Francois-René de Chateaubriand: Ransė gyvenimas

Mirties guolis buvo parengtas; Ransė žvelgė į jį ramiai, net su meile, paskui pats atsigulė į garbingą patalą. Sejė vyskupas paklausė: „Pone, ar prašote Dievo atleidimo?“ – „Pone, – atsakė abatas, – aš nuolankiausiai ir iš visos širdies meldžiu Dievą atleisti nuodėmes ir priimti mane į būrį tų, kuriems skirta amžinai jį šlovinti.“ Jis pritrūko jėgų ir nutilo. Vyskupas vėl prabilo: „Pone, ar jūs mane atpažįstate?“ – „Pone, – atsiliepė abatas, – puikiai atpažįstu, aš jūsų neužmiršiu.“

Sejė vyskupas paklausė, ar mirštančiajam davė užvalgyti, kad palaikytų jo jėgas. Jam atsakė pats abatas de Ransė: „Man parodė visą meilę ir dėmesį.“

Paskutinis mirštančiojo ir vyskupo dialogas pakartojo Evangelijos žodžius.

Vyskupas: Dievas yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas.

Abatas: Aš jam pavedu visą savo viltį.

Vyskupas: Viešpatie, jūs esate mano gelbėtojas ir išlaisvintojas.

Abatas: Paskubėkite, mano Dieve, ateikite greičiau.

Tai buvo paskutiniai Ransė žodžiai. Abatas pažvelgė į vyskupą, pakėlė akis į dangų ir atidavė dvasią. Brolį palaidojo bendrose vienuolyno kapinaitėse.

Šitaip išsipildė jo auka. Atgaila atskiria nuo visuomenės, ji nėra teisingai vertinama. Vis dėlto atgailaujantis žmogus yra didis; bet kas gi šiandien norėtų būti didingas ir likti nematomas? Iš savo menkos netvarios buveinės Ransė perėjo į nuostabius Dievo namus.

Ransė kūną pernešė į bažnyčią ir paguldė prie altoriaus. Jo pirma išsekęs veidas dabar atrodė skaistus ir gražus. Bažnyčioje jį laikė nuo spalio 27 iki 29 dienos. Vienuoliai stoviniavo aplink, prapliupdavo ašaromis arba varžėsi, kas palies kūną dengiančias drobules ir rožinius. Trisdešimt vienuolių giedojo psalmes, bažnyčioje be perstojo aukojo mišias. Kai abato kūną guldė į kapo duobę, choras giedojo psalmės žodžius: „Tai mano poilsio vieta per amžius, čia gyvensiu, nes jos norėjau.“ 115

Ganytojas troško net po mirties būti tarp savo avelių. Autentiški liudijimai patvirtino Ransė pasirodymus, kurie šiandien galėtų prisidėti prie jo kanonizavimo. Po mirties jis šlovingai pasirodė įvairiems asmenims. Ir nuverstieji, ir soste sėdintys valdovai apgailėjo vienuolio mirtį. Jokūbas II parašė: „Pasitrauksiu į jūsų šventą vienatvę iš meilės sau, kad įgaučiau vilties šitoje padėtyje, kurioje dabar esu ir kurioje Dievas mane laiko.“

„Tai priminė griaustinio dundėjimą, – sakė tėvas Le Nenas, – kuris plačiai nuaidėjo įkvėpdamas žmonėms panieką pasauliui, neapykantą jo puikybei, pasitikėjimą būsimo gyvenimo gėriu.“ Įvyko ir nepaprastų atsivertimų. Vienas vienuolis sapne išgirdo šventąją ostiją šaukiant: „Drebėkite, drebėkite, drebėkite!“ Jį sukaustė tokia baimė, kad ilgai negalėjo atsigauti. Epileptikai išgijo apsivynioję baltiniais, kuriais anksčiau vilkėjo trapistų reformatorius. Yra išlikusių patvirtinamųjų dokumentų, ir Romai neprireiks ilgos procedūros, kad pakeltų abatą į šventųjų rangą. Ištikimo tarno širdis nurimo ir Dievo Dvasia nušvietė jo sielą.

Sen Simonas taip užbaigia savo pasakojimą: „Šie atsiminimai skamba perdėm profaniškai, nedera čia kalbėti apie tokį kilnų ir šventą gyvenimą. Tuo ir baigiu: viskas, ką dar galėčiau pridurti, čia netiktų.“

Ransė gimė 1626 metų sausio 9 dieną, praėjus šešiolikai metų po Henriko IV mirties, mirė 1700 metais, likus penkiolikai metų iki Liudviko XIV mirties. Gyveno žemėje septyniasdešimt ketverius metus, iš jų trisdešimt septynerius praleido vienatvėje, kad išpirktų kitus trisdešimt septynerius pasaulyje išbūtus metus.

Kai jis mirė, daugybė garsių žmonių jau buvo iškeliavę kitapus: Paskalis, Kornelis, Moljeras, Rasinas, La Fontenas, Tiurenas ir Kondė; šis Rokrua nugalėtojas iš Bosiuė rankų priėmė savo paskutinę karūną. Bosiuė, kurio mirtį jau minėjau, artėjo link savo pabaigos, apie kurią jis kalbėjo kukliai ir paprastai. Šis amžius sustingo, kaip ir visi didieji amžiai; jo neužgožė vėlesnieji laikai. Skaudu matyti krintančius statinio akmenis. Liudvikui XIV paskutiniam nužengus į kapą, atsivėrė nepaguodžiama širdgėla. Iš praeities griuvėsių kalėsi pirmieji ateities daigai: globojamos nusenusio, bet dar tvirto karaliaus pradėjo stiebtis kai kurios garsenybės. Gimė Volteras; toji pragaištinga atmintis atsirado tokiais laikais, kurie niekada neturėjo pasibaigti, pražūtinga šviesa įsižiebė nuo nemirtingos dienos spindulio.

Ransė triūsas nenuėjo veltui. Jis nutolo nuo savo vienatvės, kaip Likurgas pasitraukė iš Lakedaimono slėnio, gavęs mokinių pažadą, kad jie laikysis įstatymų, kol mokytojas sugrįš. Ransė iškeliavo į dangų, negrįžo į žemę; bet mažoji kaimenė pamaldžiai laikosi jo įstatymų. Trapistai matė, kaip greta išnyksta kiti ordinai, matė praūžiant revoliuciją su baisiais nusikaltimais, Bonapartą ir jo šlovę ir jie išliko: tokia galinga toji dieviška įstatymų galia! Spartoje mirtimi nubausdavo vergus, o Trapistų vienuolyne paskelbė mirtį aistroms. Trapistai gyvena tarp mūsų, o mes jų nepastebime. Ransė įkurta institucija atrodo vien smalsumo vertas objektas, į kurį tik retkarčiais užsukame.

„Turi lūšies akis!“ (Čia ir toliau vertėjos pastabos ir paaiškinimai.)

Claude’as Saumaise’as (1588–1653), prancūzų filologas ir eruditas, studijavo teisę, teologiją, mediciną ir istoriją, mokėjo lotynų, graikų, arabų, hebrajų ir persų kalbas.

Tėjas – senovės miestas Mažojoje Azijoje, Anakreonto tėvynė.

„Klelija“ – dešimties tomų panelės de Scudéry romanas.

„Andromachė“ – Jeano Racine’o tragedija.

Komediją „Amfitrionas“ Molière’as sukūrė 1668 metais.

Kalbama apie salą Egėjo jūroje, pagarsėjusią šilko gamyba; Chateaubriand’as ją mini veikale „Kelionė iš Paryžiaus į Jeruzalę“.

Karaliaus brolio Pilypo Orleaniečio.

„Su plepiais – nesiginčyk.“

Bažnytiniame susirinkime 1656 metais priimtas ir 1657 metais patikslintas paklusnumo popiežiaus institucijai formuliaras.

Aptariamojoje knygoje rašoma, kad Ransė, galėjęs bet kada laisvai patekti į ponios de Monbazon kambarius ir naudotis jos teikiamomis malonėmis, įėjęs išvydo karstą, kuriame gulėjo meilužės kūnas, o galva nukirsta ir padėta šalia, kad kūnas sutilptų į per trumpą karstą; toji kruvina galva buvo išslydusi iš po nerūpestingai užmestos drobulės.

Visas šventojo Augustino sakinys skamba: „Mano senos draugės puikybių puikybė, tuštybių tuštybė palaikė ir judino mano kūniškąjį apvalkalą.“

Ponia Henrietė (1644–1670), nukirsdinto Anglijos karaliaus ir Prancūzijos princesės Henrietės duktė, Pilypo Orleaniečio, kuris buvo Liudviko XIV brolis, žmona, mirė staiga, kaip manoma, buvo nunuodyta. Jos motina mirė metais anksčiau.

„Štai gailiai burkuojanti balandėlė, nudažyta savo sutuoktinio krauju.“

Turima omenyje antroji Teokrito idilė: jos herojė pamilo vieną Myndo atletą, bet buvo jo palikta; ji veltui jo laukia, nors žino, kad jis myli kitą; norėdama susigrąžinti mylimąjį, Simaita griebiasi magijos, meldžia paukštį gražiagalvį ir Selenę, arba Mėnulį.