Francois-René de Chateaubriand: Ransė gyvenimas

Santejis lydėjo princą de Kondė į Dižoną, čia jį ištiko širdies smūgis, ir jis mirė. Ransė parašė: „Dėkoju Dievui už kantrybę, kurią jis davė ponui de Santejui ištikus tam didžiam smūgiui. Viskas, ką sukūrė jo plunksna, mus stebina ir džiugina; aš neabejoju, kad paskutinės jo eilės patrauks dėmesį ir galės būti vadinamos jo skausmo kūriniu.“ Tas Šventojo Viktoro ordino vienuolis mirė Dižone 1697 metų rugpjūčio 5 dieną, antrą valandą ryto. Tą pačią valandą Menažas 111, kuris nelaikė jo ligos labai rimta, juokais kūrė eiles apie Santejo mirtį ir ketino jam parodyti ir taip prajuokinti. Kadaise Santejis Cistersų vienuolyne ieškojo Švelnumo alegorijos iš poemos „Lektoriumas“. „Anksčiau ji čia buvo, – atsakė vienas vienuolis, – šiandien teliko beprotybė.“

Po Anglijos karaliaus trapistus aplankė Prancūzijos karaliaus brolis. Susižavėjęs tuo, ką ten išvydo, jis Liudvikui XIV pasakė, „kad atsiskyrėliškas vienuolių gyvenimas buvo pavyzdys ne tik Prancūzijai, bet ir visai Europai, o valstybei naudinga juos išlaikyti“. Karaliaus brolis, Orleano kunigaikščio tėvas, neturėjo nieko bendra su asketišku gyvenimu. Apie pasibaisėtinus jo įpročius būtų galėjęs papasakoti iš kilmingosios de Gizų giminės kilęs ševaljė de Lorenas. Paskendęs dykinėjime, jis laiką leido tokių moterų draugijoje, apie kurias ponia de Fren sakė: „Bendraudamas su tomis moterimis ne jūs pakenkiate jų reputacijai, bet jos nuplėšia jums garbę.“ Jis netgi nesigėdindavo pavaryti nuo kėdės ką tik atsisėdusią moterį. Negalėdavo pakęsti varpų skambėjimo ir greičiausiai pats nunuodijo savo pirmąją žmoną – Anglijos Henrietę. Jo antroji žmona buvo Bavarijos elektoriaus Karolio Liudviko duktė Šarlotė Elizabetė. Kiek Henrietė buvo patraukli, tiek Šarlotė Elizabetė negraži, grubi, turėjo būdingą vokišką sąmojį ir pagarsėjo ciniškais pasakymais apie save ir didįjį karalių – savo dieverį. Ji rašė: „Aš manau, visoje žemėje nepavyks rasti bjauresnių rankų už mano; mano akys mažos, nosis trumpa ir buka, burna didelė ir plokščia, skruostai stambūs ir nukarę, veidas ilgas; esu labai mažo ūgio, drūto liemens ir storų kojų.“ Galima numanyti, kad ji, šitaip save apibūdinusi, nematė nieko bloga apkalbėti ir savo artimą; toji niekam tikusi baidyklė, jos žodžiais tariant, pasižymėjo išradinga vaizduote.

Po karaliaus brolio atėjo kardinolo de Bujono eilė. Pelisonas rašo: „Dėl savo kilmės, gyvenimo būdo, proto jis buvo vertas tapti kardinolu, ir karalius, norėdamas atsilyginti vikontui de Tiurenui už paslaugas ir pagerbti, jo sūnėnui suteikė tą malonę.“ Sen Simonas buvo kitokios nuomonės: jis itin prastai atsiliepia apie kardinolą de Bujoną ir teigia, kad jis elgėsi gėdingai: „Žvelgdavo iš padilbų ir į nieką nepakeldavo akių. Karaliui atėmus Šventosios Dvasios ordino ženklą, juostelę nešiojo po drabužiais. Ištremtas į Kliuni perėjo į priešų pusę, vėliau grįžo į Romą ir mirė apleistas, pirmiausia išsireikalavęs, kad kardinolai nenusiimtų kepuraitės kalbėdami su popiežiumi.“ Jam apsilankius pas trapistus, Ransė parašė abatui Nikezui: „Kardinolas de Bujonas čia atvyko prieš kelias dienas, pamatė beveik viską, kaip gyvename; jis nepastebėjo nieko, kam nebūtų pritaręs ir kas nebūtų jo sujaudinę. Rytoj grįžta.“

Kardinolas de Bujonas, Trapistų vienuolyne draugiškai šnekučiuodamasis su ponu de Sen Luji, sušuko: „Tik ne mirtis! Tik ne mirtis, pone de Sen Luji, aš labai nenoriu mirti.“ Kardinolas de Bujonas turėjo brolį, kuris apie Liudviką XIV atsiliepdavo taip: „Savo pilyje jis tėra senas kaimo bajoras; teturi vieną dantį, kurį ir galanda prieš mane.“ Valdant regentui, kardinolo brolis ševaljė Paryžiaus operoje iškėlė puotą, kurioje apsilankė girtas regentas, o ševaljė už paslaugą apdovanojo šešių tūkstančių livrų pensija. Tuo tarpu žmonių kišenėse didėjo skylė, per kurią turėjo išlįsti Prancūzija.

Pas trapistus trūko tik karaliaus, ir jis atvyko – buvęs trijų karalysčių valdovas 112. Nuo sosto nuverstas karalius išsilaipino Prancūzijos pakrantėje su nesantuokiniu sūnumi. Tokia nepagarba dorovei nieko nenustebino: Liudvikas XIV duodavo pavyzdį. Tais laikais nesantuokinius vaikus visi, išskyrus Oranžo kunigaikštį, labai gerbė; kai norėta jį apvesdinti su panele de Konti (ponios de La Valjer dukterimi panele de Blua), jis atkirtęs: „Oranžo kunigaikščiai neįpratę vesti pavainikes.“ 113

Visi, matydami Jokūbą II, tik ir kalbėjo apie valdančio karaliaus didžiadvasiškumą ir nuverstojo nelaimes. Trapistų vienuolyne Jokūbas ieškojo paguodos po savo ekspedicijos į Airiją. Į Boino upę jį nuvijusios patrankos pavertė politiniu negyvėliu; 1690 metų lapkričio 21 dieną karalius pasiekė Prancūziją. Jo iškalboje netrūko banalių posakių apie niekingą žemišką tuštybę, tačiau Jokūbo II žodžiuose išryškėjo vienas tikras dalykas – nuoširdus pamaldumas. Ransė jį nuvedė į bažnyčią. Valdovas dalyvavo pagarbiose ir liūdnose vakarinėse pamaldose, kartu su visais pavakarieniavo ir paklausinėjo abatą apie vienuolyno gyvenimą. Kitą dieną priėmė komuniją, paskui patraukė taku tarp dviejų tvenkinių, kur vaikštinėdavo Bosiuė ir Ransė. Jokūbas panėšėjo į tą jūrų paukštį, kurį audra nusviedė į žemės gilumą. Su keliais savo buvusio dvaro bajorais jis užsuko pas atsiskyrėlį, anksčiau buvusį Liudviko XIV kareivį, apsigyvenusį miške šalia Trapistų vienuolyno. „Kelintą valandą išklausote mišias?“ – paklausė karalius. „Pusę keturių ryto“, – atsakė atsiskyrėlis. „Ką jūs darote, – pasiteiravo lordas Dumbartonas, – lyjant ir sningant, kai neįmanoma įžiūrėti tako?“ – „Kadaise aš nepaisiau pavojų, kylančių tarnaujant savo karaliui, – atsakė kareivis. – Todėl man būtų gėda kreipti dėmesį į menkus nepatogumus, kurių pasitaiko tarnaujant Dievui.“ – „Jūsų teisybė, – atsakė Jokūbas, – reikia tik stebėtis, kiek daug padaroma žemiškajam karaliui ir beveik nieko – dangiškajam valdovui.“ – „Bet, – tęsė lordas Dumbartonas, – ar nenyku tokioje vienatvėje?“ – „Aš mąstau apie amžinybę.“ – „Jūsų gyvenimas, – pridūrė vėl prabilęs karalius, – laimingesnis už didžiūnų gyvenimą: jūs mirsite teisiųjų mirtimi.“ Paskui jis pažvelgė į atsiskyrėlį, lyg būtų pavydėjęs jam laimės. Tada atsisveikino tardamas: „Sudie, pone, melskitės už mane, karalienę ir mano sūnų.“ Bajoras jam žemai nusilenkė, ir pelkėtomis, drėgnomis pievomis karalius grįžo į vienuolyną. Patetiška istorija: Dievas, sosto netekęs karalius, atsiskyrėliu tapęs kareivis.

Didžiosios Britanijos karalienė taip pat aplankė vienuolyną. 1692 metų birželio 2 dieną jos didenybės nuodėmklausys parašė Ransė: „Savo šventa įtaka, kurią Dievas jums tarpininkaujant įspaudė karaliaus širdyje, užkariavote jo žmonos karalienės širdį; ji man ne kartą suteikė garbę pasakiusi, kad karštai dėkoja Dievui už vyro malones, patirtas pas trapistus. Vien tos malonės palaikė jį dideliuose, iš seno patiriamuose ir beveik nesibaigiančiuose varguose, kurie, regis, nepaliaujamai didėjo taip bandydami jo ištvermę.“

Anglijos karalius antrą kartą apsilankė pas trapistus; jį lydėjo maršalas de Belfonas, tas vedlys po griuvėsius, nuo kranto stebėjęs La Hogo mūšį 114. Trapistai niekino pasaulį ir iš tolo žvelgė į žlungančias imperijas, taip pateisindami savo panieką. Atvykėliai, pasiekę brolių prieglobstį, išmokdavo pamilti dykumą.

„Anglijos karalius, – teigė Ransė, – trijų karalysčių netektį ištvėrė su tokia tvirtybe, kurios didingiausius pavyzdžius aprašo istorija. Jis be pykčio kalba apie savo priešus, bet kuriomis aplinkybėmis išlieka romus; galėtume manyti, kad šiame pasaulyje karalius neliūdi ir nesielvartauja. Karalienės jausmai visiškai nesiskiria nuo sutuoktinio jausmų. Į vadinamąsias šito pasaulio gėrybes jis žvelgia kaip į klaidžiojančias liepsneles, viliojančias tuos, kurie jų vaikosi.“