Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Iki pasimatymo, Viktorai.

Petrenka irgi jam linktelėjo, atsakydamas šaltu niūriu žvilgsniu.

***

Denas sėdėjo priekyje, šalia Peitono, Kerol įsitaisė ant galinės sėdynės, drauge su Peitono žmona Vende. Vienu metu jie buvo geri draugai, tačiau, Peitonui staiga praturtėjus, jų keliai išsiskyrė. Denas suvokė, kad kaltas dėl to buvo jo paties smulkmeniškumas ir pavydas. Daugybę metų jis dirbo taip pat sunkiai, kaip ir Peitonas, todėl jį labai siutino faktas, kad Peitonas iš to sugebėjo susikrauti turtus, o jis — ne. Jau pusantrų metų be darbo sėdintis Denas ignoravo Peitono skambučius, kol šis galiausiai nustojo bendrauti. Gordono laidotuvės buvo pirmas kartas po dvejų metų, kai Denas vėl sutiko Peitoną, ir jie greitai apsiprato su vienas kito draugija. Nė vienas nejautė to nejaukumo, sutikus daug metų nematytą žmogų.

Važiuojant į Konektikutą naujuoju Peitono sportiniu „Lexus“, Denas pasakojo Peitonui apie savo planus: kaip jis ketina rašyti straipsnius ir knygas bei atidaryti firmelę, tikrinsiančią svetur pagamintą programinę įrangą nuo galimo broko.

— Nuostabi idėja, — pritarė Peitonas.

— Man patinka, kad pradėti įgyvendinti šią idėją galima jau dabar, turint labai mažai kapitalo, — džiūgavo Denas. — Šimtas tūkstančių ir, manau, galima pradėti.

— Galbūt galėsiu tau padėti. Pakalbėsime apie tai kitą kartą, gerai, žmogau? Paskambink man kitą savaitę.

— Žinoma.

Kiek patylėjęs, Denas pridūrė:

— Jei tik manęs neapgausi, kaip Gordono, su atviro teksasietiško lauko kepsnių restoranu.

Denui ši replika išsprūdo kaip pokštas, tačiau vos ištaręs šiuos žodžius, jis suprato, kad pasakė tai iš pavydo. Jis norėjo sau trinktelėti.

Peitonas nutaisė skausmingą, beveik atgailaujančią šypseną.

— Taip, manau, nusipelniau to.

Nuleidęs balsą, tarsi slaptas bendrininkas, jis pašnabždėjo:

— Papasakosiu tau apie tai vėliau. Gerai, žmogau?

— Tiek to, neprivalai. Nežinau, ar pats būčiau norėjęs turėti su Gordonu bendrų reikalų.

— Ne tai.

Peitonas pažiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlį ir pamatė, kad Kerol su Vende labai įsijautusios į pokalbį. Jis tarė Denui tyliu balsu:

— Norėjau duoti Gordonui šiek tiek pinigų, bet Vende man neleido to daryti. Ji bijojo, kad, pradėjus kartu kurti verslą, Gordonas nuolat lankysis mūsų namuose. Tiesą sakant, Vende norėjo, kad jis laikytųsi kuo toliau nuo mūsų. Žmogau, aš norėjau jam padėti, bet negalėjau to padaryti, nesukeldamas savo žmonos pykčio.

— Aš juokavau.

Peitono nestebino, kad Denas, kaip visada, kalbėjo nei šį, nei tą. Jo Denui mestas žvilgsnis sakė užtektinai.

— Ar bent įsivaizduoji, ką Gordonas galėjo veikti prie Lyno banko? — pakreipė temą Peitonas.

— Neįsivaizduoju. Žinau tiek, kad Gordonas kažkaip sužinojo, jog baigėsi mano darbo sutartis su tuo banku. Galbūt jis tikėjosi būti pasamdytas?

— Tai nieko nepaaiškina.

— Taip, žinau, tačiau juk mes kalbame apie Gordoną...

Peitonas pagalvojo, koks gyvenimas bus keistas be Gordono. Nepaisant visų nesutarimų ir peripetijų, jis pažinojo Gordoną beveik pusę savo gyvenimo. Peitonas pajuto gerklėje gumulą. Vienu metu atrodė, kad jis pasprings susikaupusiomis ašaromis. Denas nieko nejautė, tačiau apsimetinėjo, kad jį taip pat sukrėtė Gordono mirtis. Ir kaip jis galėtų ką nors jam jausti? Kai jis šitaip pasielgė su tomis moterimis? Po to, kai Gordonas jį apgavo? Viskas, ko prašė Denas, tai tik nekalbėti bent dešimt minučių. Neiškrėsti nieko kvailo per tas dešimt minučių. Ir Gordonas nesugebėjo to padaryti — jis ėmė ir viską sugadino.

Nors ir norėjo, Denas negalėjo kaltinti Džoelio dėl jo elgesio. Kaip ir Šrinio. Jis žinojo, kad bandyti iš Džoelio atsiimti savo dalį buvo visiškai beprasmiška, tačiau žinojo ir tai, kad perkalbėti Šrinį bus taip pat neįmanoma, kaip ir Džoelį. Viskas baigsis tuo, kad kažkuris vienas iš jų bus rastas negyvas. Denas norėjo tik vieno: kad tik jis būtų paliktas ramybėje. Mintys apie tai jį vargino. Jis užsimerkė, atsilošė ir klausėsi, kaip Peitonas pasakojo apie gerus laikus, praleistus drauge su Gordonu.

Laidojimo apeigos turėjo vykti čia pat, kapinėse. Prie kapo stovėjo tik saujelė žmonių. Šalia dvasininko ir kapinių darbuotojų, dar buvo šeši senyvo amžiaus raudotojai. Nors Denas niekada nebuvo matęs Gordono tėvų, apie juos buvo girdėjęs pakankamai, kad lengvai atpažintų. Gordono tėvas buvo auštas vyras, beveik aštuoniasdešimties, mama — žema, putli, linksmumą bei liūdesį tuo pat metu spinduliuojanti moteris. Nors Gordonas buvo vienturtis jų sūnus, tėvas prieš daugelį metų išbraukė jį iš savo testamento, nes manė, kad jis nesugebės tvarkytis su palikimu. Gordonas yra sakęs Denui, kad, jei tėvas mirtų, mama perrašytų testamentą jam. Gordonas buvo įsitikinęs, kad tėvas jį pergyvens. Nors niekada apie tai garsiai nekalbėjo, Denas žinojo, kad jis įstojo į Vietnamo karių gretas vien siekdamas tėvo pripažinimo (karininkas Karmaiklas gavo karo herojaus apdovanojimą per Antrąjį pasaulinį karą). Norėdamas įtikti tėvui, jis vėliau įstojo į Jeilį. Tačiau jokios priemonės nepadėjo. Tėvas jam nuolat kartodavo, kad Jeilis nė iš tolo neprilygsta Harvardui, o Vietnamo karas buvo šalies gėda.

Priėjus prie kapo, Gordono tėvas nepatikliai pažiūrėjo į atvykėlius ir greit nuo jų nusuko rūstų šiurkščių bruožų veidą. Peitonas jam prisistatė. Tačiau Gordono tėvas tyliai stovėjo, rūstybė jo veide, rodėsi, tik augo ir stiprėjo.

— Apgailestauju dėl sūnaus netekties, — ištarė Peitonas.

Karininkas Karmaiklas niūriai linktelėjo. Jis kuo ramiausiai pasakė niekada nesupratęs žmonių, sugebančių švaistyti savo gyvenimą tokioms nesąmonėms, kaip kompiuteriai. Gordono motina palietė Deno ranką ir iš jos akių ištryško ašaros. Ji padėkojo Denui, kad šis atvyko.

Ceremonija buvo trumpa. Dvasininkas negalėjo daug pasakyti apie Gordoną ir daugiausia kalbėjo apie tai, kaip ši mirtis sukretėjo tėvus. Baigiantis ceremonijai, Denas pasijuto stebimas. Atsisukęs jis pamatė vyrą, sėdintį naujausio modelio automobilyje „Buick“. Jų akys susitiko ir Denas suprato kažkur jau matęs šį vyrą.

Prisiminęs jis susitvardė ir linktelėjo detektyvui Resnikui, o šis atsakydamas linktelėjo Denui. Jis prisivertė žiūrėti tiesiai. Dvasininko žodžiai ėmė lietis, Denas sunkiai rijo seiles, burnoje pajuto kažkokį keistą jausmą, o tada jo kūną persmelkė šaltis. Akyse ėmė temti ir atrodė, kad pasaulis tarsi užgriuvo ant jo.

„Aš tuojau nualpsiu, — pagalvojo Denas. — Na, bet tegul jis bent galvoja, kad aš labai sielvartauju“. Tiesa, Denas žinojo, kad detektyvas Resnikas tikrai taip nepagalvos.

Praėjo akimirka. Stverdamasis abiem rankomis kėdės, jis stengėsi laikytis tiesiai. Nors širdis daužėsi kaip pašėlusi, Denas buvo tikras, kad nenualps. Tas policininkas turbūt turi neįtikimą nuojautą, jei jau čia atvyko. Tačiau Denui nėra ko jaudintis: jei policija jį ir susiejo su Gordonu, tai nieko nereiškė — jie jau apkaltino apiplėšimo organizavimu ir susišaudymu Raimondą Lombardą. Todėl jam reikėjo išlikt ramiam.

— Tau viskas gerai? — tai buvo Kerol balsas.

— Nežinau, tiesiog galvojau apie Gordoną... — nerišliai pasakė jis. — Viskas bus gerai.

Kerol paėmė jo ranką ir suspaudė.

Kai ceremonija baigėsi, Denas nenorėjo grįžti į Peitono mašiną ir eiti pro tą policininką. Taigi jis priėjo prie dvasininko ir jį užkalbino. Netrukus jis pajuto kažkieno ranką savo peties.

— Denai Vilsonai?