Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Turiu pripažinti, — tarė jis, — kad gėrimai jus prablaškė. Tik atėjęs atrodėte labai prastai, o dabar veidas vėl įgavo spalvą. Atrodote kaip naujai gimęs, drauguži.

— Tos neįtikimai gaivinančios „Guinness“ savybės, — atsakė Denas mirktelėdamas ir džiaugėsi grįžusiu humoro jausmu. — Gal dar po vieną alaus ir viskio? Pažiūrėsiu, gal galiu jaustis dar sveikesnis.

— Bus padaryta.

Denas stebėjo, kaip barmenas pila alų. Tada jo žvilgsnis nukrypo į televizoriaus ekraną, kuriame rodė „Red Sox“ rungtynių rezultatus. Ši komanda pastaruoju metu žaidė gerai ir sugebėjo laimėti septynias rungtynes iš eilės. Po akimirkos rungtynes nutraukė žinių pranešimas. Garsas buvo išjungtas, tačiau Denas suprato, apie ką jame buvo kalbama. Ekrane jis aiškiai kaip dieną pamatė Gordono vairuotojo pažymėjimą. Denas pajuto skausmą pilve, tai išvydęs. Jis suprato, kad taip jie greitai atpažins Gordoną, tačiau faktas, kad tai jau įvyko, jam sukėlė nerimą.

Barmenas atnešė gėrimus, tačiau Denas jų net neparagavo. Dabar buvo tas pats, ką gerti, — vandenį ar purvą. Gėrimai nebeveikė jo stimuliuojamai. Denas jautė nerimstantį ir vis augantį nerimą bei norą kur nors eiti. Jis pakilo ir, palikęs ant baro dvidešimt dolerių, išėjo pro duris.

Denas žinojo — kuo greičiau susitiks su Kerol, tuo bus geriau. Jei lauks per ilgai, nebegalės to padaryti. Važiuodamas namo, jis nusprendė būti kaip įmanoma konkretesnis. Kerol pasitiko jį prie durų, jos veide atsispindėjo nekantrumas ir nerimas.

— Tas nužudytasis vyras buvo Gordonas, — išbėrė ji vienu įkvėpimu. — Žinojau, kad tai jis.

Denas prisivertė pažiūrėti jai į akis.

— Žinau. Buvau bare ir sužinojau tai per žinias.

— Tai neįtikima.

Kerol akys išsiplėtė, ji pažiūrėjo į Deną taip, tarsi ieškotų jo akių, rodančių kokį nors ženklą, kad jis taip pat nustebo, kaip ir ji. Nors labai norėjo nusukti akis, Denas stengėsi išlaikyti akių kontaktą kuo ilgiau.

— Ko jam prisireikė tame banke? — paklausė ji.

— Nežinau. Gal ieškojo darbo?

Jos akys vis dar klaidžiojo ties jo veidu, beveik desperatiškai.

— Juk jie neieškojo darbuotojų, ar ne?

Denas papurtė galvą.

— Tai ko ten eiti?

— Jis žinojo, kad ką tik buvo pasibaigusi mano darbo sutartis. Gal tikėjosi juos įtikinti jį priimti? Galbūt dėl to jis ir skambino man anądien.

Denas papurtė galvą, nusukdamas nuo jos žvilgsnį.

— Turiu tau ir gerų naujienų, — pasakė jis, nukreipdamas temą. — Nors žinia apie Gordoną jas kiek ir aptemdė. Bankas pasamdė mane, kad ištirčiau programinę įrangą, įdiegtą tų Indijos programuotojų. Jie nori, kad išsiaiškinčiau, kodėl nesuveikė banko apsaugos sistema. Spėk, kiek jie man sumokėjo?

Kerol papurtė galvą.

— Trisdešimt du tūkstančius dolerių. Sumokėjo pinigus iš anksto. Jie jau guli mūsų sąskaitoje.

Denas apsilenkė su Kerol ir kalbėjo toliau:

— Žinau, kad nuskambės keistai — po to, kas nutiko Gordonui, — tarė jis. — Bet mes turėtume kaip nors tai atšvęsti. Gal nueikime kur papietauti?

— Trisdešimt du tūkstančiai dolerių, — pakartojo Kerol švelniu balsu. — Pagaliau. Jau maniau, kad prarasime namą. Tačiau mes niekur negalime eiti — septintą valandą tau interviu telefonu dėl darbo.

Denas nutaisė miną, tarsi būtų apie tai pamiršęs.

— Taip, žinoma, bet gal pamirškime tai? Juk aš jau turiu darbą.

— Dar vienas pasiūlymas taip pat nepakenks.

Kerol vis dar įdėmiai į jį žvelgė, bandydama kažką įskaityti Deno veide.

— Taip, manau, tu teisi, — sutiko jis. — Na, bent jau išgerkime.

Vienintelis bare likęs gėrimas buvo meksikietiškas likeris „Kahlua“, kurį jie parsivežė iš kelionės po Meksiką praėjusiais metais. Denas atidarė butelį, iki pusės pripylė dvi taures, įpylė pieno ir įdėjo ledukų. Gurkšnodama gėrimą, Kerol vis dar įsitempusi paklausė:

— Juk nemanai, kad Gordonas buvo įsitraukęs į tą apiplėšimą?

Denas vos nepaspringo gėrimu. Kokia nuojauta! Jis suprato, kad ji nori paklausti dar kai ko daugiau.

— Tu juk juokauji, ar ne? — tarė jis. — Mes juk kalbame apie Gordoną. Kaip jis galėtų apiplėšti banką? Nejuokauk, Kerol!

Jos švelnios mėlynos akys vis dar žiūrėjo į Deną, tarsi kažko jo veide ieškodamos, bandydamos kažką suvokti. Pagaliau ji nusuko akis.

— Nežinau, — pasakė ji. — Turbūt tai buvo kvaila mintis.

— Taip, iš tiesų.

Denas pabaigė savo gėrimą. Nežiūrėdamas į Kerol, jis pasakė, kad verčiau eis ruoštis interviu. Jis jautė, kaip Kerol jį stebėjo, išeinantį iš kambario. Sėdėdamas darbo kambaryje, jis jautėsi toks netvirtas. Jeigu Kerol įtaria, kad Gordonas buvo įsitraukęs į šį nusikaltimą, ką dar ji įtaria? Jis jau žinojo atsakymą į šį klausimą. Jis jį išskaitė žmonos akyse. Deną persmelkė šaltis. Jis įsivaizdavo, apie ką ji galvoja. Visi tie telefono skambučiai, susitikimai su Džoeliu ir Šriniu, jo išbertas veidas anądien, — vieną dieną ji visa tai susies, bandydama suvokti, kaip tai susiję su Gordono nužudymu ir banko apiplėšimu.

Denas jautėsi išsekęs ir sunerimęs. Negalėjo pajudinti nė raumens, tačiau tuo pat metu nenustygo vietoje. Jis bandė mintyse atkurti visus įvykusius pokalbius telefonu ir mąstė, ar ji negalėjo nugirsti ko nors įtartino.

Jis vis dar suko galvą, kai Kerol atidarė duris ir su palengvėjimu pranešė:

— Jie sugavo žmogų, įvykdžiusį apiplėšimą. Ką tik rodė per žinias.

— Kas jis toks? — pašoko Denas. Jis jautė, kaip širdis daužosi jo krūtinėje.

— Nepamenu jo vardo, — pasakė Kerol, plačiai šypsodamasi. — Kažkoks su mafija susijęs tipas. Rodos, iš Reverio.

Pažvelgęs į Kerol, Denas pamatė, kad visos jos abejonės buvo dingusios. Ji švietė ryškiau už Kalėdų eglutę.

„Pagaliau, — pagalvojo jis. — Pagaliau...“

***

Petrenka išsiuntė tris savo vyrus sučiupti Kreigo Brauno ir nekantriai vaikštinėjo pirmyn atgal jų laukdamas. Jis būtinai išsiaiškins, kas nutiko. Net jei reikės nukankinti dar vieną žmogų.

Kambaryje dūzgė įjungtas televizorius. Petrenka nelabai kreipė dėmesį į žinias, kol nepamatė reportažo apie Lombardo suėmimą. Jis iš lėto padarė išvadas, klausydamasis, ką sakė reporteris, ir to, ką manė pats. Geras dvidešimt minučių jis stovėjo, kol galva dirbo, akys nerodė jokios gyvybės. Mintyse jis apmąstė tolesnius žingsnius: mąstė apie Lombardo šeimos narių grobimą ar karą su Bostono mafija. Tačiau jis nemanė, kad kuris nors būdas suveiks. Pinigus ir deimantus jis prarado ir susitaikė su tuo. Dabar svarbiausia buvo atgauti prarastus dokumentus.

Pasigirdo beldimas į duris. Petrenka pamatė įeinantį Jurijų Tolkovą.

— Pričiupot jį? — paklausė Petrenka.

Jurijus papurtė galvą ir pažvelgė į bosą tuščiu žvilgsniu. Rusiškai tarė:

— Jį saugojo policininkas.

— Kuris — tas žydas?

— Ne, jo partneris, tas, kvaila išraiška. Norint pagrobti banko vadovą, pirmiausia reikės pasirūpinti tuo policininku. Ką man daryti?

Petrenka pagalvojo ir susiraukė.

— Padarysime tai kitą kartą. Dabar yra svarbesnių reikalų.

Jurijus dalykiškai linktelėjo.

— Girdėjau žinias per radiją.

— Mums reikės susitvarkyti su tais italais, — tarė Petrenka.

— Esi tikras? Juk yra ir daugiau būdų tai išspręsti.

— Nė vienas netinka.

— Nežinau, mes galėtume...

— Nėra prasmės, — įsiterpė Petrenka žemu, smurto troškimo kupinu balsu. — Dabar darysime, ką reikia, o paskui jiems už tai atsilyginsime. Nesijaudink.