Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Turime mauti iš čia.

Visą pusvalandį Denas girdėjo vien kas keletą minučių besikartojančias Šrinio dejones.

— Negaliu vežti tavęs į ligoninę, — teisinosi Denas. — Mane jau susiejo su banko apsaugos sistema. Jei mane susies su visu tuo, — jis parodė į Šrinio koją, — viskas grius. Manai, sugebėsi ištverti, kol grįšime namo, ir nuvairuosi į ligoninę pats?

Šrinis linktelėjo, stipriai sukandęs dantis.

— Ką jiems pasakysi?

Šrinis piktai nusišypsojo.

— Ketinu pranešti policijai, kad tavo draugas į mane šovė.

— Ką?!

— Nesakysiu jiems, kas jis toks. Tačiau apibūdinsiu jo išvaizdą ir padiktuosiu jo mašinos numerį. Pasakysiu, kad susiginčijome kelyje, ir jis į mane šovė.

— Tu negali to daryti.

— Kodėl gi? Policija jį areštuos. Tada mes galėsime įsilaužti į jo namus ir pasiimti pinigus.

Šrinis akimirkai nutilo, jam pasidarė sunku kvėpuoti. Atgavęs kvapą, jis pridūrė:

— Pamokysime tą vištgaidį — šios pamokos jis niekada neužmirš.

— Šrini, tas paranoikas turbūt taip gerai paslėpė pinigus, kad niekuomet jų nerasime.

— Surizikuosiu.

Denas pagalvojo apie tai ir nusipurtė.

— Jis nusitemps mus paskui.

— Dabar tu esi paranoikas.

— Pažįstu Džoelį. Jis įtrauks mus į mirtininkų sąrašus vien tam, kad įrodytų savo teisybę.

— Netikiu tuo.

— Negali užsiundyti ant jo policijos, — pasakė Denas. Vos tik jis pagalvojo apie galimas tokių Šrinio veiksmų pasekmes, apatinę nugaros dalį suėmė spazmai, o kvėpavimas pasunkėjo. Kurį laiką jis net negalėjo laisvai kvėpuoti. Kai spazmai praėjo, jis pamatė, kad jo krumpliai labai pabalo, kai sugriebė rankomis vairą.

— Drauguži, — tarė Šrinis ir tyliai nusijuokė, — tu prakaituoji labiau už mane.

Denas sustojo ir susibėrė kelias tabletes aspirino. Lėtai jas sukramtė, kol suprato, kad jau gali vairuoti, ir pajudėjo į kelią.

— Nereikėjo mums plėšti to banko, — pasakė Denas.

— Klaida buvo ne banko apiplėšimas — nereikėjo mums kviestis Gordono ir to vištgaidžio Džoelio.

Denas papurtė galvą.

— Mums nereikėjo to daryti, Šrini, — pakartojo dar sykį. — Mes atsidūrėme labai keblioje situacijoje. Geriausia, ką dabar galime padaryti, tai pamiršti šį įvykį ir gyventi toliau. Jau pasakojau tau savo verslo idėją. Įgyvendinkime ją ir užsidirbsime šiek tiek pinigų.

Kiek dvejodamas, jis pridūrė:

— Duosiu tau pusę sumos, kurią man sumokėjo Braunas.

— Ne, drauguži. Mes apiplėšėme banką ir aš atgausiu savo dalį.

Šrinį pervėrė skausmas ir jo veidas persikreipė. Plonu balsu jis dar pridūrė:

— Neleisiu tavo vištgaidžiui draugeliui taip lengvai išsisukti.

— Šrini, argi nesupranti, kas tai — beprasmiška kova? Du žmonės jau negyvi...

— Trys, — pataisė jį Šrinis. — Pamiršai, kad jis nudėjo ir savo bičiulį?

— O tave sužeidė į koją. Argi to tau negana? Kada visa tai baigsis?

— Paklausk savo draugo.

— Nagi, žmogau, jei mūsų verslo idėja pasiteisins, pasidarysime daugiau pinigų nei būtume gavę už tą apiplėšimą.

— Aš kalbu ne apie pinigus. Patikėk manimi, aš atsiimsiu savo dalį — su tavo pagalba ar be jos.

Denas pasisuko į Šrinį ir pamatė jo veide užsispyrimą ir pyktį. Nebuvo jokios prasmės bandyti jį įtikinėti, bent ne dabar.

Kai iki Šrinio namų buvo likusios kelios mylios, Denas paprašė bičiulio duoti jam savaitę.

— Tik nesiundyk ant Džoelio policijos, gerai? Tiesiog duok man savaitę kai ką sutvarkyti.

Šrinis palinksėjo galva.

— Prašau, tik vieną savaitę. Tai viskas, ko prašau. Po to galėsi daryti, ką nori.

Šrinis, nors ir nenoromis, sutiko.

— Viena savaitė, — užtvirtino Šrinis. — Po to tvarkysiu reikalus savaip.

Denas privažiavo Šrinio namus, sustojo prie jo mašinos ir padėjo Šriniui į ją įlipti. Ant priekinės keleivio sėdynės ir kilimėlio Denas pastebėjo kraujo dėmes. Laimė, mašinos salonas buvo odinis, todėl kraujas lengvai nusivalys, kilimėlį jis nupirks naują ir tikėsis, kad Kerol to nepastebės. Jei pastebės, kils neišvengiamų klausimų, ir vėl teks meluoti. Dėl to jis nebesuko sau galvos.

Denas turėjo savaitę, tačiau jam neužtektų net metų, kad išspręstų šį Džoelio ir Šrinio kivirčą. Sustojęs prekybos centre, jis nusipirko priemonių ir šveitė sėdynę kaip reikiant. Tačiau kraujo dėmės įsigėrę į odą, ir Denas jų niekaip negalėjo išvalyti. Besaikis šveitimas ir trynimas nedavė jokių rezultatų.

Baigęs valyti, jis išmetė kilimėlį bei valymo priemones į konteinerį. Rytoj nupirks naują kilimėlį bei išvalys automobilio saloną. Denas jautėsi per daug pavargęs, kad dar ką nors darytų, ir norėjo kaip įmanoma greičiau grįžti namo.

Pamačiusi jį, Kerol paklausė, kas nutiko.

— Nieko. Jaučiuosi tiesiog pavargęs. Kodėl klausi?

— Tavo marškiniai ištepti krauju.

Denas nuleido akis ir iš tiesų pamatė raudonas dėmes ant marškinių.

— Iš nosies bėgo kraujas. Nieko rimta.

— Nepamenu, kada tau iš nosies bėgo kraujas.

— Kartais taip atsitinka, tiesa?

— Gerai jau, — tarė ji įsižeidusi. — Nebūtina draskyti man akių.

— Atleisk, aš tikrai labai pavargęs. O dar tas kraujavimas iš nosies — visiškai mane pribaigė. Einu į viršų prigulti kelioms minutėms.

Jam nueinant, Kerol prisiminė, kad Denui skambino Peitonas.

— Jis užsuks mūsų rytoj dvyliktą.

Denas paklausė, ko jam reikia. Kerol susiraukė.

— Gordono laidotuvės, ar pamiršai? Jis sakė, kad tau apie jas minėjo. Juk ketini važiuoti, tiesa?

Iš Kerol žvilgsnio jis suprato neturįs kito pasirinkimo.

— Tiesiog buvo iškritę iš galvos, — pasakė jis.

25

— Tu čia miegojai? — paklausė Resnikas. — Pamiršai, kad įstatymas draudžia nusikalstamą stovėjimą viešoje vietoje?

Magvairas atmerkė akis, tačiau net nesiteikė pažiūrėti pro šoninį mašinos langą. Buvo viena tų karštų, be galo tvankių vasaros dienų. Dar nėra nė dešimtos ryto, o jau plieskia beveik trisdešimties laipsnių karštis. Magvairas jautėsi nepatogiai, jo marškinių apykaklė buvo šlapia, veidu ir kaklu varvėjo prakaitas. Jis tarė Resnikui:

— Mačiau tave sustojusį šalia Petrenkos namų.

Resnikas stovėjo šalia Magvairo „Ford Mustang“, rankoje laikydamas puodelį „Dunkin’ Donuts“ kavos.

— Kaip suprantu, Braunas viduje.

Magvairas linktelėjo.

— Jis ten nuo tada, kai atsidarė bankas.

Vartydamas akis, jis pridūrė:

— Vis neradau progos tau padėkoti už tai, kad rekomendavai mane šitam darbui. Nieko nėra malonesnio, nei karštą vasaros dieną sėdėti pritvinkusioje mašinoje. Labai įdomu.

Resnikas gurkštelėjo kavos — ši nudegino jam gomurį.

— Tai ne mano kaltė. Tiesiog pasiūliau, kad kažkam reiktų saugoti Brauną. Tave paskirti šiai užduočiai buvo Hedlio idėja. Jis stengiasi laikyti mus kuo labiau užimtus, kol FTB sutvarkys visus reikalus su Lombardu.

— Tave paskyrė gaudyti Petrenką?

— Taip.

Resnikas papūtė kavą, prieš gerdamas kitą gurkšnį.

— Viktoras Petrenka vakar turėjo kažkokių reikalų Nort Ende. Galbūt buvo susitikęs su vienu iš Lombardo bosų.

— Galimas daiktas.

— Buvau pametęs jį gal valandai.

— Prasti popieriai, a? Būtų gerai sužinoti, su kuo jis susitiko.

— Kaip tu? Turi kokių naujienų apie Brauną?

— Šiokių tokių.

Magvairas perbraukė ranka per kaktą, nuo prakaito plaukai sulipo ežiuku.