Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

Petrenka pakėlė akis — jo komentaras buvo trumpas ir lakoniškas:

— Ir ką?

— Nuotrauka daryta kažkokio žurnaliūgos, nuolat persekiojančio Rėjų, — pasakė Stelinis. — Jis primygtinai teigia daręs nuotrauką tą dieną, kai buvo įvykdytas banko apiplėšimas.

Paskui Stelinis paėmė pluoštą popierių ir pamojavo jais Petrenkai prieš nosį.

— Čia yra rašytiniai parodymai — jų daugiau kaip dvidešimt. Visi jie tvirtina buvę su Rėjumi golfo aikštėje. Vieną pasakojimą pasirašė net teisėjas. Visi jie absoliučiai tikri, kad nė vienas iš šių žmonių nebuvo papirktas.

Žiūrėdamas į Stelinį, Petrenka keletą kartų sumirksėjo.

— Kaip tai susiję su mano dingusiais dokumentais? — paklausė jis.

— Juk sakau tau — Rėjus neturi nieko bendra su tuo banko apiplėšimu. FTB susimovė su savo sąmokslu. Visa tai rytoj iškils į vešumą ir jie atrodys kaip paskutiniai idiotai.

— Kaip mano turtas? — dar sykį nekantraudamas paklausė Petrenka.

— Koks užsispyrimas... — sumurmėjo Stelinis.

Savo kelnių kišenėje Petrenka iškrapštė keletą banknotų ir numetė juos Petrenkai.

— Liko keturi tūkstančiai du šimtai dolerių iš tų dvidešimties tūkstančių, kuriuos man davei, — tarė Stelinis. — Kitus išleidau ieškodamas informacijos apie to banko plėšikus. Nepasidariau sau iš to nė trupučio pelno. Ir žinai, ką sužinojau? Ogi nieko — visiškai nieko! Niekas nieko nežino.

Petrenkos žvilgsnis atvėso, pažiūrėjus į pinigus. Jis įsistebeilijo į Stelinį ir nutvilkė jį lediniu žvilgsniu.

— Sakau tau, man reikia mano daiktų, — tarė jis.

— Gal tu neprigirdi, ar ką? Sakau tau, nieko nežinau apie tą banką. Niekas nieko nežino, supranti?

Išraudęs Stelinis iškėlė storą pirštą į Petrenką.

— Žinau, kad esi kietas vyrukas. Tačiau ką tu gali — turi keletą tau dirbančių sėbrų? Jei kelsi mums problemų, mes tave iš pat ryto pakasim ir niekas to nepastebės. O dabar mauk iš čia.

Du Stelinio vyrai artėjo į Petrenką. Jis žinojo, kad galėtų nuo jų apsiginti, tačiau jau nuo pat pradžių jis abejojo, kad Raimondas Lombardas buvo prikišęs prie to apiplėšimo nagus. Gal iš tiesų FTB suklastojo įrodymus? Galbūt net patys susiję su tuo plėšimu? Petrenka žinojo, kad yra keletas aukštų pareigūnų, galinčių padaryti bet ką, kad tik galėtų prikišti pirštus prie Petrenkos seife buvusių daiktų. Jei jie sužinojo apie tuos seifus, tada galbūt...

Abu vyrai sustojo, sugavę Petrenkos žvilgsnį, ir jų veidai akiplėšiškai šypsojosi. Petrenka atžagariai linktelėjo Steliniui, atsistojo ir paliko kambarį. Jurijui jis rusiškai pranešė, kad popieriai labai prasti.

— Bijau, kad mums gali tekti grįžti į Europą.

Pakeliui į Lyną Petrenka bandė planuoti, kokie bus tolesni jo veiksmai. Jis vis dar turėjo ryšių savo gimtajame Volgograde ir galėtų pamėginti įsitvirtinti ten. Petrenka turėjo šimtą šešiasdešimt tūkstančių grynaisiais — tik tiek pavyko išsigryninti. Jis turės palikti Jurijų ir liepti jam parduoti likusį turtą.

Grįžęs Petrenka rado žinutę atsakiklyje ir labai dėl to nustebo. Jo numeris nebuvo viešinamas ir įtrauktas į telefonų sąrašus, jo bendrai visuomet jam skambindavo į mobilųjį. Žinutėje buvo teigiama, kad už šimtą tūkstančių dolerių Petrenka sužinos, kaip atgauti kai kuriuos pavogtus daiktus. Anonimas sakė paskambinsiąs sekmadienį dešimtą ryto. Petrenka stovėjo ir glostė krumplius, iš naujo perklausydamas žinutę. Antro karto pakako, kad Petrenka suprastų, jog skambinusysis buvo indų tautybės.

27

Deno galva dūzgė tarsi avilys, prisiminus įvykius kapinėse. Jis bandė surikiuoti mintis ir išanalizuoti detektyvo žvilgsnius, žodžius, net balso tembro pokyčius. Jis gūžėsi iš baimės, prisiminęs, kaip Vende atskleidė tiesą apie Gordono darbą bendruomenės teatre. Ir reikėjo gi Vendei praverti savo didelę burną...

Nors kondicionierius buvo įjungtas, Denas lovoje vis tiek prakaitavo, vilkėdamas vyriškais apatiniais ir marškinėliais. Jis atsikėlė ir žvilgtelėjo į žadintuvą. Buvo po keturių septyniolika. Reikia pratempti dar dvi valandas, iki galės nesiaiškindamas išlipti iš lovos. Jis suprato, kad niekaip neužmigs.

Kerol gulėjo ant šono, atsukusi į jį nugarą. Jis visąnakt; miegojo neramiai. Denas žinojo, kad policininko pasirodymas kapinėse ją taip pat paveikė. Gerai, kad Lombardas jau areštuotas. Nepaisant to, ji turbūt vis tiek juo abejoja, nors nedrįsta garsiai pasidalyti savo dvejonėmis.

Važiuojant namo, Denas matė, kad Kerol jį stebi. Keletą kartų jis pažiūrėjo į ją galinio vaizdo veidrodėlyje ir išvydo prikandusią lūpą ir sėdinčią baltą kaip popierius. Jis žinojo, kad Kerol galvojo apie tą kadrą su Raimondu Lombardu, kai šis nusiėmė kaukę. Jie buvo vedę jau septyniolika metų, vienas kitą pažinojo dar ilgiau — dvidešimt. Galbūt ji suvokė tai, ko nenorėjo pripažinti, tačiau viskas pasikeitė sutikus tą policininką kapinėse.

Kai jiedu grįžo namo, Denas užsidarė darbo kabinete, teigdamas, kad turi daug darbo. Jis bandė prisiminti viską, kas nutiko, kiekvieną jų pokalbio detalę. Net jei tas policininkas kažką ir įtarė, prieš jį jis neturėjo jokių įrodymų. Niekaip negalėjo jo susieti su padarytais pakeitimais banko apsaugos sistemos programinėje įrangoje, įsilaužimu į duomenų bazę ar dalyvavimu apiplėšime. Jis pasirūpino, kad neliktų jokių įrašų apie pirktus grąžtus, seifus, kombinezonus ir kaukes. Visa tai buvo paslėpta nesusekamuose internetinių transakcijų labirintuose. Tas policininkas nieko prieš jį neras. Žinoma, jis gali būti susietas su Džoeliu, jei tas bus neatsargus ir neatsikratys naudotais ginklais arba nepakankamai gerai paslėps pinigus.

Kokios nesąmonės! Jis per daug galvoja. Ką tas policininkas gali žinoti? Jiedu su Gordonu buvo draugai — ir ką tai įrodo? Gordonas dirbo grimuotoju visuomenės teatre — šis faktas dar neįrodo, kad jis Deną perrengė Raimondu Lombardu. Net jei tas policininkas ką nors įtartų — kaip jis tai įrodys? Deno mintys sukosi, lipo viena per kitą.

Denas mąstė, ar FTB galėtų turėti kokią nors naujausią vaizdo gavimo programą, galinčią jį identifikuoti toje juostoje. Jis galėtų bandyti tai išsiaiškinti, tačiau abejojo, kad apsaugos kameros sugebėtų pateikti tokios raiškos įrašus, kad tai būtų įmanoma. Vis dėlto...

Jis jau kelias valandas apie tai galvojo ir Denui darėsi bloga. Užteks. Daugiau nebereikia knaisiotis — niekas negalėjo įrodyti, kad jis kaip nors susijęs su tuo nusikaltimu. Net Gordono nebuvo galima su juo susieti. Viskas, ką jie turėjo, buvo Gordono kūnas, rastas netoli banko. Jie vis dar nežinojo, ką jis ten veikė, ir nemėgino jo sieti su įvykiais banke. Jie neturėjo jokių įrodymų ir — svarbiausia — nieko negalės rasti.

Denas giliai įkvėpė ir iškvėpė per nosį. Buvo keista, kaip dirbo jo smegenys. Iškart po apiplėšimo jis galvojo tik apie aukas ir padarytą žalą, dabar mąstė tik apie tai, kaip apsaugoti save. Denui tai atrodė normalu — jis netapo dėl to blogesnis. Denas niekada nebūtų planavęs apiplėšimo, jei būtų žinojęs, kad dėl to nukentės žmonių. Kaip jis galėjo tikėtis, kad Gordonas taip pasielgs? Kaip bet kuris racionaliai mąstantis žmogus galėjo to tikėtis?

Visa tai jau praeityje. Denas nebegalėjo nieko padaryti, tik gyventi toliau ir stengtis, kad jam ir jo šeimai būtų kuo geriau. Reikėjo kažkaip sau atleisti, tačiau dabar svarbiausia buvo atsipalaiduoti ir pailsėti nuo ramybės neduodančių minčių, kol nuo įtampos nesprogo galva.

Jis pasisuko į Kerol ir stebėjo jos pečius, išsikišusius po antklode. Jie buvo labai smulkūs, liemuo toks plonas, kad Denas galėjo jį lengvai apglėbti abiem rankomis. Būdama keturiasdešimt ketverių, ji galėjo didžiuotis dailesniu kūnu, nei dauguma trisdešimtmečių ir net dvidešimtmečių. Jis vos prilietė Kerol klubą nenorėjo jos pažadinti, tik pajusti kokį nors fizinį kontaktą, suteikiantį dar vilties.