Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

***

Džoelis pakėlė ragelį ir nustebo išgirdęs savo dėdės balsą. Jis klausė, ar Džoelis neįsivėlė į kokią nors bėdą.

— Nusiramink, dėde Himi.

— Neliepk man nusiraminti!

Stojo tyla. Vyras tęsė toliau beveik šnabždėdamas:

— Už informaciją apie neapdirbtus deimantus pasiūlyta premija. Nori žinoti, ką ją siūlo?

Džoelis nesivargino atsakyti. Jis laukė, kol dėdė ištars Viktoro Petrenkos pavardę.

— Teiravausi apie šitą žmogų, — kalbėjo toliau senolis. — Jis yra banditas, pavojingas žmogus, Rusijoje dirbo KGB tardytoju. Žinai, ką tai reiškia, Džoeli? Ar bent suvoki, iš kokio žmogaus tu pavogei šituos deimantus?

— Nesuprantu, apie ką tu kalbi. Aš nieko nevogiau.

— Meluosi man? Manai, aš koks beprotis, kad patikėčiau šitom tavo nesąmonėm? Kas tau nutiko, kad taip elgiesi — painiojiesi į reikalus su tokiu galviju, kaip Petrenka? Ar turi nors kiek smegenų?

— Neaiškink man, dėde. Niekada neleidau tėvui taip su manimi šnekėti — tau taip pat neleisiu.

Džoelis dirstelėjo pro langą ir pamatė ateinančius Deną ir jo draugelį indą. „Dar tų dviejų snarglių čia trūko!“ — pagalvojo jis, žiūrėdamas į artėjančius bendrininkus.

— Tu, mažas kvaily, — ėmė plūstis Džoelio dėdė. — Kaip drįsti šitaip kalbėti su savo dėde? — po akimirkos: — Alio, Džoeli, tu vis dar čia?

— Taip, čia, — atsiliepė Džoelis. Jis nuėjo prie stalo ir iš stalčiaus pasiėmė dvidešimt antro kalibro pusiau automatinį pistoletą. Patikrino, ar šis užtaisytas. Norėtųsi galingesnio ginklo, bet tiks ir šitas. Pasigirdo beldimas į paradines duris. Pažvelgęs pro langą, jis pamatė tuodu, laukiančius prie durų.

— Dėde, klausyk, atsiprašau už tai, ką pasakiau. Nesuvaldžiau liežuvio. Tačiau aš nevogiau tų deimantų.

Jis nuleido balsą.

— Tik niekam apie tai neprasitark, gerai?

— Tu tikrai manai, kad aš kuoktelėjęs.

Vėl stojo tyla, tada dėdė pridūrė:

— Džoeli, atsikratyk tų deimantų. Išmesk juos, jei reikia, tik nekvailiok. Norėčiau, kad kitos laidotuvės, kuriose man teks dalyvauti, būtų mano paties, supratai?

— Dėde Himi, aš labai vertinu tavo žodžius. Dėl nieko nesijaudink.

— Aš nesijaudinu. Nekalbėk daugiau su manimi apie tuos deimantus, — pasakė vyriškis ir padėjo ragelį.

Džoelis stovėjo ir piktai dėbsojo į telefoną, kol sviedė jį per visą kambarį. Aparatas subyrėjo į šipulius, lūženos pažiro ant grindų. Tas KGB šunsnukis! — siuto Džoelis. Jis galėjo sudoroti Petrenką, nusiuntęs tas vaizdajuostes ir kompiuterio diskus FTB. Jei jie prisilies prie tos medžiagos, iš karto patupdys tą ruski į kalėj imą labai ilgam laikui. Džoelis gana įdėmiai peržiūrėjo tuos dokumentus, kad suprastų, ko šie verti. Pinigų plovimo ir kyšininkavimo įkalčiai, šlykšti pornografija. Situacija pakrypo kiek kita linkme — Džoelis suprato, jog negalės parduoti tų deimantų, kol Petrenka bus laisvėje, todėl jam reikėjo rasti būdą, kaip perduoti visą šią medžiagą FTB, kad jo nesusektų.

Pasigirdo dar vienas beldimas į duris. Džoelis prisiminė, kad jo laukia Denas ir jo draugas. Laikydamas ginklą prie juosmens, jis atidarė duris.

— Ko jums reikia, idiotai? — paklausė Džoelis ir jo lūpos pašaipiai vyptelėjo. — Juk sakiau, kas nutiks, jei nors vieną iš jūsų vėl pamatysiu.

Pamatęs ginklą, Denas per žingsnį atsitraukė. Šrinis žengtelėjo į priekį, jo raumenys įsitempė.

— Traukis atgal, Gunga, arba griūsi negyvas, — įspėjo Džoelis.

Šrinio akys nuo ginklo nuslinko į Džoelio veidą. Nenoromis, tačiau jis pakluso Džoelio įsakymui.

— Tau neišdegs, — tarė Denas. — Turi atiduoti mūsų dalį.

— Kaip suprantu, viskas klostosi puikiai: sėkmingai pakišome tą mafiozą, ir visi pinigai atiteko man. Nematau reikalo jums ką nors duoti.

— Džoeli, juk supranti, kad taip neteisinga...

— Nejaugi? Juk sakiau, kas bus, jei tavo beprotis draugelis viską sumaus.

Džoelis išsiviepė ir nesąmoningai pasitrynė žandikaulį.

— Per Gordoną mane visą gyvenimą slėgs kaltė dėl tos merginos mirties.

— Mus visus slėgs.

— Tačiau manęs neturėtų, — pridūrė Džoelis.

Jis atkakliai bandė nusikratyti minties, kad Erikas ir jis prisidėjo prie to, kas nutiko.

— Atleisk, Denai, — nuoširdžiai pasakė Džoelis, — tačiau negausi nė grašio.

— Džoeli, mes matėme, kiek pinigų buvo tuose seifuose. Jų užteks mums visiems.

— Pamiršk tuos pinigus. Juk tu galvą guldei, kad Gordonas susitvardys. Tai buvo tavo kaltė, ne mano.

— Gerai, tarkime, kad tai mano kaltė. Tuomet atiduok Šriniui jo dalį.

— Nė nemanau, — Džoelis nukreipė žvilgsnį į Šrinį. — Pasinaudok mano patarimu, Gunga, ir džiaukis, kad apskritai esi gyvas.

Šrinis nebetvėrė pykčiu — šito jam buvo per daug.

— Tu girdi, ką kalba šitas vištgaidis! — užriko jis. — Tai mes suplanavome apiplėšimą, pasikvietėme jį, o tas Šūdžius stovi ir mums aiškina, kad jis ir jo paršas draugelis nusipelnė gauti visus pinigus!

— Sakai, vištgaidis? — Džoelio šypsena virto nelinksmu šypsniu. — Buvau ir bjauresniais žodžiais vadinamas. Ir žinai, ką? Nesvarbu, ar aš nusipelniau tų pinigų, ar ne. Svarbiausia, kad aš turiu visus tuos pinigus.

— Kaip suprasti — tu turi visus tuos pinigus, — pakartojo Denas ir žengtelėjo dar vieną žingsnį atgal. — O kaipgi tavo draugužis?

— Eriko nebėra.

— Juokauji, ar ne?

Džoelis nieko jam neatsakė.

— Džoeli! Tu nori, kad policija imtų minti mums ant kulnų?

— Neisterikuok — niekas jo nepasiges.

Jiems trims bestovint ir bežiūrint vieniems į kitus, Šrinis nebeištvėrė.

— Tu esi bailys, — rėkė Šrinis Džoeliui į veidą. — Vištgaidis didele geltona uodega. Patikėk, jei neturėtum ginklo, suspardyčiau tave ir išpešiočiau plunksnas po visą kiemą.

— Man jau bloga nuo šitų tavo išvedžiojimų, — atsakė Džoelis, jo akys tapo stiklinėmis, veidas apsiblausė. Jis pasisuko į Deną.

— Pasakyk bent vieną priežastį, kodėl neturėčiau šią akimirką jūsų abiejų nudėti?

— Kerol žino, kad aš pas tave, — tą priežastį įvardijo Denas. Jo balsas strigo ir jam reikėjo nuryti seiles, kad galėtų kalbėti toliau. — Jei aš negrįšiu namo, ji iškvies policiją.

— Na, ir kas? Kaip jie tave suras? Žinau daugybę vietų Naujajame Hampšyre, kur galiu užkasti du kūnus.

Jis nukreipė ginklą Šriniui į krūtinę ir tada prisiminė Eriką. Policija greičiausiai atsivestų čion šunis ir iššniukštinėtų jo teritoriją. Šunys tikrai suuos užkastą Eriko kūną. Jei jis nužudys ir tuos du, jam reikės iškasti Eriko kūną ir paslėpti jį kur nors kitur. Taip pat teks aiškintis policijai, iš kur šviežiai iškasinėta žemėjo teritorijoje. Vien mintis apie tai Džoelį vargino, todėl, nuleidęs ginklą, jis liepė jiems kuo greičiau nešdintis.

— Jei dar kartą jus čia pamatysiu, jums galas, — pasakė jis.

— Neišeisiu, kol neatgausiu savo dalies, — užsispyrė Šrinis.

Nukreipęs į jį pavargusį žvilgsnį, Džoelis šovė Šriniui į koją.

— Ai, ai, ai! — šaukė Šrinis šokčiodamas. — Šitas vištgaidis į mane šovė, — vis dar negalėdamas tuo patikėti, rėkė jis.

— Kita kulka lėks tiesiai į širdį, — įspėjo Džoelis. — Maukit iš čia abudu!

— Džoeli, kas tau darosi?! — klausė Denas, rodydamas į peršautą Šrinio koją.

— Kaip mes tai paaiškinsim?

— Esi protingas vyrukas — ką nors sugalvosi.