Francois-René de Chateaubriand: Ransė gyvenimas

Tiesą pasakius, hercogo de Nevero pyktį galima iš dalies pateisinti. Kaip jis būtų galėjęs nepatikėti Ransė apgailestavimais? Juk Mančinis regėjo Mazarinį, vilkintį šiltą, voverės kailiuku pamuštą chalatą, su naktine kepuraite ant galvos ir šlepetėmis, slankiojantį po galeriją, nužvelgiantį paveikslus ir šnabždantį: „Reikės visa tai palikti.“

Regis, kvietizmas kilo iš molinizmo. Ransė buvo tuo įsitikinęs ir sakė žinąs, kad viename mieste dėjosi baisūs dalykai, paskatinti netikro, į Molinosą panašaus šventojo 109.

1699 metais Šventojo Sosto pasiuntiniai paskelbė lotynų ir prancūzų kalbomis surašytą „Šventųjų ištarmių“ pasmerkimą; „Ištarmes“ uždraudė. „Esant šventos ramybės būsenai, siela nebeturi valingų ir aiškiai išreikštų troškimų savo pačios labui; esant šventos ramybės būsenai, sau nieko nebetrokštama, norima viską atiduoti Dievui. Nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus apatinė kūno dalis neperdavė viršutinei savo nevalingo nerimo. Šventieji mistikai iš perkeistų sielų pašalino dorybės praktikavimą.“ Šis vyskupo pasmerkimas aprėpia ištisus amžius. Jį pasirašė kardinolas Albanas.

Aukštuomenė, iš kurios Ransė buvo pasitraukęs, jam priekaištavo dėl atgailos. Viena kandi hercogienė pritaikė abatui tokius Evangelijos žodžius: „Vae nutrientibus!“ Vargas tiems, kas turi išmaitinti vaikus! Tai buvo užuomina apie trapistų vienuolius.

Sen Simonas nemėgo Fenelono, sakėsi esąs uolus Ransė šalininkas, kartą susiginčijo su Šaro. Šis pasakė, kad trapistų abatas Sen Simonui buvo tarsi patriarchas, kuriam visi kiti nieko nereiškė. Sen Simonas atsakė, kad poną de Kambrė teisėtai supeikė, o Roma jau seniai jį pasmerkė. „Išgirdęs tuos žodžius, – rašo Sen Simonas, – Šaro susvyravo, norėjo kažką atsakyti ir sumurmėjo; balsas įstrigo gerklėje, akys iššoko ant kaktos, o liežuvis – iš burnos; ponia de Nogarė suriko, ponia de Šastenė pripuolusi atrišo kaklaraištį ir atsegė marškinių sagą, ponia de Sen Simon nubėgo atnešti vandens, apšlakstė, privertė atsisėsti ir nors kiek atsigerti. Taigi aš pasiekiau: Šaro daugiau nebedrįso kalbėti apie poną trapistų abatą.“

Žmonės veržėsi į Trapistų vienuolyną: dvaras – pasižiūrėti į pasenusį atsivertėlį, pasijuokti arba pasigėrėti; mokslininkai – padiskutuoti su mokslininku; kunigai – pasimokyti atgailos. Vienas iš piligrimų buvo Žanas Batistas Tjeras; jis iš visko šaipydavosi, netgi tada, kai atrodydavo rimtas. Trapistų askezė ir nebyli egzistencija jam visiškai netiko, bet tai buvo nauja, o naujovės traukė. Jis parašė „Trapistų abato apologiją“. Tada Ransė paprieštaravo, tačiau jam buvo malonu turėti tokį protingą ir išmanantį gynėją kaip Tjeras. Bažnytinė vyresnybė apologiją uždraudė. 1694 metais Ransė abatui Nikezui parašė: „Vargšą poną Tjerą ištiko nemalonė: jam rašiau ir primygtinai prašiau nesiimti mano gynybos. Vargšas žmogus, kupinas draugiškumo ir uolumo man pasitarnauti, nesileido įtikinamas. Sužinojo, kad jo knygą spausdina Lione ir pono kanclerio nurodymu buvo paimti visi egzemplioriai. Jūs puikiai suprantate, kaip tai skaudina autorių. Aš jį labai užjaučiu, ir dėl teisybės, ir dėl dėkingumo.“

„Vargšas žmogus“ juokėsi.

„Trapistų abato apologijoje“ Tjeras užsipuolė tėvą Sen Martą šaipydamasis, neva ponia de Mentenon jį pagerbė pristatydama kaip savo giminaitį. Apologija parašyta gyvu stiliumi. Jos autorius cituoja Ransė pajuokiančias eiles, sukurtas, anot jo, geriausio benediktinų poeto. Teisindamasis Tjeras tvirtina, kad pats būtų mažiau puolamas, jeigu veikale „Stula“ nebūtų pasisakęs prieš archidiakonus, traktatuose „Klebonų grobis“ ir „Factum“ – prieš šartriečių kapitulą. Apologijoje – per ilgoje, mat ją sudaro penki šimtai puslapių – Ransė gynybą jis baigia žodžiais: „Garbusis tėve Sen Martai, šito užtenka, kad jūs būtumėte priverstas susivokti ir pakeisti savo gerą nuomonę apie savo menką asmenį.“

Tjeras buvo Šamprono klebonas. Daugybėje prancūziškų ir lotyniškų, prieš šartriečių kapitulą nukreiptų traktatų Tjeras puolė didįjį kapitulos archidiakoną Roberą. Šis manė, kad paprastas klebonas neturi dėvėti stulos. Tada Tjeras dėl juoko sukūrė „Robero padažą“ ir „Pagerintą Robero padažą“. Šartriečių kapitula išgavo orderį suimti kleboną. Tjeras pavaišino kareivius vynu ir, slapčia įsakęs pakaustyti savo arklį ledo pasagomis, paspruko apledėjusiu tvenkiniu. Jis pasislėpė Mano diecezijoje. Vyskupas de Tresanas paskyrė Tjerą Vibrė klebonu; būtent čia pabėgėlis ir paskirtasis klebonas parašė „Perukų istoriją“. Tjeras pasirodė toks pat mokytas, toks pat linksmas kaip Medano klebonas, „aprašęs nepakartojamą didžiojo Gargantiua gyvenimą“ 110. Jeigu Tjerui būtų pasiūlę tapti Rablė arba Prancūzijos karaliumi, jis būtų žinojęs, ką pasirinkti. Tokios intermedijos pagyvindavo didžiąją trapistų dramą.

Trapistus aplankė tokia panelė Roza. Tjerui liepė panelę apklausti ir sužinoti, ar ji buvo ištekėjusi; ji atsakė, „kad to neprisimena“.

„Tai buvo sena gaskonietė, – rašo Sen Simonas, – ar, tiesą pasakius, langedokietė, greitakalbė, kampuota, vidutinio ūgio, itin liesa, išgeltusio, nepaprastai bjauraus veido, labai gyvų akių, liepsnojančių įkarščiu, kurį mokėjo sušvelninti, smarki, iškalbinga, mokyta, imponuojančios pranašiškos išvaizdos. Ji mažai miegodavo, visada ant kieto pagrindo, beveik nieko nevalgydavo, vilkėdavo gana prastai, vargingai, ir visi jos pasirodymai būdavo paslaptingi. Toji būtybė išliko neįminta paslaptis, nes tikrai neieškojo sau naudos, paskatino didelius, stebinančius ir ilgalaikius atsivertimus.“

Ištisas šešias savaites trapistų abatas kratėsi pasimatymo su panele Roza. Galiausiai ji iškeliavo.

La Briujeras aprašo trapistus aplankydavusį vyrą:

„Įsivaizduokite, – teigia La Briujeras, – lengvo būdo ir švelnų žmogų, malonų, sukalbamą ir nelauktai netikėtai – piktą, įsismarkavusį, kaprizingą; įsivaizduokite paprastą, naivų, patik-lų, žaismingą, nepastovų pražilusį vaiką. Bet tik leiskite jam susikaupti arba, greičiau, atsiduoti viduje nerimstančiam genijui, man regis, be jo valios ir tarsi jam nežinant, – koks įkvėpimas! Koks dvasios pakilimas! Koks kūrybiškumas! Kokia lotynų kalba! Jūs paklausite, ar aš kalbu apie tą patį asmenį? Taip, apie tą patį, apie Teodą, ir nieką kitą. Jis šaukia, gestikuliuoja, raičiojasi ant žemės, stojasi, griaudėja, pratrūksta, ir per šitą audrą prasiskverbusi šviesa spindi ir džiugina; atrodo, jis tarsi neturi veido, kalba kaip beprotis ir mąsto kaip išminčius, juokingai apibūdina rimtus dalykus, o kvailai – rimtus ir protingus; nustembi išvydęs, kaip iš jo pokštų, grimasų ir maivymosi atsiranda ir prabyla sveikas protas. Ką dar pasakyti? Jis pasako ir padaro geriau, nei išmano; jame tarsi gyvena dvi sielos, kurios viena kitos nepažįsta, viena nuo kitos nepriklauso ir kurios abi pasižymi skirtingu veikimu ir skirtingomis funkcijomis. Šitam stebinančiam portretui pritrūktų vieno potėpio, jeigu aš užmirščiau paminėti, kad jis godus pagyrimų, kurių niekada negana, pasirengęs kibti į atlapus savo kritikams, o iš esmės – gana nuolaidus.“

Santejis, čia jo portretą pateikė La Briujeras, atvykdavo pas trapistus ir įsitaisydavo chore su kitais vienuoliais tarsi kokia beždžionėlė. Ransė abatui Nikezui rašė: „Mačiau pono de Santejo giesmes, skirtas šventajam Bernardui: jos daug labiau pavykusios už senąsias. Vis dėlto nestinga tokių senųjų giesmių, kurios, nebūdamos nugludintos, nenustoja pagarbos ir nuolankumo.“