Francois-René de Chateaubriand: Ransė gyvenimas

Dom Zozimas netrukus mirė. „Prieš keletą metų Trapistų vienuolyne buvo apsistojęs vienas basasis karmelitas vardu Dom Žervezas; jo talentai, jo pamaldumas sužavėjo trapistų abatą, o Mo vyskupo nuomonė nulėmė Ransė sprendimą. Sen Simonas toliau rašo, kad naujasis abatas netruko atsiskleisti: vos tik atėjo patvirtinimo bulė, jis pasijuto itin svarbus, panoro išgarsėti, sublizgėti, prilygti didžiajam vyrui, kurio vietą buvo užėmęs. Užuot su juo taręsis, pradėjo pavydėti, stengėsi paveikti brolių pasitikėjimą Ransė, o negalėdamas to pasiekti, laikė jį nuo visų skyrium. Nutiko taip, kad kartą Dom Žervezas smarkiai nusižengė; sunerimęs trapistų abatas įsakė žūtbūt jį surasti, bijodamas, kad šis nebūtų įšokęs į tvenkinį. Dom Žervezą surado bažnyčioje apsipylusį ašaromis; jis iš karto atsistatydino. Trapistų abatas neprieštaravo, nors anksčiau nenorėjo apie tai nė pagalvoti. Netrukus Dom Žervezas panoro atsiimti savo atsistatydinimą; pasiėmęs pažymėjimą, kurį jam anksčiau buvo išdavęs senasis abatas, nuvyko į Fontenblo pas tėvą Lašezą ir pripasakojo, kad trapistų abato protas visiškai nusilpęs, o vienas jo sekretorius – užkietėjęs jansenistas. Išsigandęs tėvas Lašezas pakeitė nuomonę apie senąjį atsiskyrėlį.“

Sen Simonas pasimatė su ponu de Šartru; šis laišku kreipėsi į ponią de Mentenon. Pas trapistus nuvykęs brolis Šovjė užtik-rino, kad senasis abatas tebebuvo sveiko proto. Dom Žervezo atsistatydinimą paliko galioti; tuo pat metu Dom Žervezas rašė šifruotus laiškus vienuolei, buvusiai mylimajai. „Tai buvo neįsivaizduojamų šlykštybių ir bjauriausių žodžių rinkinys, išprotėjusio ir silpnesniuosius įpratusio šokdinti vienuolio vulgarūs meilikavimai. Malonumai, apgailestavimai, troškimai, viltys – viskas ten pasakyta natūraliausiu ir grubiausiu būdu. Aš nežinau, ar per trumpą laiką įmanoma išgirsti tiek šlykštybių pačioje nešvankiausioje vietoje.“

Šitokie pasakojimai sugriauna pasitikėjimą Sen Simono „Memuarų“ teisingumu. Manyti, kad trapistų vienuolis išdrįsta parašyti tokius dalykus, netgi užšifruotus, vienuolei, yra visiška nesąmonė, kuria neįmanoma patikėti. Jeigu tokios begėdystės turėtų ką nors tikra, tai paprasčiau būtų įsivaizduoti, kad dešifruotojas norėjo pats pasijuokti ir palinksminti savo viršininkus. Visi kiti to meto rašytojai kalba apie Dom Žervezą kaip apie turtingos vaizduotės žmogų, kuris galbūt nusipelnė Liudviko XIV griežtumo, bet nė vienas nemini to, ką pasakoja Sen Simonas. Draugystei būdingi kraštutinumai, o tais laikais rašytojai nemėgo sverti nei savo minčių, nei savo posakių.

Karalius, nekreipdamas dėmesio į vaidus, trapistų abatu paskyrė Dom Žaką de Lakurą ir liepė tėvui de Lašezui sužinoti de Ransė nuomonę. Liudvikui XIV rūpėjo net ir tokios anų laikų visuomenės gyvenimo smulkmenos; ir mūsų dienomis Bonapartas domėjosi menkiausiais žmonių reikalais. Praeities visuomenė buvo didi tuo, kad rėmėsi Bažnyčia.

1694 metais atsiradęs kvietizmas nenuslūgo iki pat 1697 metų. „Šis pasaulis, – sakė Bosiuė, – atrodė norįs pagimdyti kokią keistą naujovę: reikia mylėti, kalbėjo tie žmonės, tarsi nebūtų nei Atpirkimo, nei Kristaus.“

Su šiais ginčais buvo susijęs ponios Gijon vardas. Būdama vaikas, gimtojo Montaržė miesto bažnyčioje ji galėjo matyti Kresi mūšyje žuvusio Jono Aklojo 108kapą. Ponia Gijon, dvidešimt dvejų našlė, 1680 metais atvyko į Paryžių. Tačiau mistinėmis idėjomis ji persiėmė keliaudama po provinciją ir parašė „Trumpąjį būdą“. Ją, atvykusią į Paryžių, arkivyskupas iš didelės meilės uždarė į vizitiečių vienuolyną Sent Antuano kvartale. Tuo pat metu šventasis arkivyskupas su kitomis moterimis užsidarydavo savo Konflano dvare. Ponia de Mentenon labai domėjosi religiniais klausimais, susitiko su ponia Gijon ir įsakė grąžinti jai laisvę. Sen Sire ponia Gijon susitiko su Fenelonu, ir jis palinko prie kvietizmo, tos atgimusios gnostikų erezijos. Ponia Gijon sukūrė religinių giesmių ir parašė veikalą „Dvasiniai srautai“, kurie ją ir nusinešė. Netrukus Bosiuė ir Fenelonas pradėjo debatus apie kvietizmą Isi mieste ir kaip teisėją pakvietė abatą de Ransė, bet pastarasis taip ir neatvyko. Įsikūrusi viename iš Sen Siulpiso klebonui ponui de Lašetardi priklausančių namų, ponia Gijon 1697 metų sausio pabaigoje paskelbė Fenelono ir pono Tronsono pasirašytą deklaraciją. Tais metais pasirodė ir „Šventųjų ištarmės“.

Apie „Ištarmes“ Bosiuė pasakė: „Kas gi abejoja jo (Fenelono) protu? To proto tiek daug, kad net baisu.“ Romoje „Šventųjų ištarmės“ buvo pasmerktos, ir Fenelonas ne tiek iš nusižeminimo, kiek iš apsukrumo viešai pasmerkė savo veikalą. Leibnicas, kalbėdamas apie pono de Kambrė knygą, mini trapistų abatui priskiriamą ilgą laišką, kuriame šis kritikavo netikrus mistikus. „Jie įsivaizduoja, – rašė Leibnicas, – kad kartą susivieniję su Dievu tikro tikėjimo ir tyros meilės aktu išsaugos tą vienybę tol, kol šioji sąjunga bus formaliai atšaukta.“ Abatui Nikezui skirtuose Ransė laiškuose, kuriuose rašoma apie to meto religinius ginčus, radau tokį šmaikštų posakį apie Kromvelį: „Mes matome gyvą žmogų, vaidinantį giltinę ir nematomu dalgiu pakertantį sostą.“

Kvietizmas daugiau žalos padarė Italijoje negu Prancūzijoje. Buvo sakoma, kad vienintelis Ransė galėjo tinkamai reaguoti į „Šventųjų ištarmes“. Trapistų abatas apie jas parašė Bosiuė, kuris plačiai paskleidė jo laišką, kad pasiremtų tokiu dideliu autoritetu: „Man į rankas pateko, – rašė Ransė 1697 metais, – pono de Kambrė knyga; aš nepajėgiau suprasti, kad toks žmogus kaip jis galėtų leistis į nepagrįstus svarstymus, priešingus tam, ko mus moko Evangelija.“ „Nėra nieko, – tuo pat metu jis rašė abatui Nikezui, – kas man sukeltų didesnį siaubą už kvietistams priskiriamas keistenybes ir bedieviškas dogmas. Duok Dieve, kad jie liautųsi, kad ten, kur jau prasiskverbė, būtų užmirštas jų pasėtas blogis!“

1688 metų spalio 3 dieną Ransė kalbėjo: „Nejaugi žmonės niekada nesiliaus manęs minėti? Maloniausia būtų atsidurti tokioje užmarštyje, kad galėtumei gyventi tiktai draugų atmintyje.“ Toks draugystės troškimas retai ištrūkdavo iš uždaros Ransė širdies.

„Visi žino, ką jūs paskelbėte prieš pasibaisėtiną kvietizmo mokymą, – rašė Ransė viename laiške Bosiuė, – nes viskas, ką jūs, monsinjore, rašote, pagrįsta. Jeigu tų fanatikų chimeros įgytų kūną, reikėtų užmiršti Šventąjį Raštą kaip netekusį reikšmės.“ Šie Ransė laiškai buvo sutikti priešiškai; Fenelonas turėjo daug šalininkų. „Tas prelatas, – rašė Sen Simonas, – buvo aukštas, liesas, gerai sudėtas, išblyškęs vyras didele nosimi, jo žvilgsnis tryško įkarščiu ir protu, veidas buvo toks, į kurį nieko panašaus nebuvau matęs ir kurio negalėjau pamiršti kartą išvydęs. Šis veidas turėjo viską, jame gerai derėjo kontrastai. Kilnus ir meilus, rimtas ir linksmas veidas; tai buvo kartu daktaro, vyskupo ir aukšto didiko fizionomija; jo veide ir visame asmenyje ryškėjo įžvalgumas, protas, subtilumas, padorumas ir ypač – kilnumas. Reikėjo prisiversti liautis į jį žiūrėjus.“

Tokią didžiulę įtaką visuomenei daręs žmogus turėjo fanatiškų sekėjų. Ir tik revoliucija įstengė apšviesti mūsų protus, kad pagaliau suprastume, kodėl Liudvikas XIV vadino Feneloną chimerišku.

Mančinis, tas italiūkštis, hercogo de Mazarinio turtų dėka pavirtęs aukštu prancūzų didiku – hercogu de Neveru, ginčo dėl kvietizmo įkarštyje apkaltino Ransė, neva pastarasis iš savo tuštybės norįs sukelti triukšmą. Jis mokėjo eiliuoti ir parašė: