Francois-René de Chateaubriand: Ransė gyvenimas

Pranciškus I.

Kalbama apie Petrarcos apdainuotą Laurą.

Bordo hercogas ir Šamboro grafas Henri d’Artois (1820–1883) turėjo tapti Henriku V.

Novelė „Renė“ – vienas ankstyvųjų Chateaubriand’o kūrinių.

François de Guise buvo nužudytas prie Orleano, o jo sūnus Randuotasis Anri – Blua.

Hercogas de Lévis, markizas de Mirepois – tos pačios giminės pavardės ir titulai.

Joseph-Annibal de Bédeé, grafas de La Bouëtardais, autoriaus pusbrolis iš motinos pusės.

Gastono Orleaniečio.

„Mano namai yra sielvarto namai.“

„Man lieka tiktai kapas.“

Šventojo Deniso bazilika, nuo VII amžiaus – Prancūzijos valdovų nekropolis.

Kartūzų ordino įkūrėjas šventasis Brunas ir vienuolių gyvenimo pradininkas šventasis Paulius Anachoretas.

XIV amžiuje gyvenusi Inesa de Kastro, slaptos ir nelaimingos meilės istorijos auka, ir Pierre’o Corneille’io tragedijos „Sidas“ herojė Chimena de Gormaz, besiblaškanti tarp meilės ir pareigos.

Kalbama apie Verece nužudytą pamfletų ir literatūrinių laiškų autorių Paulį-Louis Courier (1772–1825); humanistinės kultūros žinovas, senųjų Graikijos poetų vertėjas į prancūzų kalbą savo raštuose siekė klasikinio, skaidraus ir elegantiško stiliaus.

Dykumų sritis aukštutiniame Egipte, kur III–IV amžiuje gyveno pirmieji atsiskyrėliai šventasis Paulius, šventasis Antanas, šventasis Pakomas, šventasis Makaras.

„Atsiskyrėlis atsisės ir tylės.“

Jean-François Ducis (1733–1816), prancūzų poetas ir dramaturgas.

„Kurie pasitiki Dievu.“

Turima omenyje Senojo testamento Tabito knyga. Nusenęs Tabitas išsiuntė sūnų Tobiją atsiimti pinigus iš skolininkų. Atsitiktinai sutiktas archangelas Rapolas, kurio Tobijas neatpažino, tapo kelionės palydovu. Atsiėmęs skolas Tobijas grįždamas namo užsuko į svečius pas giminaitį ir vedė jo dukterį Sarą. Chateaubriand’as supainiojo vietoves: iš tikrųjų Tobijas buvo Ninevės gyventojas, o atsiimti skolų keliavo į Mediją.

Lemūrai – klaidžiojančios mirusiųjų vėlės; Neera ir Hostija, arba Cintija – žymiausių senovės Romos elegijų kūrėjų Tibulo ir Propercijaus apdainuotos moterys.

Netiksli Chateaubriand’o rašyba; kalbama apie grafą Janą Potockį (1761–1815), prancūziškai parašytų veikalų apie slavų tautų senovę ir romano „Rankraštis, rastas Saragosoje“ autorių.

Portugalų poetas Luisas de Camoënsas (1524?–1580), poemos „Luziada“, sonetų ir dramų autorius.

Olympia Maldachini (1594–1656), Inocento X brolienė ir meilužė; dėl jos intrigų Giambaitista Pamphili buvo išrinktas popiežiumi Inocentu X; po jo mirties šioji moteris turėjo įtakos Fabio Chigi išrinkimui popiežiumi Aleksandru VII; naujasis popiežius neparodė dėkingumo, ištrėmė Olimpią Maldachini į Orvjetą, o jos konfiskuotą turtą perdavė savo šeimai.

Tylus išminčius.

Kalbama apie penkias Jansenijaus prielaidas; nyderlandų teologas Cornelius Jansenas (1585–1638), veikalo „Augustinas“ autorius; čia nagrinėjamos malonės ir predestinacijos problemos.

1656 metų rugsėjo 1–2 dienomis bažnytinis Prancūzijos susirinkimas surašė paklusnumo popiežiaus Inocento X konstitucijai (1653 metų gegužės 31 diena) formuliarą. Po kelerių metų, Aleksandrui VII tapus popiežiumi, formuliaras buvo patikslintas. Formuliaro signatarai ir abu popiežiai pasmerkė tas pačias penkias Jansenijaus prielaidas. 1661 metų balandžio 13 dieną formuliaras buvo patvirtintas, ir karalius paragino visus karalystės arkivyskupus ir vyskupus jį pasirašyti.

„Filomato jaunystės eilėraščiai“.

Pierre’as Brousselis (1575–1654), Paryžiaus parlamento patarėjas, kurio suėmimas išprovokavo miestiečių sukilimą ir frondą.

Italų kalba – švelnumas, gležnumas.

Rosa Vanozza – Roderigo Borgios, būsimo popiežiaus Aleksandro VI, vaikų Cesare’s ir Lucrezios motina (XV amžius).

Georges’as Couthon’as (1755–1794), Didžiosios prancūzų revoliucijos veikėjas.

1672 metais sukurtos Molière’o komedijos „Mokytos moterys“ personažas, kurio vardas reiškia „triskart kvailys“.

Prancūzų poeto Nicolas’o Boileau-Despréaux (1636–1711) poemų rinkinys; pavadinimas reiškia stovą, ant kurio per mišias dedamos giesmių knygos.

Françoise Marguerite de Grignan (1646–1705), ponios de Sévigné duktė, jos laiškų adresatė.

Indelis, kuriame kepamas ar verdamas ir į stalą patiekiamas valgis.

Istorinio Paryžiaus centro kvartalas, kuriame XVII amžiaus pirmojoje pusėje telkėsi vagys ir valkatos.

Pasakojama, kad Rišeljė, paklausęs klastingo hercogienės de Ševrez patarimo, sušoko tokį šokį karalienei Onai Austrei, kurią buvo įsimylėjęs.

Rašytojas ir filosofas Félicité’as Robert’as de Lamennais (1782–185) veikalą rašė 1817–1823 metais.

„Aš sakau: o kad aš turėčiau sparnus kaip karvelis! / aš nuskrisčiau ir pailsėčiau“, Ps 54 (55), 7 (Juozapo Jono Skvirecko vertimas); kalbama apie Kimodocėją, 1809 m. sukurtos Chateaubriand’o epopėjos „Kankiniai“ heroję.

„Kol mes kalbėjome, negailestingas laikas prabėgo.“

Dvylikos lentelių įstatymus 451 metais prieš Kristų surašė ir patvirtino dešimties vyrų kolegija.

„Ką sakote?“

„Savo kaltes.“

Turimas omenyje Prancūzijos karalius Karolis X (1757–1836), valdęs šalį 1824–1830 metais; per 1830-ųjų revoliuciją jis atsisakė sosto ir pasitraukė į tremtį.

Turimos omenyje per Didžiąją prancūzų revoliuciją, 1792 metų rugsėjį, kalėjimu paverstoje Sen Žermen de Prė abatijoje vykusios skerdynės.

Chateaubriand’as užsimena apie knygos autoriaus kritiką dėl jo „Krikščionybės genijuje“ paliktų netikslumų aprašant trapistus.

Jeanas Mabillonas (1632–1707), benediktinas eruditas, priešingai nei Ransė, pateisino intelektualų darbą vienuolynuose.

Marc-René de Voyer de Paulmy d’Argensonas (1652–1721), ilgametis valstybės vyras, generalinis policijos leitenantas.

Kalbama apie 1204 metais Ševrezo slėnyje įkurtą moterų vienuolyną, kuriame 1225-aisiais apsigyveno cistersės. XVII amžiaus pirmojoje pusėje abatės Angélique’os Arnauld vadovaujamos vienuolės persikėlė į Paryžių, jų vienuolynas tapo jansenizmo centru ir įsivėlė į religinius ir ideologinius to meto ginčus; karaliaus valdžios reikalavimams nepaklususias vienuoles ne kartą išsklaidė po kitus vienuolynus, draudė priimti naujokes. 1709 metais išvijo paskutines seseris, po poros metų pastatus nugriovė. Be motinos Angélique’os Arnaud, garsėjo ir kitos abatės: motina Agnès (Agnietė), motina Angélique de Saint-Jean (Šventojo Jono Angelika) ir Jacqueline’a Pascal (Žaklina Paskal), turėjusi vienuolišką šventosios Eufemijos vardą, mokslininko ir filosofo Blaise’o Pascalio sesuo.