mūvėjo rusvai žalsvos spalvos šortus ir avėjo baltus „Converse“ krepšinio batelius...

Resnikas pasuko savo „Buick“ ir mobiliuoju telefonu paskambino į Lyno ligoninę. Jis vis skambindavo į ligoninę, teiraudamasis, kaip laikosi Merė O’Donel. Tikimasi, kad sunkiai sužeista moteris atsigaus. Jis luktelėjo keletą minučių ir palaukė, kol jį sujungs su daktaru Karlu Varneriu. Gydytojas pranešė, kad ponia O’Donel jau atgavo sąmonę ir pradėjo kalbėti, tačiau šiandien Resnikas jau nespės jos aplankyti. Daktaras Varneris įspėjo, kad detektyvas negalės praleisti jos palatoje ilgiau kaip penkias minutes. Resnikas sutiko su ligoninės sąlygomis ir sutarė laiką, kada atvyks aplankyti Merės O’Donel.

Resnikas įsuko į greitkelį. Jis vis dar galvojo apie apiplėšimą. Nėra jokių abejonių, kad Raimondu Lombardu apsimetęs žmogus tyčia sustojo prie apsaugos kamerų nusiimti kaukės. Tam, kad visi įtarimai kristų ant mafijos atstovo. Denas Vilsonas puikiai žinojo, kur yra įrengtos visos apsaugos kameros. Jis buvo panašaus į Lombardą ūgio, maždaug tokio pat sudėjimo, gal kiek lengvesnis, tačiau priauginti svorio, įdedant į kombinezoną pamušalą, visai nesunku. Grimo dailininko darbas buvo be priekaištų, ypač puikiai padirbėta su nosimi ir žandikauliu. Nėra jokios priežasties, kodėl tai negalėjo būti Denas Vilsonas.

Jis tyčia parašė tokią programą, kad ši nulūžtų. Jei jis sugebėjo tai padaryti, tai galėjo lengvai įsilaužti į banko sistemą ir išsiaiškinti, kam priklauso banko seifai. Denas Vilsonas turėjo atlikti keletą namų darbų — išsiaiškinti, kas toks yra Petrenka, ir sukurti planą, kaip įsilaužti į seifus ir apiplėšimu apkaltinti Raimondą Lombardą. Labai protingas planas. Vilsonas, matyt, suprato, kad Petrenka negalės pranešti policijai, kas buvo iš jo pavogta. FTB nelabai norės patikėti ta sąmokslo prieš Lombardą teorija.

Kai Resnikas galvojo apie šį apiplėšimo planą, buvo akivaizdu, kad nė vienas iš tų vyrukų nebuvo profesionalas, visi jie greičiausiai — kompiuterininkai iki kaulų smegenų. Resnikui nesisekė atkurti įvykių, išprovokavusių šūvius, eigos. Jei nebūtų nušautos dvi moterys, o tie vyrukai — tik apiplėšę Petrenką ir apkaltinę šiuo nusikaltimu Lombardą, Resnikas, ko gero, būtų galėjęs paspausti Denui ranką ir padėkoti už šaunų darbelį. Tačiau Margarita Viljams buvo šaltakraujiškai nužudyta, o Merė O’Donel sunkiai sužeista. Už tai turėjo sumokėti net ik Gordonas Karmaiklas, bet turės atsiimti ir Denas Vilsonas bei kiti jo bendrininkai.

Resnikas bandė išsiaiškinti, kas nutiko išėjus iš banko. Karmaiklas, matyt, skynėsi kelią per krūmus dar iki nusivelkant kombinezoną, todėl ant jo kūno ir nebuvo jokių pėdsakų. Atėmę iš jo kaukę ir ginklą, jie nušovė Gordoną tuo pačiu ginklu, kuriuo jis šaudė banke. Jie, matyt, liepė jam nusiimti kaukę, kad žaizdoje neliktų jos atplaišų.

Viena mintis persmelkė Resniką: o jeigu jie pirmiausia jį nušovė, o tik po to nuvilko kombinezoną? Jei taip ir padarė, tuomet jie apsišovė. Kraujo pėdsakų nebuvimas ant jo drabužių — pakankamas įrodymas, kad šaudydamas jis dėvėjo kažką kita. Šis faktas ir „Converse“ sportiniai bateliai turėtų būti pakankami įrodymai, padėsiantys susieti Karmaiklą su apiplėšimu ir šaudymais.