Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Raimondo Lombardo kaimynystėje, — pastebėjo Hedlis.

— Taip, tarsi kažkas žūtbūt stengtųsi apkaltinti Lombardą, — tarė Resnikas. — Važiuoju į Reverio prekybos centrą ir pasidomėsiu, ar jų stovėjimo aikštelėje įrengtos apsaugos kameros.

— Palauk, — sustabdė Hedlis.

Resnikas nesupratęs pažiūrėjo į Hedlį.

— Kas yra, Kenai? — paklausė jis.

— Kalbėjau su agentu Spiceriu ir mes priėjome prie išvados, kad Raimondas Lombardas yra atsakingas už šį apiplėšimą.

Hedlis giliai atsiduso. Jam iškvėpus orą, veidas tapo panašus į subliūškusią padangą. Jis pridūrė:

— Kiek žinau, ši byla uždaroma.

— Ar kas nors patvirtino Lombardo pasakojimą?

— O ką tai pakeis? Jo kirpėjas paliudys viską, ką jam lieps Lombardas. Tą patį padarys ir jo golfo draugužiai.

— Mes dar nepatikrinome daugybės dalykų, — piktai papurtė galvą Resnikas. — Prie apiplėšimo tikrai prisidėjo kažkuris banko darbuotojas. Jei uždarysime bylą, niekada nesužinosime, kas iš tikrųjų nutiko.

— Mes jau žinome. Viskas baigtą, Aleksai. Tai padaręs vyras nufilmuotas kamerų. To pakanka man, turėtų užtekti ir tau. Leiskime FTB viską užbaigti.

— Kenai, tai nešvaru. Mes leisime FTB pasirūpinti Lombardu, ir, manai, kad ši byla staiga išsispręs?

— Kartais taip nutinka.

— Ir nesvarbu, kiek žmonių dėl to nukentėjo?

— Žinoma, svarbu.

Hedlis sunkiai atsiduso ir pažiūrėjo į detektyvą tuščiu žvilgsniu.

— Deja, ne šį kartą.

Minutėlę Resnikas negalėjo ištarti nė žodžio. Po to žemu balsu užsikirsdamas tarė:

— Kas bus, jei Lombardas atsives tuziną liudininkų, teigiančių, kad jis tikrai žaidė golfą, kai įvyko banko apiplėšimas? Tai bus tarsi smūgis į veidą, Kenai.

— Nemanau, kad taip nutiks. Juk sakiau — viskas baigta. Šiandien šeštą vakare įvyks spaudos konferencija. Nenoriu, kad daugiau gaištum laiką su šia byla. Ieškok Viktoro Petrenkos — juk visada to norėjai. Ieškok jo dvidešimt keturias valandas per parą, jei tik nori.

— O kaip Voltas?

— Jis prižiūrės banko vadovą Kreigą Brauną, kuris, kaip pats sakei, taip pat įtartinas.

— Tai tikrai viskas? Kiek laiko mums liepsi vykdyti šias naujas užduotis? Kol FTB susitvarkys su Lombardu?

Hedlis plačiai išsišiepė, tačiau jo žvilgsnis nebuvo džiugus. Jo akys buvo šaltos ir bejausmės, tarsi stiklinės.

— Labai taiklus spėjimas, — pasakė jis.

23

Denas vis dar stebėjosi, kaip sugebėjo apmauti tą policininką. Jautėsi tarsi išsisukęs nuo kulkos mūšio lauke. Kol esi kovos plote, adrenalino kiekis būna per didelis, kad suvoktum, kokiame esi pavojuje ir kiek nedaug trūksta, kad susimautum. Tik praėjus pavojui tą supranti. Denas išsisuko ne nuo kulkos, bet nuo visos automato apkabos. Jo rankos vis dar drebėjo, kai išgrynino Brauno duotą čekį — trisdešimt du tūkstančius dolerių. Jis vis dar turėjo iš Gordono paimtus keturis tūkstančius. Pinigai turėjo jam padėti jaustis geriau, tačiau Denas jautėsi neramus.

Buvo pusė penkių. Jis neturėjo nuotaikos grįžti namo ir susitikti Kerol bei vaikų. Ar jis kada nors galės jiems pažiūrėti į akis? Galbūt su laiku apiplėšimas taps tik tuščiu prisiminimu? Tuo, kas galėjo arba negalėjo nutikti. Denas turėjo ir daugiau tuščių prisiminimų — žmonių, kuriuos kažkada pažinojo, tačiau dabar nebeatsimena, merginą, su kuria prarado nekaltybę (jiems abiem buvo po šešiolika; pasiėmę paklodę, jie tai padarė golfo aikštėje). Sąmonė suvokė, kad tai įvyko iš tikrųjų, tačiau tuo pat metu atrodė ir neįmanoma. Jis beveik neprisiminė pirmojo karto ir tos merginos veido. Žinoma, banko apiplėšimas — kas kita. Tačiau galbūt po kurio laiko šis įvykis taip pat taps tolimu ir neaiškiu praeities prisiminimu. Galbūt po kelerių metų jis taip pat gerai nebesuvoks, nutiko tai ar ne.

Denas negalėjo liautis galvojęs apie tą negyvą merginą ir tą kitą, sunkiai sužeistą, moterį. Važiuojant susitikti su Braunu, per radiją pranešė, kad kitos moters būklė kritinė. Denas tikėjosi, kad ji išgyvens. Tačiau koks gyvenimas jos laukia po to, kai pilvą negailestingai perskrodė kulka? Ar tokios žaizdos užgyja?

Mintys apie apiplėšimą privertė Deną prakaituoti. Jis ėmė visas drebėti. Jei kas nors jį tokį pamatytų, pamanytų, kad turi rimtų problemų su nervais. Denui būtinai reikėjo kažkaip nusiraminti — išgerti.

Jis stabtelėjo prie pirmo pasitaikiusio baro. Barmenas į jį linksmai pažiūrėjo, kai šis paprašė alaus „Guinness“ ir viskio „Jameson“.

— Viskas gerai, drauguži? — paklausė barmenas.

— Bus geriau, kai atneši man alų ir viskį.

— Suprantate, negaliu parduoti alkoholio jau apsvaigusiems lankytojams.

— Aš negėriau nė lašo, tik esu labai pavargęs. Tikrai. Ką nori, kad padaryčiau, — gal iš kito galo pasakyti abėcėlę?

Denas pradėjo vardyti, kol barmenas pakėlė rankas pasiduodamas.

— Gerai, gerai, — tarė jis. — Tikiu jumis.

Pildamas alų, jis pakėlė antakį ir abejingai pažiūrėjo į Deną.

Kaip jis norėtų visiškai pamiršti tą apiplėšimą! Tegul Džoelis pasilieka pinigus — jam jie jau neberūpėjo. Jis troško atsiriboti nuo tų prisiminimų, nors žinojo, kad tai neįmanoma. To neleis padaryti Šrinis. Rytoj jie abu važiuos pas Džoelį, ir Denas žinojo, kad Šrinis nepasiduos, kol negaus savo dalies. Jis žinojo ir tai, kad Džoelis taip pat neketina nusileisti. Visas šis reikalas gali tapti nekontroliuojamas. Tas Džoelis! Jei jis bent kiek protautų, jie galėtų šito išvengti. Apiplėšimas tikrai kada nors taptų tik blankiu prisiminimu.

Barmenas atnešė gėrimus. Denas vienu mauku užsivertė viskį, o alų stengėsi gurkšnoti lėtai. Turėdamas trisdešimt du tūkstančius, jis turės šiek tiek laiko, kol susiras darbą ir galės gauti ilgalaikį invalidumo draudimą. Alus teliūskavo viename tų firminių bokalų, kuriuos nemokamai duoda daryklos. Denas laikė jį ištiestoje rankoje. Ryškioje šviesoje tokiu atstumu jis būtų sugebėjęs įžiūrėti smulkiausias detales, net perskaityti žodžius kompiuterio ekrane, tačiau bare raidės apsitraukė migla ir Denas ne ką galėjo matyti. Jis galvojo, per kiek laiko visiškai apaks, — po metų, galbūt net anksčiau?

Kitą savaitę jis susisieks su Braunu ir praneš jam, kodėl nesuveikė sistema. Nebuvo jokios prasmės ką nors slėpti. Tegul jie mano, kad Denas visiškai sąžiningas ir patikimas. Išvada — vienas iš Indijos programuotojų specialiai paliko spragą programinėje įrangoje. Denas gižiai juokėsi, pagalvojęs, kaip pakryps visa ši istorija. Galbūt tai išgąsdins kitas finansų kompanijas, kurioms buvo perduota ši programinė įranga? Gal tai pakenks net kai kurių verslui?

Ši mintis Denui patiko. Jis galėjo dar daugiau padaryti, ne tik išgąsdinti tas kompanijas. Jei jam pasiseks, jis sukels tikrą paniką. Visų pirma jis parašys straipsnį apie tai, kas nutiko banke „Lynn Capital“. Galbūt net parašys apie tai knygą, atskleisdamas finansų institucijų riziką ir išryškindamas banko atvejį.

Po kurio laiko Denas jautėsi sujaudintas, o galva buvo pilna idėjų. Visi bankai ir brokerių kompanijos išeis iš proto, sužinojusios, kad nutiko tame banke. Jos bus priverstos tikrinti visą kitose šalyse gamintą programinę įrangą dėl galimo broko. Denas galės tuo užsiimti ir konsultuoti. Jis galėjo nors rytoj įsteigti programinės įrangos kompaniją ir sukrėsti verslo pasaulį savo straipsniais ir būsima knyga. Kol galvoje virė šios idėjos, Deno burna išsausėjo. Pakėlęs akis, jis išvydo atidžiai jį stebintį barmeną.