Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Tu, prakeiktas Šikniau... — sušvokštė Denas.

Džoelis sustabdė jį žvilgsniu.

— Vis dar prisimenu savo žodžius. Baigiam, Denai. Man patinka Kerol, bet jei tave dar kartą čia pamatysiu, ji taps našle. Turite dešimt sekundžių išsinešdinti. Dešimt... Devynios... — ėmė skaičiuoti Džoelis. — Aštuonios...

— Džoeli, pagalvok, ką darai!

— Septynios... Šešios... — toliau skaičiavo jis.

— Juk mes pažįstami dvidešimt metų.

— Penkios... Keturios... Trys...

Denas suprato, kad viskas veltui. Jis nieko nebegalėjo pasakyti — Džoelio niekaip nebeperkalbėsi. Uždėjęs ranką Šriniui ant peties, Denas palydėjo jį prie mašinos. Denas žinojo: jei atsigręš, Džoelis jį nušaus.

***

Petrenka sėdėjo galiniame mažo italų restorano Princo gatvėje kambaryje. Jurijus stovėjo jam iš dešinės, priešais sėdėjo „dėdė Pytas“ Stelinis. Stelinis — maždaug šešiasdešimties metų vyras šiaip jau žilais, tačiau juodai nudažytais plaukais, — svėrė beveik šimtą trisdešimt šešis kilogramus, buvo apvalaus veido, atrodė kaip paritus, taip pastačius. Stelinis buvo pravardžiuojamas „dėde“ ne dėl draugiškos išvaizdos. Būdamas jaunas jis rinko rinkliavas. Pričiupęs vieną dykūną, jis užlaužė jo ranką už nugaros ir privertė pasakyti „dėde“, kai ją sulaužė.

Trys Stelinio sėbrai stovėjo šalia ir kvailai šypsojosi, žiūrėdami į Petrenką. Jie buvo praradę formą ir visi turėjo bent po dvidešimt kilogramų antsvorio. Nepaisant to, kad iš Jurijaus buvo atimtas ginklas, Petrenka neabejojo, kad prireikus jie galėtų dviese sutvarkyti šiuos italus.

— Kuo galiu padėti? — paklausė Stelinis, maloniai šypsodamasis. — Kapucino, espreso? Negaliu nepavaišinti.

— Espreso. Dvigubą, — paprašė Petrenka.

Stelinis paliepė vienam iš vyrų atnešti Petrenkai kavos.

— Ir lėkštelę sausainių, — tarė Stelinis, mirktelėdamas savo svečiui.

— Man labai malonu, kad atėjai su mumis pasišnekėti, — mandagiai kalbėjo Stelinis. — Galėjai nesusitvardyti ir iškrėsti kokią kvailystę, o tai, Viktorai, nebūtų išėję į naudą. Dalykas toks: pamiršk, ką girdėjai per žinias. Rėjus neturi nieko bendra su tuo apiplėšimu.

Tai Petrenka ir tikėjosi išgirsti.

— Tikrai? — paklausė jis.

— Taip, tikrai.

Bendraudamas su Petrenka, Stelinis stengėsi atrodyti draugiškas ir natūralus. Jis nejučia įsimetė į burną porą saldainių ir tik susivokęs, jog elgiasi nemandagiai, ištiesė saldumynus Petrenkai.

— Šokoladiniai rutuliukai, — pasiūlė jis. — Nori vieno?

Petrenka papurtė galvą.

— Esu tiesiog priklausomas nuo šių dalykų, — kaltai tarė Stelinis. — Dažniausiai šituos ir valgau. Ką bepadarysi, ar ne?

Vienas iš Stelinio vyrukų grįžo su puodeliu espreso ir sausainiais. Petrenka lėtai gurkšnojo kavą ir stingdančiu barškuolės žvilgsniu žiūrėjo į Stelinį.

— Na, kaip ir sakiau, — tęsė Stelinis, kalbėdamasis su Petrenka tarsi su seniai matytu pažįstamu, — Rėjus neturi nieko bendra su šiuo nusikaltimu. Tie kadrai yra suklastoti — kažkas norėjo jį pakišti.

— Jie atrodo autentiški, — atrėmė Petrenka.

— Tai puikus šansas FTB. Jie medžiojo Rėjų jau metus, norėdami jį sučiupti, tačiau nesugebėjo. Taigi įvykdžius banko apiplėšimą, jiems šovė geniali mintis suklastoti įrodymą. Jie šauniai pasidarbavo – jei jo nepažinočiau, galvą guldyčiau, kad ten Rėjus.

— Aš taip pat, — sumurmėjo Petrenka.

Stelinis nutaisė įžeidų žvilgsnį plačiame veide.

— Manai, tau meluočiau apie tokius dalykus?

Petrenka sriūbtelėjo paskutinį gurkšnį espreso ir padėjo tuščią puodelį ant stalo. Jo žvilgsnyje, mestame į Stelinį, nebuvo likę nė krislo žmogiškumo.

— Žinau, kad pavogtų pinigų nebeatgausiu, — tarė jis. — Tačiau man būtinai reikia, kad grąžintumėte likusius pavogtus daiktus.

— Tai kiaušų išpera, — neištvėrė vienas iš Stelinio vyrukų. — Jis ateina čionai ir drįsta vadinti tave negaliu!

Stelinis pakėlė ranką, liepdamas jam nutilti.

— Jis to nesako. Vyrukas įširdęs, ir negali jo kaltinti.

Tada „dėdė Pytas“ tarė Petrenkai:

— Negaliu nieko prižadėti, bet, jei nori, paklausinėsiu aplinkinių, gal kas ką žinos. Kaip tau ši mintis?

Petrenka abejingai paklausė, kiek jam tai kainuos.

— Dvidešimt tūkstančių, — kainą ištarė Stelinis. — Turėsiu truputį paišlaidauti, todėl būtų visai šaunu, jei dar išeitų iš to šiek tiek uždirbti, jei supranti, apie ką aš. Noriu tai padaryti, nes esu patenkintas, kad pirmiausia atėjai pas mane, na, tokiomis aplinkybėmis... Kaip sakiau, nieko negaliu prižadėti. Šiuo metu neturiu žalio supratimo, kas galėjo tai padaryti.

Petrenka gūžtelėjo pečiais:

— Dvidešimt — tai dvidešimt. Sutinku.

— Kaip sakiau, nieko nepažadu. Tačiau darysiu viską, ką galėsiu.

Petrenka atsilošė kėdėje ir nemirksinčiomis akimis stebeilijo į Stelinį.

— Man labai reikia tų dokumentų, — pakartojo jis.

— Taip, suprantu, girdėjau, — pasimuistė Stelinis. — Tiesiog nesitikėk stebuklų.

— Jei neatgausiu jų šitaip, būsiu priverstas imtis kitų priemonių, — lyg tarp kitko pasakė Petrenka.

— Tikiuosi, tai nebuvo grasinimas? — pasitikslino Stelinis ir nepatenkintas įsimetė į burną dar porą šokoladinių saldainių. — Iki šiol mes jūsų nelietėme, bet, turiu pasakyti, turiu draugų, kurie dėl to nėra patenkinti. Žinau, kad nieko bloga nenorite ir po saule užteks vietos visiems. Mes buvome geri ir nelindome į jūsų reikalus. Ir dabar ketinu tau padėti. Taigi noriu truputį pagarbos, capisce 7?

Petrenka atžariai pasakė, kad labai vertina jo pagalbą.

— Tai viskas, ką norėjau išgirsti, — pasakė Stelinis. — Stengsiuosi iš visų jėgų, bandydamas išsiaiškinti, kieno tai darbas. Kai tik sužinosiu aš — iš karto sužinosi ir tu. Ir pamiršk Rėjų. FTB nėra tokie protingi, kokie mano esantys. Šis jų sąmokslas neišdegs. Kelios dienos — ir Rėjus bus paleistas.

Petrenka tikėjosi, kad Stelinis buvo teisus. Šiuo metu jis labiausiai troško, kad Raimondą Lombardą paleistų iš areštinės ir šis patektų į jo rankas.

***

Denas važiuodamas sugaišo apie dvidešimt minučių, kol Naujojo Hampšyro užmiestyje pagaliau surado vaistinę. Jis nupirko aspirino, antiseptiko, marlės ir tvarsčių, grįžo į automobilį, kur jo laukė Šrinis. Jis nusiavė batą ir ėmė mautis krauju permirkusią kojinę. Šrinis atrodė išbalęs ir labai smarkiai prakaitavo. Kiek pailsėjęs, Šrinis prarijo saujelę aspirino. Tada atsargiai baigė mauti kojinę. Gera naujiena buvo ta, kad kulka perskrodė koją kiaurai ir įstrigo sportinio batelio pade. Bloga žinia — jo pėda buvo stipriai sumaitota.

— Ai, ai, — Šrinis vos tvėrė skausmu, kai Denas bandė išvalyti žaizdą. Kulka pataikė Šriniui į kulkšnį, ir jo koja vis dar kraujavo. Denas nežinojo, ką daugiau galėjo padaryti, taigi jis aprišo žaizdą marle ir tvarsčiu. Kai užspaudė žaizdą, Šrinis taip stipriai sukando dantis, kad Denas girdėjo, kaip jie sugriežė.

— Užmušiu tą tavo draugelį, — skausmo perkreiptu veidu, kuriuo tekėjo ašaros, šaukė Šrinis.

— Nekalbėk taip.

— Tu juokauji, tiesa?

— Mes — ne žudikai.

— Po to, ką jis padarė mano kojai, mielai jį nudėčiau.

Šrinis stipriai užmerkė akis.

— Ai, ai, — iš skausmo vaitojo jis. — Man atrodo, ta kulka sutrupino pėdos kaulus.

Denas pažiūrėjo į jį sustingęs, nežinodamas, ką daryti. Galiausiai jis užvedė mašiną ir pasakė: