Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

Denas ramiai pažiūrėjo į banko vadovą. Braunas kelis kartus sumirksėjo prieš nusisukdamas.

— Man reikia pakalbėti su kitų firmų atstovais, — tarė jis kimiu balsu.

— Kaip norite, tačiau aš maniau, kad norite šį reikalą išsiaiškinti kaip įmanoma greičiau. Taip pat norėjote, kad kodą patikrintų žmogus, projektavęs sistemą. Tačiau jeigu jums tai neįdomu, ką gi...

Denas kreipėsi į Resniką:

— Dar turėsite klausimų?

— Ne dabar. Palikite man savo numerį.

Denas padavė Resnikui savo vizitinę.

— Tai mano namų ir mobiliojo numeriai.

Denui stojantis išeiti, Braunas jį sustabdė.

— Suteiksiu jums progą.

Braunas trumpai pažiūrėjo į Deną ir iš karto nusuko akis.

— Kada galite pradėti? — paklausė jis.

— Tuojau pat. Tačiau man reikia visos sumos iš karto.

Braunas linktelėjo.

— Minutėlę, — tarė jis ir, užrakinęs apsaugos kambarį, patraukė į savo kabinetą. Denas norėjo eiti paskui, tačiau Resnikas jį sulaikė.

— Jei neprieštarautumėte, norėčiau pakalbėti su jumis asmeniškai, — tarė jis.

— Žinoma.

Denas sugebėjo išlaikyti malonią šypseną. Jis pats stebėjosi, kaip galėjo būti toks ramus. Iš tiesų jis jautėsi tarsi sustingęs. Į viską reagavo tarsi savaime, be jokios minties ar plano. Jokio prakaitavimo, jokio širdies dunksėjimo — tik ramus elgesys.

Braunas lukterėjo, tarsi norėdamas nugirsti jų pokalbį. Tačiau galiausiai nenoromis nuėjo. Kai jis išnyko, Resnikas paklausė Deno, ką šis galvoja.

— Kaip manote, ar Braunas galėtų būti susijęs su šiuo įvykiu?

— Abejoju, ar jam užtektų drąsos. Nors įžvalga nebloga.

— Jūs jo truputį nemėgstate, tiesa?

— Na, tik truputį. Aš jį įspėjau, kad rizikinga rašyti sistemos kodą, kurio jis negalės kontroliuoti, ir nevaldyti viso proceso, tačiau jis mane ignoravo. Net pasisiūliau pats parašyti tą kodą pigiau.

Denas nutilo, lūpų kampučiai nusileido.

— Nenoriu pasirodyti nejautrus, — pridūrė jis. — Žinau, jog apiplėšiant banką buvo nužudyti žmonės, todėl tai dar labiau mane sunervino. Kurti apsaugos sistemas — mano profesija. Kas po to norės mane samdyti? Ir viskas tik todėl, kad kažkoks nekompetentingas banko vadovas nepaklausė mano patarimo.

— Kaip busimieji jūsų darbdaviai sužinos, kad dirbote su šia apsaugos sistema?

— Tai nedidelė rinka ir tokia informacija sklinda greitai. Be to, po internetą plaukioja daug mano gyvenimo aprašymų, kuriuose įrašytas šis punktas.

Deno veidas paniuro.

— Kai klausėte, ar Braunas galėjo būti į tai įsipainiojęs... Kai kas man vis dėlto pasirodė keista. Originaliame projekte buvau sukūręs atsarginę liniją, tiesiogiai sujungtą su apsaugos mygtukais, ji tarsi „apeina“ visą apsaugos sistemą. Jei sistema nesuveiktų, policija vis vien gautų signalą — net jei nebūtų nuspaustas nė vienas mygtukas. Braunas šią liniją panaikino. Tai papildomai būtų tekainavę tris šimtus dolerių per mėnesį. Manau, kad taip neapdairiai jis pasielgė dėl savo trumparegiškumo, bet ką gali žinoti?

Denas išvydo prieš save ateinantį banko vadovą. Kai Braunas įteikė jam čekį, Denas pajuokavo, kad bankas per dvi dienas buvo apiplėštas du kartus. Denas pastebėjo, kad po jų pokalbio Resnikas žiūrėjo į Brauną įdėmiau. Pats Braunas irgi tai pastebėjo ir jo veidas labiau įsitempė. Denas banko vadovui pažadėjo paskambinti, vos tik ką nors išsiaiškins, ir paspaudė Resnikui ranką. Aleksas Resnikas padėkojo Denui už sugaištą laiką.

Kai jis žengė pro banko vestibiulį, prieš akis išniro praėjusios dienos vaizdai: negyva mergina, iš skausmo ant grindų besiraitanti pusamžė moteris, visur kraujas... Jis užspaudė akis, stengdamasis atsikratyti šių vaizdų. Išėjęs į lauką, Denas pajuto, kad stingulys praėjo. Jo širdį kažkas tarsi suspaudė, keliai sulinko. „Būtų juokinga, jei čia apalpčiau. Ką pamanytų tas faras “ — mąstė Denas.

Jam kažkaip pavyko išsilaikyti ant kojų. Svirduliuodamas jis nuėjo prie mašinos, vis dar stebėdamasis, kaip jis sugebėjo taip šaltai kalbėtis su tuo pareigūnu. Jis buvo teisus — meluoti darosi vis lengviau.

***

Petrenka nusimovė gumines pirštines ir numetė jas į šiukšlių kibirą. Bjauriai vypsodamas, jis energingai patrynė pirštus. Jis kankino vargšą arabą jau keturias valandas.

— Jis nieko nežino, — galiausiai pripažino Petrenka.

— Netikiu, — paprieštaravo Jurijus.

— Mes daug praradome, — piktai į jį dėbtelėjo Petrenka. — Ne tik vakarykštį turtą, bet ir milijonus, kuriuos būtume gavę už tuos deimantus.

Jis trumpam nutilo ir pasitrynė akis.

— Mes juos surasime. Anksčiau ar vėliau aš juos surasiu, ir jie kentės kur kas labiau nei mūsų draugai.

Petrenka pažiūrėjo tolyn, ir jo išraiška tapo liūdna. Jis lėtai atsisuko į Jurijų.

— Mes pasiūlysime premiją, — pagaliau tarė jis. — Jei kuris nors iš deimantų prekeivių gaus šių nešlifuotų deimantų, mes apie tai sužinosime. Pasirūpink tuo.

Jurijus linktelėjo ir išėjo iš kambario.

Petrenka pažiūrėjo į kitus du rusus.

— Ko čia stovit? — paklausė jis ir mostelėjo į arabų kūnus. — Sutvarkykit viską.

22

Denui Vilsonui išėjus, Resnikas svarstė, ar Braunas galėjo būti kaip nors susijęs su tuo apiplėšimu. Kažkas iš banko darbuotojų tikrai buvo prie to prikišęs nagus — tuo Resnikas neabejojo. Kažkas turėjo išduoti vagims Petrenkos seifų numerius ir — būtų visai logiška — galėjo liepti Indijos programuotojams specialiai palikti spragą sistemoje.

Braunas kėlė daug įtarimų. Resniką neramino Brauno veido išraiška, kai jis sužinojo, jog sistema buvo įjungta įvykdant apiplėšimą. Resnikui atrodė — Braunas nuoširdžiai tikėjosi, kad paaiškės, jog sistema buvo išjungta. Žinoma, jis galėjo ir vaidinti: juk banko vadovas žinojo, kur įrengtos apsaugos kameros ir kur jis bus nufilmuotas. Jei tai vaidyba — tai labai gera, verta „Oskaro“.

Kai Resnikas paklausė Brauno, kodėl jis atsisakė atsarginės apsaugos sistemos, banko vadovas pasimetė, o po to pasipiktino. Jis teigė, kad viena iš jo atsakomybių yra išvengti nereikalingų išlaidų, ir kad sistema jau buvo perkrauta galimybių. Resnikas bandė jį kamantinėti, tačiau iš to nebuvo jokios naudos. Kai Braunas vardijo sumas, kurias mokėjo Indijos firmai, Resnikas tikėjosi, kad atsiras kokių netikėtų mokesčių ar kokių nors neatitikimų. Jei Braunas naudojosi banko fondais, norėdamas atsiskaityti su vienu iš kodą rašiusių programuotojų, jis gerai tą slėpė.

Resnikas nusprendė, jog kreipsis pagalbos į auditą, nors ir žinojo, kad Hedlis nebus dėl to patenkintas.

Grįžęs į nuovadą, jis nustebo radęs jo laukiantį Magvairą. Magvairas buvo nuvažiavęs į FTB būstinę pasidomėti, kaip einasi Lombardo bylos tyrimas, tačiau jau sugrįžo.

Resnikas patikrino balso pašto pranešimus. Reveryje budintis policijos pareigūnas skambino dėl apleisto automobilio, rasto prie Reverio prekybos centro. Resnikas negalėjo nesišypsoti, kai surado vairuotoją Reverio registruotų automobilių duomenų bazėje. Jis atsispausdino vairuotojo pažymėjimo kopiją ir nunešė ją į Hedlio kabinetą.

— Grįžai, — garsiai tarė Hedlis. — Norėjau su tavimi pasikalbėti.

— Pirmiausia užmesk akį į šitą.

Resnikas parodė jam Gordono Karmaiklo vairuotojo pažymėjimo kopiją. Hedlis pažiūrėjo į jį atsainiai, kol susiprato, kas tai.

— Kur jį radai? — paklausė jis.

— Ieškojau apleistų automobilių. Šio vyruko mašiną radome prie Reverio prekybos centro.