Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Tu visada skubi, — senolis palingavo galvą, vos švilptelėdamas. — Nematei manęs trejus metus ir net negali su manimi papietauti?

— Gerai, jei jau darai iš to globalinę problemą... — nusileido Džoelis.

— Tiek to, jei jau taip skubi. Ką ten svarbaus turi man parodyti?

— Ar galime pasikalbėti galiniame kambaryje? — Džoelis paklausė beveik šnabždėdamas. — Norėčiau truputį privatumo.

Senukas įtartinai pažiūrėjo į sūnėną.

— Ar nepadarei nieko, kas įveltų tave į bėdą? — paklausė jis.

— Ne, žinoma ne, — vos šnabždėdamas sumurmėjo Džoelis, tariamai pasipiktinęs. — Man tiesiog norisi trupučio privatumo, ir tiek. Nenoriu, kad visi tavo parduotuvėje spoksotų į mano daiktus.

Parduotuvėje buvo šeši lankytojai ir nė vienas iš jų nekreipė į Džoelį ir poną Haimeną dėmesio. Vyras trūktelėjo pečiais ir nusivedė sūnėną į galinį kambarį, kuris buvo ne ką didesnis už spintą.

— Tai ką ten turi? — paklausė dėdė truputį smalsaudamas.

Džoelis išsiėmė iš kišenės šilkinį maišelį ir ištraukė iš jo vieną deimantą. Dėdė paėmė jį, apžiūrėjo ir atsisuko į Džoelį, klausdamas:

— Iš kur gavai šį neapdirbtą deimantą?

— Tarkime, radau.

— Sakyk man tiesą. Pavogei?

Džoelis išsiviepė.

— Žinoma, ne, — užtikrino jis. — Nagi, dėde Himi, ar gali man pasakyti, kiek jis vertas?

Senasis juvelyras paėmė didinamąjį stiklą ir apžiūrėjo deimantą.

— Jis labai geros kokybės.

Jis padėjo stiklą ir paėmė deimantą į delną.

— Du ir vienas ketvirtis karato.

Jis ilgai ir atidžiai žiūrėjo į savo sūnėną.

— Mažmeninėje rinkoje jis vertas dvidešimt dviejų tūkstančių, didmeninėje — keturiolikos tūkstančių dolerių. Jei būtum eilinis žmogus iš gatvės, duočiau tau už jį devynis tūkstančius. Be mokesčio — gal dvylika. Nori parduoti?

Džoelis paglostė žandikaulį, skaičiuodamas mintyse pinigus — už pavogtus deimantus jis gaus daugiau negu milijoną.

— Ne dabar, — tarė jis. — Gal truputį vėliau. O jeigu galėčiau gauti daugiau tokių deimantų?

— Kiek?

— Penkiasdešimt, gal šimtą dar nežinau. Kiek sugebėtum jų įpirkti?

— Džoeli, iš kur juos gavai? — griežčiau paklausė Haimenas.

— Nesvarbu. Tačiau tai sąžininga. Taigi, dėde Himi, sakyk, kiek tokių deimantų sugebėtum iš manęs nupirkti?

— Viskas taip sąžininga, kad norėjai deimantą parodyti tik slaptai? — vyras sunkiai atsiduso. — Bet, turbūt, jei ne aš, įsivelsi į bėdą su kuo nors kitu.

— Klausyk, dėde Himi, aš nenusiteikęs moralams. Kiek tokių deimantų iš manęs nupirktum?

— Na, — senolis šypsojosi, — neapdirbtų ir dar tokios kokybės galėčiau nupirkti visus, kiek turi.

***

Denui atėjus į Brauno kabinetą, šis supažindino jį su Resniku, Lyno policijos detektyvu, tiriančiu banko apiplėšimą. Denas pasisveikino ir atsisėdo.

— Tikiuosi, jūs nieko prieš, — pradėjo Braunas, — tačiau detektyvui taip pat įdomu, kodėl nesuveikė banko apsaugos sistema. Jūs neprieštarausite, jei užduosime jums keletą klausimų?

— Žinoma, ne, — atsakė Denas ir nusišypsojo Braunui. „Ak, tu, niekšeli, bandai mane užklupti...“ — galvojo jis.

— Gal turite minčių, kodėl taip galėjo nutikti? — paklausė Resnikas.

— Pora idėjų sukasi galvoje, — Denas pasisuko į Brauną. — Ar sistema buvo išbandyta prieš apiplėšimą?

— Žinoma, patikrinome kiekvieną mygtuką — viskas veikė.

— O kokia bendra sistemos būklė?

— Ką jums tai sako? — pasidomėjo Resnikas.

Denas nusišypsojo detektyvui vos matoma šypsena.

— Kada buvo įjungta sistema ir kiek laiko ji veikė? Tada bus galima pasakyti, ar sistema buvo išjungta prieš pat apiplėšimą.

Braunas permetė akimis krūvą popierių.

— Bijau, dar nespėjau to patikrinti, — tarė jis.

— Tada mes tik gaištame laiką, — tarė Denas, bandydamas išlaikyti malonų toną, tačiau abejojo, ar pajėgs su visu tuo susitvarkyti. Jis žinojo, kad jam neišvengiamai teks susidurti su policija, tačiau nemanė, kad tai įvyks taip greitai.

„Mažas niekšelis, — galvojo jis, žiūrėdamas į išeinantį iš kabineto Brauną. — Tas mažas niekšelis“.

Vieną akimirką Denas pagalvojo, kad mielai nudėtų banko vadovą, jei tik turėtų tokią galimybę. Jam reikėjo labai valdytis, kad apiplėšimo dieną tik pastumtų Brauną. Jis nemėgo to žmogaus, dar iki jam nusprendžiant perkelti dalį kompanijos į Indiją. Be to, jį piktino po to Brauno sakomi malonūs komentarai.

„Tau nereikia tokio darbo, — Braunas jam sakė. — Beje, tu juk jau susikrovei milijonus iš moderniųjų technologijų. Juk skaičiau, kad visi tą padarė“; arba „Nesuprantu, kam tau to reikia, juk tai vergiškas darbas. Be to, negaliu tau mokėti penkiasdešimties dolerių už valandą, kai už tiek pat galiu pasamdyti keturis programuotojus iš Indijos.“

Kai jie nuėjo patikrinti apsaugos sistemos, Denas paprašė Brauno įrašyti komandą į sistemos valdymo pultą. Jis parodė Resnikui žinutę, teigiančią, kad sistema be perstojo veikė trisdešimt dvi dienas.

— Negerai, — pasakė Denas detektyvui. — Viskas būtų per daug paprasta, jei kas nors būtų tiesiog išjungęs sistemą prieš apiplėšimą.

— Gal kas nors galėjo į ją įsilaužti? — paklausė Resnikas.

— Ne, jei sistema buvo įdiegta taip, kaip aš ją suprojektavau.

— Ji buvo įdiegta pagal jūsų planą, — įsiterpė Braunas gindamasis.

— Jei tai tiesa, sistema gali tik duoti signalus — niekas negali prie jos prisijungti.

— Nesu tikras, ar suprantu, ką jūs kalbate. Kaip suprasti Jei sistema buvo įdiegta taip, kaip aš ją suprojektavau“? — perklausė Resnikas.

— Diegiant šią sistemą, aš nedalyvavau, tik projektavau.

Denas atsistojo ir išsiviepė.

— Aš jau per senas taip lankstytis, — tarė jis. — Mano keliai nebeatlaiko. Gal grįžkime į Kreigo kabinetą?

Resnikas susiraukė.

— Gal, apžiūrėjęs sistemą, dar ką nors galėtumėte pasakyti?

— Nelabai. Jei ji nebuvo išjungta, yra tik dvi galimybės. Pirmoji — apiplėšimo metu niekas nenuspaudė pavojaus mygtuko...

— Tai juokinga, — įsiterpė Braunas. Jis bandė atrodyti pasipiktinęs, tačiau jo žodžiai nuskambėjo labiau dalykiškai. Jis žinojo, kad FTB agentas įtarė tą patį ir visi kaltinimai krito jam. Nors ir bandė, jam nepavyko suvaidinti nuoširdžiai pasipiktinusio banko valdytojo.

— Tuomet vienintelis logiškas paaiškinimas — programinėje įrangoje tyčia buvo palikta spraga.

— Ką turite galvoje — spraga? — paklausė Resnikas.

— Kažkuris iš programuotojų specialiai padarė taip, kad sistema nesuveiktų...

— Tai absurdas! — sušuko Braunas.

Denas pasisuko į Brauną ir jo meili šypsena pradingo.

— Visai ne. Tai ne absurdiška, jei samdote firmą kitame pasaulio gale tokiai svarbiai sistemai kurti ir mokate jiems grašius už šį darbą.

— Mes viską atlikome teisingai, — tikino Braunas. Jis atsikrenkštė.

— Ar sugebėtumėte ištirti sistemą ir pasakyti mums, kodėl ji nesuveikė?

— Žinoma. Du šimtai dolerių už valandą, šimtas šešiasdešimt valandų, — išpyškino Denas. — Pinigai iš anksto.

Brauno galva sutrūkčiojo, tarsi kas nors jam būtų trenkęs.

— Tai juokinga, — sumikčiojo jis. — Mokėjome jums tik penkiasdešimt dolerių už valandą, kai projektavote šią sistemą.

— Jei negalite man sumokėti, visuomet galite susirasti, kas dirbs už mažesnę sumą. Galbūt parašykite tai pačiai Indijos firmai, kuri suprojektavo jums sistemos kodą? Manau, už du šimtus dolerių per valandą galėtumėte pasamdyti dvidešimt žmonių.