Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

Akies krašteliu jis pamatė, kad Kerol skaito vedamąjį straipsnį. Jis sėdėjo virtuvėje, gėrė kavą ir apsimetė, kad skaito sporto naujienas. Kerol stovėjo prie šaldytuvo, vienoje rankoje laikydama laikraštį, kita pildama apelsinų sultis. Staiga jos kūnas apmirė. Kai ji atsivertė pirmąjį laikraščio puslapį, jos akys susiaurėjo iki mažų plyšelių, o lūpos susidėjo į mažą apskritimą. Kerol žandikaulis įsitempė, išryškindamas savo formą. Ji atrodė pavargusi ir akimirksniu pasenusi dvidešimčia metų.

Keistu, vos atpažįstamu balsu ji paklausė:

— Ar skaitei šitą?

Jis žvilgtelėjo į laikraštį, apsimesdamas nelabai susidomėjęs šia naujiena.

— Taip, gana netikėta, ar ne? — pasakė jis. — Kažkaip viskas atrodo gana pritempta.

— Pritempta? Ką turi galvoje?

— Manau, ši istorija — netiesa.

— Kaip gali taip sakyti? Juk tie žmonės teigė matę jį golfo lauke! O dar toji nuotrauka...

— Kerol, tas vyrukas — mafiozas. Manau, jis moka papirkti aukas.

— O kaipgi teisėjas?

— O ką teisėjas? Jis gali būti papirktas, kaip ir visi likusieji.

— Kaipgi tuomet nuotrauka?

— Juk tu nerimtai, ar ne?

Jis ėmėsi kantriai aiškinti Kerol, kaip gali būti klastojamos skaitmeninės nuotraukos.

— Kodėl tu taip domiesi šia istorija?

Denas uždavė šį klausimą su tokiu naivumu, kad net pritrenkė Kerol. Ji žengtelėjo atgal, tarsi gavusi per veidą, jos žandikaulis nukaro.

— Manai, Gordonas buvo į tai įsivėlęs? — pridūrė jis.

— Į ką įsivėlęs?

— Į banko įvykius.

— Gordonas? Gal juokauji?

— Ko daugiau jam ten reikėjo būti?

Ji nusisuko nuo Deno, tarsi bijodama jo atsakymo. Arba bijodama išskaityti jį Deno veide. Ji pasakė:

— Gal jis kažką nugrimavo, kad atrodytų kaip tas mafiozas?

Na, ir nuojauta, pagalvojo Denas.

Jis pavartė akis, tarsi norėdamas parodyti Kerol, kad ši kalba nesąmones. Reikėjo didelių pastangų, kad galėtų ramiai sėdėti ir apsimetinėti, kad viskas — tik kvailas pokštas. Viduje jis jautėsi tikras miruolis.

— Jei Gordonas iš tiesų taip gerai grimuotų, jis jau seniai būtų Brodvėjuje, — tarė Denas, stengdamasis, kad tonas išliktų abejingas. „Taip, brangioji, Gordonas galėjo dirbti Šuberto teatre, kaip aš galėjau vaidinti Hamletą, turėdamas tokius aktorystės gabumus, kokius dabar demonstruoju tau. Kaip tu visa tai suvokei?“ — galvojo jis.

— Denai, jei yra kas nors, ką norėtum... — iš tolo pradėjo Kerol, tarsi jį drąsindama, tačiau klausimas užstrigo gerklėje. Jos lūpos nebyliai judėjo, tarsi ji kramtytų gumą, bet taip ir nesugebėjo užbaigti sakinio.

Kad ir kaip ji norėjo, negalėjo paklausti Deno, ar jis į tai įsivėlęs. Jis už tai buvo Kerol labai dėkingas. Jis žinojo, kad Kerol desperatiškai bandė save įtikinti, kad viskas yra ne taip ir ji viską tik išsigalvoja. Denas stengėsi apsimesti, kad nė nenutuokia, apie ką ji kalba, tačiau jautė, kad jei dar pasėdės čia bent minutę — išeis iš proto.

Deną išgelbėjo į virtuvę atėjusi Siuzė. Ji jautė, kad vyksta kažkas negero. Kai nusuko akis nuo motinos į tėvą, jos veidas pasidarė niūrus.

— Sveika, princese, — tarė Denas.

— Kas nutiko? — paklausė ji monotonišku balsu.

— Nieko, princese. Tavo mama perskaitė laikraštyje kai ką, kas ją sudomino ir truputį sutrikdė, ir tiek.

Kerol pažvelgė į jį piktu žvilgsniu, tačiau nieko neatsakė. Ji priėjo prie Siužės ir pabučiavo jai į kaktą.

— Ko norėtum pusryčiams, brangioji? Prancūziško skrebučio? Blynų? Kiaušinių? — klausinėjo ji, tarsi prisidengdama dukra, kad nematytų Deno akių. Kaip jis gali čia ramiai sėdėti ir apsimesti, kad nieko nenutiko? Ji nesuprato, kaip.

— Suvalgysiu dribsnių, — tarė Siuzė, įtariai spoksodama į tėvą ir bandydama suprasti, kas vyksta.

— Geriau jau eisiu, pabaigsiu darbus, — tarė Denas atsiprašydamas.

Nuėjęs į darbo kambarį, jis sudribo ant kėdės. Jos rankos drebėjo, širdis daužėsi, ir atrodė, kad jis tuoj nualps. Denas galvojo apie visus tuos melus, pasakytus Kerol, besikaupiančius, vienas už kitą baisesnius, augančius kaip bokštas, kuris tuoj sugrius, o jis nugarmės iš paskos. Jei jis pameluos dar kartą, viskas užgrius ant jo. Jis kažkaip turėjo išsilaisvinti iš melo. Jis turėjo liautis. Bet kaip, netilpo Deno galvoje.

Dar pora dienų ir viskas baigsis. Kerol liausis jį įtarinėjusi ir anksčiau ar vėliau apie tai pamirš. Policija neturėjo jokio pagrindo įtarti jo arba Gordono. Nebuvo prasmės ką nors keisti — svarbiausia buvo išlikti ramiam. Sutelkti dėmesį į būsimus straipsnius, knygą, verslo idėją... Tačiau kaip išgyventi tas laukiančias dvi dienas?

Sėdėdamas kambaryje su savo mintimis ir suvokęs padėties beprasmiškumą, Denas užsidengė veidą rankomis ir pravirko.

***

Kenetas Hedlis sėdėjo prie darbo stalo, sudėjęs prieš save išpurtusias rankas ir žiūrėjo į Resniką apsiblaususiomis nuvargusiomis akimis. Agentas Donaldas Spiceris atsisėdo šalia jo ir pirmą kartą jo veidas atrodė labiau nuožmus nei rūstus. Resnikas prisitraukė kėdę.

Hedlis tarė:

— Advokatas reikalauja, kad atsiimtume visus kaltinimus Raimondui Lombardui ir jį paleistume.

— To ir buvo galima tikėtis...

— Tas šunsnukis papirko liudininkus, — pertraukė jį Spiceris, sugrieždamas dantimis. — Tas pats ir su nuotrauka.

— Nemanau, — paprieštaravo jam Resnikas.

— Nemanai? Kokias nesąmones čia kalbi? Aišku, kad taip ir buvo.

— Aleksai, mes vis dar laikomės versijos, kad Lombardas yra atsakingas už banko apiplėšimą, — pasakė Hedlis. — Šios dienos straipsnis esmės nekeičia. Agentas Spiceris kartu su Stilvolu ir Holingsu apklaus Lombardo liudininkus ir nustatys, kokį ryšį jie turi su šiuo veikėju. Jei gausime teismo leidimą, patikrinsime jų banko sąskaitas ir nustatysime, ar jose nebuvo kokių įtartinų pavedimų.

— Kodėl tada mane pasikvietėte?

Hedlio veidas tarsi sukrito, kai šis pažiūrėjo į detektyvą. Atsidusęs jis paklausė:

— Ar turite daugiau versijų?

— Dar vieną.

Hedlio veidas staiga tapo kone rožinis.

— Gal ja pasidalinsite ir su mumis? — paprašė jis, vos tramdydamas susierzinimą.

— Nebent rimčiau į ją įsiklausysite.

— Ar ėmeisi kokių priemonių, kad ją patikrintum?

— Kol kas dar ne.

— Ar gerai sekasi gaudyti Petrenką?

— Nelabai.

— Tada gal skirkite keletą dienų savo versijai papildyti.

— Tai tuščias laiko gaišimas, — paprieštaravo Spiceris, o jo lūpos susiraukė, tarsi būtų prarijęs ką nors kartaus.

— O kaip Voltas? — paklausė Resnikas, ignoruodamas FTB agento pastabą.

— Kaip tik norėjau siūlyti, kad jis jums padėtų.

Resnikas linktelėjo, pasakė Hedliui, kad papasakos savo teoriją, kai tik ši taps aiškesnė, ir išėjo. Hedliui net nereikėjo sakyti — Resnikas suprato, kad advokatas spaudžia jį išnagrinėti kitas banko apiplėšimo versijas.

Jei kabinete nebūtų buvę Spicerio, Resnikas būtų pasakęs Hedliui, kad, jo nuomone, Karmaiklas buvo tas žmogus, kuris nušovė tas dvi moteris. Prieš ateidamas pas Hedlį, įkalčių saugykloje jis apžiūrėjo Karmaiklo sportbačius. Kaip ir tikėjosi, ant jų pado buvo žalių dažų žymių. Jei patikrintų Karmaiklo butą, turbūt atrastų, kad viena jo kambario sienų yra nudažyta ta pačia žalia spalva.

Resnikas nepasitikėjo Spiceriu. Jis neabejojo, kad šis užginčytų Deno Vilsono versiją. Ir ne tik jis — prieš Vilsoną Resnikas kol kas neturėjo jokių įrodymų. Jis privalėjo rasti kažką konkretaus ir priversti Vilsoną prabilti bei grąžinti pavogtus daiktus. Resnikas jokiu būdu negalėjo leisti, kad Vilsono pavardė sumirgėtų laikraščiuose, kol to nepadarė. Jis puikiai žinojo, ką Petrenka padarys Vilsono šeimai, jei taip nutiks. Resnikas įsivaizdavo, kaip kapinėse atrodytų Vilsono žmona. Jis nujautė, jog Deno Vilsono žmona kažką įtaria. Ji tikrai nebuvo į tai įsivėlusi. Greičiausiai Vilsonas turėjo vaikų. Petrenka susidorotų su jais visais. Ne, pirma jam reikia susitvarkyti su Petrenka...