Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

Resnikas gerai apgalvojo savo būsimus žingsnius ir suprato, kad rytoj laukia sunki diena.

28

Kreigas Braunas paskambino po devynių penkiolika ir paklausė Deno, ar jis nors kiek pasistūmėjo su darbais.

— Praėjo tik kelios dienos. Kaip tik ketinau jums paskambinti. Išsiaiškinau, kad...

— Gal galėtumėte atvykti į banką pusę vienuolikos?

— Žinoma.

Braunas padėjo ragelį. Deną šokiravo banko vadovo šiurkštus tonas. Jis minutėlę pasėdėjo apie tai galvodamas, po to liovėsi. Denas negalėjo normaliai mąstyti. Praėjusią naktį jis beveik nemiegojo, taigi jau dvi naktis praleido atmerktomis akimis. Jis labai prastai jautėsi, o galva atrodė tarsi pilna pjuvenų. Net išmaukęs keturis puodelius kavos, Denas negalėjo normaliai susikaupti.

Kerol dar buvo lovoje. Jis delsė iki trečios ryto, žinodamas, kad tada ji jau bus pernelyg pavargusi, kad norėtų kalbėtis apie ką nors — net apie Gordoną ir apiplėšimą. Nuo trečios iki šeštos jis gulėjo žiūrėdamas į lubas. Visą tą laiką jo mintyse pynėsi vaizdiniai — ir prasmingi, ir visiškai beprotiški. Jis turėjo kažkaip tai išgyventi. Dar kelios dienos, ir jis susitvarkys. Apsimes, kad apiplėšimo nė nebuvo, ir pradės naują gyvenimo etapą. Tik kelios dienos...

Denas susirinko savo popierius ir išvažiavo į banką. Eismas buvo neįprastai lėtas, net vasaros metui. Maršrutą, kurį nuvažiuoti paprastai užtrukdavo valandą, Denas įveikė vos per keturiasdešimt minučių. Nepaisant neintensyvaus eismo, tas kelias nebuvo lengvas. Denui buvo sunku išlikti atsimerkus, nes buvo labai pavargęs, be to, rytinė saulė švietė labai ryškiai ir vargino akis. Pagaliau pasiekęs Lyno banką, Denas jautėsi visiškai išsunktas ir išsekęs.

Jis sugaišo dar dvidešimt minučių, pirkdamas porą spurgų ir penktą puodelį kavos. Nuo išgerto skysčio darėsi sunku judėti, tačiau cukrus ir kofeino dozė padėjo Denui susikaupti ir blaiviai mąstyti. Jis net sugalvojo, ką pasakys Braunui.

Kreigas Braunas pasitiko jį banko vestibiulyje ir palydėjo į savo kabinetą. Iš to, kaip elgėsi banko vadovas, Denas suprato, kad kažkas negerai, ir visai nenustebo, jo kabinete išvydęs detektyvą Resniką. Šalia sėdėjo dar vienas policininkas — bent jau taip spėjo Denas, spręsdamas iš jo pigaus švarko ir ežiuko šukuosenos. Jis buvo jaunesnis už Resniką, stambesnis, tačiau ne per geriausios formos — atrodė kažin koks sudribęs. Denas linktelėjo Resnikui pasisveikindamas ir ištiesė ranką kitam policininkui.

— Mes turbūt nepažįstami, — maloniai tarė Denas.

Tai nustebino policininką. Tas žvilgtelėjo į Resniką, tačiau šis sėdėjo šaltu abejingu veidu.

— Detektyvas Magvairas, Lyno policija, — sumurmėjo jis.

Pasisveikinęs su Magvairu, Denas išklojo ant Brauno stalo užrašus ir ėmė aiškinti, kodėl nesuveikė apsaugos sistema. Jam bekalbant, Resnikas išsitraukė vieną popieriaus lapą iš savo aplanko ir laikė jį taip, kad vienu metu galėtų matyti ir Deną, ir lapą. Jis nieko nepasakė, tik nuolat žvilgčiojo čia į Deną, čia į popierių. Magvairas atsistojo taip, kad galėtų daryti tą patį. Nors Deną tai blaškė, jis buvo per daug pavargęs, kad apie tai galvotų.

— Tu teisus, — pasakė Magvairas savo partneriui, pertraukdamas Deno aiškinimus.

— Taip, manau, kad taip, — patvirtino Resnikas. — Kreigai, gal prieitumėt. Man reikia jūsų nuomonės. Pone Vilsonai, pasukite galvą šiek tiek dešiniau.

Denas sustojo ir sustingo, kai banko vadovas atsistojo ir priėjo prie dviejų detektyvų.

— Ką manote? — paklausė Resnikas. — Ar tai galėtų būti ponas Vilsonas?

Braunas šaltai pažiūrėjo į Vilsoną ir pasakė:

— Manau, taip.

Resnikas linktelėjo.

— Pone Vilsonai, leiskite jums paaiškinti, į ką mes čia taip žiūrime.

Resnikas apsuko lapą, kad Denas jį matytų. Jame buvo ta pati nuotrauka iš šio ryto laikraščio. Ta, kurioje jis nusiėmęs kaukę atrodo kaip Raimondas Lombardas.

— Tai jūs, pone Vilsonai, užsimaskavęs peruku ir grimu, — nukirto Resnikas.

— Jūs turbūt juokaujate? — bandė nusijuokti Denas. — Koks čia pokštas?

Resnikas nekreipė į jo pastabą dėmesio, atsisuko į banko vadovą ir paklausė, ar šis galėtų palikti juos vienus.

— Kreigai, juk tai — absurdas. Ten ne aš! — skeryčiojo rankomis Denas.

Braunas dar kartą perliejo jį šaltu žvilgsniu, tada nusisuko ir išėjo iš kabineto.

Resnikas nerodė jokių emocijų, tik šaltai žiūrėjo į Deną.

— Prieš jums pradedant ką nors sakyti, norime informuoti, jog žinome, kad jūsų draugas Gordonas Karmaiklas dalyvavo apiplėšiant banką. Turime daiktinių įrodymų, kad jis šovė į Margaritą Viljams ir Merę O’Donel.

— Tai padarė Gordonas? Negali būti... — vaidino nustebusį Denas.

— Jūsų vaidyba manęs neįtikins, — pasakė Resnikas. — Taigi galite baigti maivytis ir ramiai mane išklausykite.

— Pirmyn, nes nė neįsivaizduoju, apie ką kalbate.

Resnikas atsisuko į Magvairą ir liūdnai palingavo galvą.

— Jis neklauso, ar ne?

Tada Vilsonui:

— Jei norite ir toliau žaisti šį žaidimą, mielai prašom. Tačiau tai nieko nekeičia. Mes abu žinome, kas nutiko. Tai jūs sugalvojote būdą, kaip nulaužti banko apsaugos sistemą.

— Kaip aš tai galėjau padaryti? Aš niekada neturėjau priėjimo prie tos sistemos...

Resnikas vėl pasisuko į Magvairą:

— Na štai, ir vėl. Jis tikrai mano mus įtikinsiąs, kad esame neteisūs.

— Tai juokinga, — tarė Magvairas.

Šios akimirkos Denas su baime laukė kelis mėnesius. Toji baimė pradėjo jį kankinti dar tada, kai jis tik sugalvojo apiplėšti banką. Laukdamas šios dienos, jis jaudinosi ir nerimavo, tačiau šiam momentui atėjus, jis nebejautė jokios panikos ir baimės, kurios tikėjosi. Jis jautėsi ramus ir buvo tokio blaivaus proto, kokio seniai nebuvo. Mintys buvo aiškios ir skaidrios. Galbūt iš nuovargio, tačiau Denui jau viskas buvo tas pats. Niekas, ką kalbėjo policininkai, jo neveikė.

— Gerai. Tuomet laikysiu liežuvį už dantų, — atsakė Denas į Magvairo repliką.

— Gal ir nebloga mintis, — atšovė tas.

— Apiplėšimas buvo labai gudriai suplanuotas, — šnekėjo Resnikas. — Akivaizdu, kad jūs — labai protingas žmogus. Jūs netgi sugalvojote, kaip apeiti sistemą, taip pat sugebėjote įsilaužti į banko duomenų bazę ir išsiaiškinti, kam priklausė tie seifai. Kažkaip jūs netgi išsiaiškinote, kad rengiatės apiplėšti Petrenką, ir sukurpėte tiesiog genialų planą apkaltinti tuo Raimondą Lombardą. Tačiau jums nereikėjo palikti Karmaiklo kūno nusikaltimo vietoje. Jei nebūtumėte to padaręs, aš niekuomet nebūčiau jūsų įtaręs.

— Jūs, be abejonės, būtumėte likęs nenubaustas, — pridūrė Magvairas.

— Spėju, kad savo draugą nušovėte ne jūs, — toliau kalbėjo Resnikas. — Vienas iš jūsų bendrininkų laikė nutaikęs automatą į Karmaiklą, kai jis šovė į tas moteris. Manau, tas vyrukas ir nušovė jūsų draugą. Ar turite ką nors pridurti?

Denas papurtė galvą.

— Jums turbūt įdomu, kas nutiko tarp Karmaiklo ir tų moterų, — tęsė Resnikas. — Galiu pasakyti tik tiek, kad jis tauškė nesąmones su Margarita Viljams — apie Braziliją, Asberio Parko paplūdimį Naujajame Džersyje ar kažką panašaus. Vienas jūsų draugužių bandė prie jos priekabiauti, iki prieinant Karmaiklui.

— Tas storas, — papildė pasakojimą Magvairas, — mažas šiknius bėgimo kostiumu.

— Juk suprantate, apie ką mes kalbame? — paklausė Resnikas.

Jie palaukė, kol Denas atsakys į šį klausimą. Denas tylėjo ir Resnikas tęsė: