Francois-René de Chateaubriand: Ransė gyvenimas

Ransė sutiko perimti dvasinį vadovavimą Klerė abatijai – moteriškajai Trapistų vienuolyno atšakai. Vienuolynui vadovavo Eženi Fransuaza d’Etamp de Valans, kilusi iš garsesnės šeimos negu hercogienės d’Etamp, vadinamos mokslingiausia gražuole ir gražiausia mokslininke, giminė. Iš tuo laiku rašytų laiškų matyti, kad kelias į vienuolyną vedė per Nožan le Rotru.

Klerė vienuolyne Ransė apsilankė 1690 metų vasario 16 dieną; tebėra išlikusi jo vizitinė kortelė, pirmoji ir paskutinė prakalbos. Vos Ransė pasirodė vienuolyno apylinkėse, abatė įsakė skambinti didžiuoju vienuolyno varpu; kaip ir daugybę kartų anksčiau, varpas nuaidėjo šiandien jau iškirstame miške; esama savotiško žavesio tuose jau seniai nutilusiuose garsų aiduose, lydinčiuose žmogaus žingsnius žemėje. Trapistų abatui žengiant į bažnyčią, moterų vienuolyno viršininkė puolė prieš jį ant kelių. Vienuolyne palikta vizitinė kortelė sukėlė nemažai kalbų. Ransė pareiškė, kad Senojo Testamento skaitymas netinka vienuolėms: „Nejaugi norite, – sakė jis, – kad skaistybės besilaikančios moterys skaitytų „Giesmių giesmę“, Susanos, Judo, Tamaros, Juditos, Amnono istorijas, skaitytų apie prievartą, Gabaone panaudotą prieš levito žmoną Rutą?“

Klerė vienuolyne Ransė kalbos nedavė beveik jokių vaisių, nors jo žodžiai buvo įtikinami, o būdas nepalenkiamas: jo balso skambesys sugriaudavo tariamų žodžių poveikį. Neatsitiktinai yra išlikęs griežtas laiškas, jo parašytas vienai to vienuolyno seseriai: „Prisipažįstu, kad buvau labai nustebęs, kai patyriau tokias jūsų nuomones ir mintis, kokių visiškai nesitikėjau. Juk pagaliau ką daugiau dar galėtų padaryti Dievas, kad jus apsaugotų nuo mirties baimės, jei ne vestų į tokį gyvenimą, kuris nutolintų nuo pasaulio ir įkvėptų jam panieką?“

Atgaila atskyrė abatą nuo pasaulio, kuriam jis buvo sukurtas, bet klausydamasis daugybės seserų skundų jis nesuvokė, kad nei amžius, nei laikas nebėra tinkami norint sugrąžinti žmones prie Rytų asketikos. Jis neturėjo varnų pamaitinti vienuoliams atsiskyrėliams, palmių – papuošti jų galvas, liūtų – iškasti Taidės kapo duobei. Jo moralė buvo toks pat nesusipratimas kaip šių dienų poezija, apdainuojanti žiaurius tigrus miškuose, kuriuose veisiasi tiktai stirnos.

Siaučiant audrai, Ransė grįžo į Trapistų vienuolyną; griaustinis palydėjo silpnus senelio žingsnius. Baigėsi krikščionybės aukso laikai; atrodo, girdėti, kaip užsitrenkia apleistos šven-tyklos durys.

Vieno garsaus Paryžiaus vienuolyno abatė, perskaičiusi veikalą „Apie šventumą ir vienuolio gyvenimo pareigas“, pasiryžo savo vienuolyne atsisakyti muzikos; ji apie tai parašė Ransė. Abatas atsakė: „Muzika visiškai netinka tokiai šventai ir griežtai regulai kaip jūsiškė. Nejaugi jūsų seserys būtų tokios aklos neišmanėlės, kad nesuvoktų, jog tai nereikalingas dalykas, nuo kurio joms reikia laikytis kuo toliausiai!“

Ransė buvo tokios pat nuomonės, kaip ir Spartos valdytojai, kurie nubaudė pinigine bauda Terpandrą, pridėjusį dvi papildomas stygas savo lyrai. Vienuolės nenusileido; visuomenė juokėsi iš šių nesutarimų, galėjusių apversti aukštyn kojomis didelę seserų bendruomenę. Dangus padarė nesantaikai galą; panašiai Vergilijus mums aprašo, kaip nuraminamos sukilusios bitės: į orą švystelėtų dulkių saujelė nuslopina dūzgesį. Giedoti troškusios vienuolės suslogavo; jos pripažino, kad jas prislėgė Dievo ranka. Šiaip ar taip, Ransė buvo teisus: muzika įsiterpia tarp materijos ir proto; ji yra pajėgi išvaduoti meilę iš žmogiškojo apvalkalo ar suteikti angelui kūną; pagal to, kuris klausosi muzikos, nusiteikimą jos melodijos arba skatina mintį, arba glosto.

Plačiai paplitę abato de Ransė medaliai ir portretai sukėlė naujus šmeižtus: jis buvo apšauktas išpuikėliu, norinčiu įamžinti savo atminimą. Pasklido medaliai su užrašu vienoje pusėje „Restaurator monachorum“ 97, o kitoje – su prastu vienuolio atvaizdu ir užrašu „Labor improbus“ 98.

Vienas iš Trapistų vienuolyno įnamių tėvas Lami buvo pusiau filosofas; daugeliu atžvilgių jis skyrėsi nuo Ransė, vienuolyne garsėjo kaip geriausias prancūzų kalbos stilistas, nes buvo aiškiai išdėstęs Dekarto mintis. Girdint poniai de Giz jis diskutavo su Ransė „Vienuolinių studijų“ klausimu, ir Mabijonas rašo, kad Lami įveikė Ransė. Liudviko XIV įsakymas privertė abi puses nutilti.

Kai kurie paskviliai prieš Ransė buvo išspausdinti, kiti liko rankraščiuose, tarp jų – abato Lerua traktatas apie „pažeminimus“; rankraštis saugomas Šventosios Genovaitės bibliotekoje. Abatas de Ransė atsakė: „Jūs žinote, kiek kartų mane paskelbė mirusiu; tačiau aš tebesu gyvas; sakoma, kad proto veikla apmirė manyje, kad aš dar turiu sielą, bet jau nebemąstau.“ Į spaudimus sušvelninti trapistų discipliną atsakydavo keturiais Makabiejų knygos žodžiais: „Moriamur in simplicitate nostra“ 99. Jį prašė surašyti krikščionio pareigas, kaip buvo aprašęs vienuolio gyvenimo pareigas; jis nemažai padarė, paskui liovėsi pasakęs: „Mano gyvenimo dienos suskaičiuotos; geriausia, ką aš dar galiu padaryti, tai nugyventi jas tyloje.“

Trisdešimt ketverius metus Ransė praleido dykumoje, buvo niekas, troško būti niekuo, nė akimirką nepalengvino prisiimtos bausmės. Tačiau ar įstengė visiškai pakeisti savo prigimtį? Ar kaskart nepasirodydavo toks, kokį Dievas sukūrė? Jo didybė – tai priešinimasis savo silpnybėms; nugalėtas savo silpnybes jis pavertė dorybių puokšte. Anot šventojo Luko gyvenimą aprašiusio biografo, šventasis Bernardas pastatė savo kūrinį ant didžio nekaltumo pamatų, Ransė – ant savo prarasto, bet susigrąžinto nekaltumo griuvėsių.

Reumatizmas, kuris pirmiausia palietė kairiąją ranką, persimetė į dešiniąją; jį gydė ponios de Giz daktaras. Ranka liko deformuota ir bejėgė. Visoks maistas ligoniui kėlė didžiausią pasišlykštėjimą. Beveik šešerius metus jis buvo priverstas leisti dienas ligoninėje sėdėdamas ant kėdės, kone visą laiką vienoda poza, varginamas nepakeliamo kosulio, nuolatinės nemigos, baisių dantų skausmų, ištinusiomis kojomis. Vienam broliui pasauliečiui, vis jį raginusiam nors kai ką užvalgyti, Ransė šypsodamasis pasakė: „Štai mano persekiotojas.“ Jis tik labai nenoromis priimdavo brolių, kurie tarnavimą jam laikė laime, paslaugas. Kentėdavo troškulį, nedrįsdavo paprašyti vandens iš baimės juos nuvarginti. Broliams ką nors padavus, jis tuojau pat padėkodavo nulenkdamas galvą. Kentėjo smarkius skausmus, į kuriuos niekas nebūtų atkreipęs dėmesio, jeigu nebūtų pastebėjęs kiek pakitusios veido išraiškos. Buvo liepęs ligoninėje ant sienos, priešais jo kėdę, užrašyti tokius pranašo žodžius: „Neatsimink mano jaunystės nuodėmių ir mano nusikaltimų.“ 100Būtent užsitęsusios agonijos metais jis parašė veikalą „Mąstymai apie keturis evangelistus“.

Mabijonas buvo ne vienintelis jo kritikas; Ransė susidūrė su mažiau išmanančiais, vadinasi, labiau savimi pasitikinčiais priešininkais. Vieną rytą jam parodė prieš jo asmenį nukreiptą satyrą; jis ją perskaitė, pagyrė jos vykusias vietas ir pasakė: „Koks puikus pasirengimas mišioms.“ Ir nuėjo prie altoriaus.

Bet kokioje sumaištyje jis išsaugodavo ramybę. Keliaudamas jis kaip galėdamas vengdavo vieškelių. Žengdavo takeliais per javų laukus, įsmeigęs akis į saulės spindulių apšviestas varpas. Jeigu netyčia sutikdavo kokį vežimą, paprašydavo leidimo atsisėsti. Jis sakydavo: „Man labiau negu tam valstiečiui pridera vadelioti vežimą, nes jis, nors ir vargšas, yra doras žmogus. O aš juk esu nelaimingiausias iš visų nusidėjėlių.“ Perspėjo brolius apie vienuolynui gresiančias negandas. Minint jo paskyrimo abatu metines, kapituloje susirinkę broliai suklaupę ant kelių pareiškė: „Mes prisiekiame tvirtai laikytis mūsų šventosios regulos.“ Ransė dar kartą patvirtino savo pasitraukimą iš pasaulio ir pasirengimą mirčiai.