Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Ketvirtadienio naktį prie jo namų privažiavo furgonas, stabtelėjo ir vėl nuvažiavo. Langai buvo tamsinti, todėl nieko negalėjau įžiūrėti, tačiau man atrodo, kad jis nuvažiavo, nes pamatė mane.

— Nusirašei numerį?

— Taip. Furgonas priklauso cheminei valyklai, įsikūrusiai Foresto gatvėje. Rusas savininkas atrodė išsigandęs, kai su juo kalbėjausi. Jis teigė, kad furgoną kažkas pavogė.

Resnikas papurtė galvą.

— Jie norėjo pagrobti Brauną.

— Negalime niekaip to įrodyti, — Magvairas kilstelėjo antakį. — Petrenka ten jau ilgiau negu dešimt minučių. Gal reikėtų nueiti patikrinti?

— Petrenka nieko nedarys. Jis žino, kad mes čia.

Resnikas nutaisė mąslų žvilgsnį ir nurijo dar vieną gurkšnį kavos.

— Nebent neteks kantrybės, — pridūrė.

Magvairas atrodė susinervinęs. Jis pakedeno ranka plaukus ir pakaušį, dabar ir plaukai buvo prakaituoti.

— Turėsiu didelių nemalonumų, jei kas nors nutiks Braunui. Geriau eisiu vidun.

— Nusiramink. Petrenka yra šio banko klientas, todėl turi visas teises čia būti. Be to, ką gali žinoti, gal mums pasiseks ir galėsime jį apkaltinti užpuolimu? Duokime jam dar dešimt minučių.

Magvairas atsilošė.

— Kaip pasakysi. Juk tu — vyresnysis detektyvas.

Resnikas baigė gerti kavą, sulamdė vienkartinį puodelį ir įsidėjo jį į kišenę.

— Gal žinai, kiek laiko truktų kelionė iki Grynvičo Konektikute? — paklausė jis.

— Apie tris valandas. Kodėl klausi?

— Planuoju vykti į to vyro laidotuves.

***

Šriniui labai skaudėjo pėdą. Jis išgėrė dar vieną tabletę kodeino, jau ketvirtą nuo tada, kai pabudo. Tiesa, miegu šią būseną, vartojant tokius stiprius vaistus, vargu ar įmanoma pavadinti, greičiau atsijungimu.

Kaip jis ir tikėjosi, kulka sutrupino jo kulkšnį ir tris pėdos kaulus. Greitosios pagalbos skyriuje jis papasakojo, kad netyčia iššovė sau į koją, medžiodamas Naujajame Hampšyre. Daktaras neatrodė įtikintas, tačiau nekamantinėjo ir nebandė kišti policijos. Net nepasidomėjo, kodėl jis važiavo atgal į Masačūsetsą, o nesikreipė pagalbos iš karto vietoje. Patikrinę jo žaizdą ir sugipsavę koją nuo blauzdos iki kojų pirštų, medikai greit nukentėjusįjį paleido. Daktaras pasakė Šriniui specialisto pavardę, į kurį prireikus gali kreiptis. Jei kaulai gerai nesuaugs, reikės operuoti. Taip pat buvo tikimybė, kad gali išsivystyti artritas, arba Šrinis šlubuos sužeistąja koja.

Jis buvo ištroškęs ir labai norėjo kokakolos, tačiau tai reiškė, kad reikės pačiam šlubčioti iki šaldytuvo. Šrinis buvo užkėlęs sugipsuotą koją ant sofos, ir, žiūrėdamas į tvarsčius, kurpė planus, kaip susidoroti su „tuo vištgaidžių Džoeliu“. Viena mintis šovė į galvą. Nors situacija, kurioje atsidūrė, buvo iš tiesų nepavydėtina, ir jam labai skaudėjo koją, Šrinis negalėjo nenusišypsoti, pagalvojęs apie šią idėją.

***

Kreigas Braunas, užkėlęs koją ant kojos, patenkintas šypsojosi ir aiškino Petrenkai, kad bankas nėra atsakingas už jo patirtus nuostolius. Petrenka jau girdėjo daugybę miglotų aiškinimų, kodėl nesuveikė banko sistema, o dabar dar šitas... Kai Petrenka įžengė į banko vadovo kabinetą, vyro akyse pamatė šmėkštelint baimę. Tačiau Braunas klaidingai suprato ramų ir kantrų Petrenkos elgesį, kaip paklusnumą, todėl susigrąžino pasitikėjimą savimi ir net leido sau pasijusti viršesniu už Petrenką. Kuo daugiau jis kalbėjo, tuo drąsesnis jautėsi, manydamas, kad Petrenka sutiks žaisti pagal jo taisykles. Žmogelis manė, kad šioje situacijoje yra viršesnis.

— Sutartyje parašyta, kad mes nesame atsakingi už seife esančių daiktų ar pinigų dingimą, — kalbėjo Braunas. Jis nutilo, pasikuitė popierių krūvoje ir surado sutarties kopiją. Jis ištiesė dokumentą Petrenkai, tačiau šis nekreipė į jį nė menkiausio dėmesio.

— Sutartyje taip pat nurodyta, kad jūsų pačių atsakomybė apsaugoti seife esančius daiktus ar pinigus nuo vagysčių, — toliau šnekėjo banko direktorius.

— Plėšikai įsilaužė tik į mano seifus, teisingai?

— Suprantu, kad tai atrodo...

— Kaip jie sužinojo, kurie buvo tikrai mano? — paklausė Petrenka.

— Negaliu atsakyti į šį klausimą.

Petrenka vos šyptelėjo.

— Jumis dėtas, surasčiau būdą, kaip tai padaryti.

Braunas pasimuistė ir nepatenkintas atsikrenkštė:

— Aš nemėgstu, kai man grasina...

— Ne, nelaikykite to grasinimu. Kažkaip nusikaltėliai sužinojo, kurie seifai buvo mano. Norėčiau išsiaiškinti, kaip tai galėjo atsitikti.

— Galbūt jie sužinojo tai iš jūsų, — tvirtai atsakė Braunas.

— Tai neįmanoma. Kas dar iš šio banko galėtų turėti priėjimą prie mano seifo kodų?

Braunas pabalo, nes ši informacija buvo saugoma duomenų bazėje, kuri prieinama kiekvienam banko darbuotojui. Šito jis negalėjo prisipažinti...

— Nežinau, — atsakė jis.

Petrenka linktelėjo, teisingai supratęs Brauno reakciją. Kišenėje jis turėjo švirkštą poodinėms injekcijoms su digoksinu — tokiu jo kiekiu, kad būtų galima sukelti mirtiną širdies smūgį. Suleidus šio preparato į dantenas, joks gydytojas neras dūrio žymės, todėl visi manys, kad žmogų pribaigė širdies smūgis.

Šį būdą žudyti Petrenka pamėgo ir naudojo dar Sovietų Sąjungoje, taip susidorodamas su valstybės nusikaltėliais.

Jis puikiai žinojo, kokia tai lėta ir kankinama mirtis. Žinoma, tiem dviem farams banko vadovo mirtis atrodys įtartina, bet tegul pabando tai įrodyti.

Petrenka stebėjo Brauną ir svarstė, ar toliau žaisti jo žaidimą, ar jėga priversti šį žmogų kalbėti. Gavęs reikiamos informacijos, jis nutildys tą menkystą amžiams.

— Nesuprantu jūsų skundo, — toliau kalbėjo Braunas, išdidžiai suraukęs lūpas. — Kaip teigėte, apiplėšiant banką, jūsų seifai buvo tušti.

Petrenka dar kartą vos matomai linktelėjo. Jis įkišo ranką į kišenę ir užčiuopė švirkštą. Po akimirkos jis jau galėtų stovėti šalia banko vadovo ir ranka gniaužti jam gerklę. Petrenka paaiškins Braunui, kas nutiks, jei jis nepasakys visos tiesos. Tada taip stipriai suspaus jam gerklę, kad vyras pradės dusti ir žiopčioti. Tą akimirką Petrenka nutaikys progą ir sušvirkš digoksiną.

Petrenka beveik neabejojo, kad šis vyras dirbo išvien su Raimondu Lombardu ir šiam parūpino jo seifų kodus, taip pat pasirūpino, kad nesuveiktų apsaugos sistema. Nors Petrenka suprato, kad Braunas jam nepadės atgauti pinigų ir kito turto, tačiau jis norėjo sužinoti, kas dar iš banko darbuotojų buvo įsitraukę į šį pavojingą žaidimą, kad už tai jam sumokėtų.

— Tai — tuščias laiko gaišimas, — pasakė Petrenka. Jis atsistojo, žengė kelis žingsnius link durų ir staiga sustojo.

— Noriu savo sutarties kopijos.

Braunas pasisuko į greta stovintį kopijavimo aparatą. Kaip tik to Petrenka ir laukė. Jis susikaupė, pajuto adatos smaigalio aštrumą savo pirštų galais. Braunas stojosi nuo kėdės ir... Staiga pasigirdo beldimas į duris, po akimirkos šios prasivėrė ir įėjo Resnikas.

— Atleiskite, kad sutrukdžiau, Kreigai, tačiau turiu dar kelis klausimus, — pasakė Resnikas, tuo pat metu abejingai žiūrėdamas į Petrenką.

— Žinoma, detektyve. Tikiuosi, pažįstate Viktorą Petrenką. Jis jau ruošiasi išeiti, tik padarysiu porą dokumentų kopijų.

Kol Braunas kopijavo dokumentus, Resnikas stebėjo, kaip Petrenka ištraukė ranką iš kišenės ir kelis kartus pagniaužė kumštį. Patrenka paėmė sutarties kopiją, ir, pasisukęs eiti, pamatė, kaip Resnikas jam linktelėjo.