Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Pirmyn! — suriko jis nepiktai. Vienas rusas nusiprunkštė. Vos galėdamas atgauti kvapą ir paklaikęs iš skausmo, Šrinis papasakojo jam apie Deną.

— Vadinasi, jūs buvote trise, — tarė Petrenka. — Kur kiti trys?

— Jų buvo tik du.

Petrenka įtariai į jį pažiūrėjo.

— Laikraščiuose tvirtinama, kad buvote šešiese.

— Tai klaida. Buvome penkiese. Kiti du jau nebegyvi. Petrenka kilstelėjo antakį, tarsi netikėdamas.

— Iš tiesų?

— Kasneris nužudė juos abu.

Šrinis nutilo, tvinkčiojantis skausmas kulkšnyje nebeleido ištarti nė žodžio. Kai skausmas truputį atlėgo, jis pridūrė:

— Žmogus, rastas nušautas už banko, buvo mūsiškis.

— Kas iš banko darbuotojų jums padėjo?

Šrinis pažiūrėjo į Petrenką pasimetusiu žvilgsniu.

— Nejuokink. Kažkas iš banko darbuotojų turėjo jums padėti.

Šrinis atkakliai papurtė galvą.

— Ne? Kaip tuomet sužinojote mano seifų kodus?

— Mano draugas įsilaužė...

Petrenka vėl paleido smūgį golfo lazda į kulkšnį.

— Vardus! — reikalavo jis.

— Denas Vilsonas įsilaužė į banko duomenų bazę, — tarė Šrinis susiraukdamas, ir ašaros bėgo veidu.

— Kaip nulaužėte apsaugos sistemą?

— Jis perprogramavo sistemą taip, kad ji neveiktų per apiplėšimą.

— Tai banko vadovas Kreigas Braunas čia niekuo dėtas? — paklausė Petrenka aiškiai nusivylęs.

— Ne.

Petrenka pasikasė smakrą, galvodamas apie tai, ką išgirdo. Jis turėjo pripažinti, kad banko apiplėšimas buvo įvykdytas šauniai. Tas Denas Vilsonas galėtų būti naudingas. Petrenka minutėlę net pagalvojo priversti jį dirbti jam, tačiau nuvijo šią mintį šalin. Kaip galima pasitikėti žmogumi, kuris kartą tave jau apiplėšė? Vilsonas ir jo šeima turės už tai sumokėti pačią žiauriausią kainą. Pirmiausia jis atgaus savo turtą ir susidoros su tuo žydu iš Naujojo Hampšyro. O tada pasirūpins Vilsonu ir jo šeima.

Petrenka pasakė Šriniui, kad jis važiuos kartu.

— Jei kelsi kokį triukšmą ar negražiai elgsiesi, išmėtysiu tave po gabalėlį ant greitkelio.

Šrinis bejėgiškai linktelėjo.

Petrenkos sėbrai nusegė jam antrankius, paguldė Šrinį ant pilvo ir surišo. Jurijus Tolkovas bandė jam sugrūsti į burną žemėtą skudurą, bet Petrenka jį sustabdė. Jis rusiškai pasakė, kad nenorėtų, jog Šrinis pakeliui uždustų.

— Kol kas jo mums reikia. O paskui juo nusikratysime.

Du rusai nuvilko Šrinį į prieš kelias valandas pavogtą BMW sedaną ir įmetė į bagažinę.

30

Du detektyvai vaikščiojo po rūsį. Resnikas nuplėšė keletą lubų plytelių, kad galėtų pažiūrėti, kas buvo po jomis. Dabar jis vaikštinėjo po kambarį ir bilsnojo medžio apkalus. Jaunesnysis detektyvas Magvairas net suprakaitavęs kažko ieškojo kampe sukrautose dėžėse.

Denas norėjo palengvinti jų darbą ir pasakė Resnikui, kad čia nėra jokių slaptų skyrių.

— Jei tai yra, ko jūs ieškote, — pridūrė jis.

Resnikas jo nesiklausė ir toliau dirbo savo darbą.

Denas pažiūrėjo į laikrodį — buvo jau po pusės trijų. Jie kuitėsi po namą jau tris valandas, o dar neapžiūrėjo garažo ir pašiūrės. Kol kas Denui sekėsi: Kerol su vaikais buvo išėjusi, bet kiek dar jis džiaugsis šia sėkme?

Tą pačią akimirką į kiemą įriedėjo mašina. Jis žinojo, kad tai Kerol. Nieko nesakęs, jis išėjo iš rūsio ir priėjo prie laukujų durų beveik tuo pat metu, kaip ir jo žmona.

— Kažkas dar yra namuose? — paklausė ji.

— Eime, pašnekėsime lauke.

Kerol veidas išbalo ir persikreipė. Ji nė nežiūrėjo į Deną, stebėjo Resniko „Buick“, kieme užblokavusį Deno automobilį.

— Čia yra policija, ar ne? — paklausė ji.

— Nėra jokio pagrindo tau dėl to nerimauti...

— Jie mano, kad tu prikišai nagus prie to apiplėšimo, tiesa? — pagaliau Kerol ryžosi tai pasakyti. Jos žvilgsnis sužeidė Deną labiau negu smūgis į veidą.

— Jie nori apieškoti mūsų namą, — sudejavo Kerol.

— Tai dar nieko nereiškia... — bandė sakyti Denas, tačiau Kerol jį nutraukė.

— Ką turi galvoje, sakydamas, kad tai nieko nereiškia? Jie išverčia mano virtuvės spintos stalčius, kuičiasi po visą mano turtą! Man reikės perskalbti visus drabužius! — Kerol stengėsi susivaldyti, kad neprarastų savitvardos.

Ji nutilo. Kerol veidas susiraukė, tarsi ji ruoštųsi rėkti.

— Ar vaikai buvo namie? — paklausė ji.

Denas papurtė galvą.

— O jei buvo?

— Jų nebuvo, aišku? Paklausyk, viskas tuoj baigsis, — Denas bandė nuraminti Kerol.

Jis bandė pažvelgti jai į akis, tačiau turėjo nusukti žvilgsnį.

— Jie daro kratą mūsų name tik todėl, kad aš dirbau su ta apsaugos sistema.

— Pasakyk man tiesą, — paprašė Kerol. Jos balsas buvo vos garsesnis už šnabždesį. — Pažvelk į mane.

Jis prisivertė pažiūrėti Kerol į akis.

— Ar judu su Gordonu prisidėjote prie to apiplėšimo? — paklausė Kerol.

— Tai juokinga! Kaip tu gali manęs šito klausti?

— Dėl mūsų vaikų, Denai, pasakyk man visą tiesą. Prašau, pasakyk man tiesą, — maldavo Kerol.

— Aš jau pasakiau tau visą tiesą. Kiek kartų dar turėsiu kartoti, kad esu programinės įrangos inžinierius, o ne nusikaltėlis. Nesąmonė kažkokia!

Kerol lūpos vos pastebimai sujudėjo, tačiau ji sulaikė žodžius, kuriuos norėjo ištarti. Vos linktelėjusi, ji nusisuko nuo jo ir paklausė, eidama į vidų:

— Kur jie dabar?

Denas parodė į rūsį. Iš jo pasigirdo šlamesys. Kerol pasuko link rūsio, nusileido per kelis laiptelius ir sustojo. Stovėjo sustingusi ir rodėsi, kad jos kūnas pradėjo trauktis. Ji atrodė tokia trapi ir pavargusi, kad Deno gerklėje įstrigo gumulas. Tarsi bristų per sirupą, Kerol sunkiai kilnojo kojas. Denas nusekė paskui ją žemyn laiptais.

Resnikas linktelėjo, ją pamatęs. Kitas detektyvas pasakė kažką smagaus, tačiau, išvydęs Kerol žvilgsnį, greit nusisuko, vos girdimai kažką murmėdamas po nosimi. Kerol stovėjo tyliai susidėjusi rankas ant krūtinės. Denas stovėjo šalia ir žiūrėjo.

Apieškoję rūsį, jie ketino dar pasižvalgyti po Deno darbo kambarį, tada apžiūrėti garažą ir galiausiai pašiūrę. Kai jie baigė, Resnikas nuėjo į galinį kiemą, ten ieškodamas dar kokių nors galimų slėptuvių.

— Dabar patenkinti? — paklausė Denas.

— Ne, dar ne, — atsakė jam Resnikas. — Ar nuomojatės kokią daiktų saugyklą ar sandėlį?

Kerol reakcija viską išdavė.

— Pirmyn, — Denas ją padrąsino. — Jau nebesvarbu. Papasakok jiems apie saugyklą.

Ji prikando lūpą ir pažvelgė į Resniką.

— Prieš dvejus metus nuomojomės saugyklą Andoveryje, — tarė ji.

— Kam?

— Laikyti baldus. Tuo metu ketinome pirkti didesnį namą.

— Kodėl nepirkote?

— Nes kompanija, kurioje aš dirbau, bankrutavo, — atsakė Denas. — Tikėjomės, kad uždirbsime milijonus, tačiau neuždirbome.

Resnikas griežtai pažiūrėjo į Deną.

— Norėčiau pamatyti tą sandėlį.

— Žinoma. Važiuojame.

Denas pasilenkė paspausti Kerol ranką. Tačiau ši ją ištraukė ir nusisuko, kad nebereikėtų ilgiau į jį žiūrėti.

Magvairas priėjo prie Deno ir pasakė:

— Negali jos kaltinti, žmogau.

Resnikas pasiūlė Denui sėsti į jų mašiną.

— Jei ką nors rasime, jūsų žmonai nereikės rūpintis, kad kas nors parvairuotų mašiną.

— Labai protingai sugalvota, — tarė Denas, — tačiau aš surizikuosiu.

Denas įlipo į savo mašiną ir palaukė, kol Resnikas užves savo „Buick“.