***
Denas palaukė iki pusės aštuonių, kad galėtų pasakyti Kerol, jog būsimasis darbdavys greičiausiai jį pamiršo.
— Jis turbūt surado ką nors kitą. Tas šunsnukis net nepasivargino man paskambinti, — skundėsi jis.
— Kartais taip nutinka, — ramiai pasakė Kerol.
Ji atrodė kiek nusivylusi, tačiau kartu gana rami, galbūt dėl to, kad Denas turėjo kitą pasiūlymą. Jis žinojo, kad Kerol labai palengvėjo, kad nebereikia įtarti savo vyro dėl banko plėšimo.
Vaikai jau visą valandą buvo namie. Pietums Kerol pagamino tunų troškinį, tačiau šis ne per labiausiai kam rūpėjo. Nuotaika namie tvyrojo nepalyginti geresnė nei pastarąsias porą dienų, nepaisant retų Kerol komentarų apie Gordoną. Siuzė juokėsi iš Deno mielų ir nerūpestingų juokelių, o Garis nuolat tauškėjo apie laimėtas dar vienerias „Red Sox“ rungtynes. Įpusėjus pietums, Denas suprato, kad gali žiūrėti į vaikus, neslegiamas kaltės jausmo.
Praėjus pusvalandžiui, kai vaikai jau buvo viršuje, — Siuzė klausėsi muzikos, o Garis žiūrėjo beisbolo rungtynes, — Denas sėdėjo svetainėje ant sofos, rašydamasis pastabas savo būsimai knygai. Kerol sėdėjo šalia, atsirėmusi į Deną, ir skaitė laikraštį. Jis pažiūrėjo į laikrodį — septynios trisdešimt trys.
— Jis nebepaskambins, — dėjęsis vis dar nusivylęs, pakartojo Denas. — Gal nusiveskime vaikus ledų?
Kerol pasisuko ir, suėmusi rankomis Deno veidą, pasuko jį į save ir stipriai pabučiavo į lūpas.
— Puiki mintis, — tarė ji. — Jei tik pavyks įkalbėti vaikus. Siuzė kaip visada pasakė: „Man jokio skirtumo“, tačiau jos niūrus tonas nebuvo labai ryžtingas ir padvejojusi ji sutiko. Garis truputį pabambėjo, kad negalės žiūrėti „Red Sox“ rungtynių, tačiau galiausiai ir jis sutiko — su sąlyga, kad galės klausytis rungtynių per radiją. Tai buvo pirmas kartas tą vasarą, kai Vilsonai išėjo valgyti ledų. Nuo tada, kai Denas prarado darbą, jie to nedarė.
Denas buvo įsitikinęs, kad vaikams ši išvyka patiko. Siuzė ėjo šalimais ir dažnai į jį atsitrenkdavo. Garis buvo geros nuotaikos ir atrodė laimingesnis nei paprastai, nes „Red Sox“ buvo belaimintys aštuntąsias rungtynes. Kai jie dorojo savo ledus, Kerol priėjo prie Deno ir švelniai paėmė jį už rankos.
Grįžus namo, Denas atsakiklyje rado dvi žinutes. Viena buvo nuo Šrinio, kitą paliko Peitonas Heinsas.
— Gal gali paskambinti jiems rytoj? — pasiūlė Kerol. Denas bijojo skambinti kuriam nors iš jų.
— Jie tikriausiai nori pasišnekėti apie Gordoną, — svarstė jis. — Paskambinsiu jiems ir greitai baigsiu.
— Gerai, jei taip reikia. Neužtruk.
Denas linktelėjo. Užsidaręs darbo kambaryje, jis kelias minutes žiūrėjo į telefoną, ir surinko Peitono numerį. Atsiliepė vienas ir Peitono vaikų ir paprašė Deno palaukti.
Po akimirkos Denas išgirdo Peitono balsą.
— Sveikas, Denai, — pasisveikino jis. — Žmogau, seniai matėmės. Ar gali patikėti, kas nutiko Gordonui?
— Sunku tuo patikėti, — sutiko Denas.
— Taip. Praėjusį vakarą klausiausi žinių ir nė nesuvokiau, kad tai galėtų būti jis. Vis dar negaliu tuo patikėti.
— Ir aš šokiruotas, — tarė Denas.
— Taip, žmogau, tikrai. Gal numanai, ką jis galėjo veikti tame Lyno banke?
— Sunku suprasti Gordoną... — sumurmėjo jis.
— Ta istorija tokia keista... Klausyk, kalbėjau su Gordono tėvais. Laidotuvės šį šeštadienį. Būsi?
— Norėčiau, tačiau dar nežinau, ar galėsiu.
— Negerai, Denai, turi dalyvauti. Gordono tėvams jau beveik aštuoniasdešimt. Turėtų būti sunku tokiame amžiuje laidoti savo vaiką, be to, spėju, be mūsų, daugiau niekas gali ir nepasirodyti. Pasakyk, kad dalyvausi, gerai?
— Pažiūrėsiu.
— Žmogau, tikiuosi tave ten pamatyti.
Peitonas papasakojo jam, kaip nuvažiuoti į kapines, ir padėjo ragelį. Denas vėl abejingai žiūrėjo į telefoną, kai šis netikėtai suskambo. Iš numerio jis pažino, kad skambina Šrinis. Nenoromis jis atsiliepė.
— Ei, drauguži, — piktai tarė Šrinis. — Laukiau, kol man paskambinsi.
— Atleisk, Šrini, ką tik grįžau.
— Girdėjai naujienas, ar ne?
— Taip.
— Gerai, drauguži. Vykstam rytoj, kaip ir sutarėm?
— Manau, turėtume palaukti dar keletą dienų...
— Na, jau ne. Tu man pažadėjai. Ir, patikėk manimi, su tavim ar be tavęs, aš vis tiek pas jį nuvažiuosiu...
— Gerai, gerai, — pertraukė jį Denas, bijodamas, kad Kerol arba kuris nors iš vaikų gali pakelti ragelį ir išgirsti besiplūstantį Šrinį. — Privažiuosiu prie tavęs rytoj, devintą ryto.
— Gerai, drauguži. Lauksiu.
Kai Šrinis padėjo ragelį, Denas pagalvojo, kaip tai paaiškins savo žmonai. Kažkada visas tas melas turėjo liautis. Sugalvojęs istoriją, jis sukaupė visas jėgas, pakilo nuo kėdės ir prisijungė prie Kerol virtuvėje, kad galėtų visa tai papasakoti.
24
Septintą ryto Resnikas jau buvo prie Petrenkos namų. Sustabdęs automobilį ir išjungęs variklį, jis įsipylė iš termoso puodelį juodos kavos ir gurkšnodamas permetė akimis pirmuosius laikraščių puslapius. Juose, žinoma, buvo Gordonas Karmaiklas ir Raimondas Lombardas. Jis rado net Karmaiklo nekrologą.
Kaip Resnikas ir spėjo, Karmaiklas buvo vienišius, neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Vieninteliai minimi artimieji — Grynviče, Konektikute, gyvenantys jo tėvai. Nekrologe buvo kalbama daugiau apie Karmaiklo tėvą, į pensiją išėjusį pramonininką, negu apie patį velionį — apie jį pasakyta tik tiek, kad Gordonas Karmaiklas tarnavo Vietname, buvo apdovanotas dviejomis Purpurinėmis Širdimis, po tarnybos armijoje Jeilyje apsigynė mokslo laipsnį ir dirbo inžinieriumi keliose kompanijose, kurių pavadinimai Resnikui nieko nesakė.
Truputį po dešimtos į Petrenkos kiemą įvažiavo sidabrinis mersedesas. Iš jo išlipo stambus beveik metro aštuoniasdešimties vyras. Jam buvo gerokai virš trisdešimties, šviesūs plaukai trumpai nukirpti, nosis kreiva. Resnikas atpažino šį vyrą, nes dažnai matydavo jį Petrenkos kompanijoje, įskaitant ir tą kartą rusų restorane. Vyras abejingai pažvelgė į Resniką ir nuėjo prie paradinių durų. Temperatūra pavėsyje siekė dvidešimt penkis laipsnius karščio, tačiau vyras dėvėjo odinę striukę, o tai reiškė, kad jis greičiausiai nešėsi ginklą. Resnikas svarstė, ar bandyti jį suimti dėl nelegalaus ginklo laikymo, tačiau nusprendė nieko nedaryti ir laukti, kas bus toliau.
Po dešimties minučių iš namo išėjo Petrenka, lydimas to paties vyro. Petrenka abejingai pažiūrėjo į Resniką, prieš nusukdamas žvilgsnį. Mersedesas išvažiavo į gatvę ir Resnikas nė nebandė slėpti, kad jį seka.
Mersedesas judėjo Bostono kryptimi. Prie vyriausybės pastato mašina pasuko į šiaurinę dalį. Privažiavusi Hanoverio gatvę, sustojo. Petrenka išlipo iš mašinos ir energingai nužingsniavo į priešingą pusę. Praeidamas jis linktelėjo Resnikui.
Resnikas įstrigo. Gatvė buvo per siaura, kad jis galėtų sustoti kelkraštyje, neužtverdamas eismo. Jis galėjo rizikuoti, važiuoti žemyn Hanoverio gatve ir tikėtis, kad Petrenka bandys mėtyti pėdas. Tačiau rizikuoti buvo neverta. Taigi Resnikas liko laukti prie Petrenkos mersedeso. Jis žinojo, kad vairuotojas buvo vienas iš Petrenkos smogikų, todėl be jo Petrenka netvarkys jokių reikalų.
Kitoje gatvėje mersedesas staiga sustojo, priversdamas Resniką kuo greičiau nuspausti stabdį, kad į jį neatsitrenktų. Vairuotojo durelės atsidarė, Petrenkos žmogus išlipo iš automobilio, o į jo vietą atsisėdo naujas žmogus, lūkuriavęs šaligatvyje.
Resnikas vis dar negalėjo sustoti. Stambaus sudėjimo rusas prabėgdamas pažvairavo į jį. Neturėdamas kito pasirinkimo, Resnikas toliau sekė paskui mersedesą, suvokdamas, kad Petrenkos jau nesulaikys. Jis turėjo pripažinti šį pavykusį Petrenkos manevrą, kad juo nusikratytų. Jis suprato, kad be reikalo nuvertino Petrenkos sumanumą.
Читать дальше