Francois-René de Chateaubriand: Ransė gyvenimas

Ransė parašė nepaprastai daug laiškų. Jeigu jie kada nors būtų išleisti su kitais kūriniais, mes pamatytume, kad gyvenime jis vadovavosi viena idėja; gaila, neperskaitysime tų laiškų, kuriuos rašė iki savo atsivertimo ir kuriuos per įvilktuves įsakė sudeginti. Tai būtų labai įdomi korespondentų, su kuriais susirašinėjo, įvairovės studija; nekinta nebent pati tema. Atsakymai į jo laiškus, jam rašyti laiškai turėtų būti įvairūs ir paliesti skirtingas gyvenimo sritis. Ransė laiškai dvelkia vienatve, kurioje jis uždarė savo širdį.

Išsamūs laiškų rinkiniai atveria laiko slinktis: ko gero, nėra nieko patrauklesnio už Voltero susirašinėjimą, kai beveik visas amžius praslenka pro akis. Perskaitykite pirmąjį laišką, 1715 metais parašytą markizei de Mimer, ir paskutinį, parašytą 1778 metų gegužės 26 dieną grafui de Lali Tolendaliui, keturios dienos prieš autoriaus mirtį; pagalvokite apie tai, kas įvyko per visus šešiasdešimt trejus metus. Jūs išvysite mirusiųjų eiseną: Šoljė, Sidevilis, Tirjo, Algarotis, Ženonvilis, Helvecijus; moteris – Bairoito kunigaikštienę, maršalienę de Vilar, markizę de Pompadūr, grafienę de Fonten, markizę diu Šatlė, ponią Deni ir tas mielas būtybes, kurios linksmai skriejo per gyvenimą, tas Lekūvrer, Liuber, Gosen, Salė, Kamargo, tas Terpsichores, „kurių žingsnius palydi Gracijos“, poeto žodžiais tariant, ir kurių išbarstytus pelenus šiandien vos palytėja besvoris Taljoni šokis.

Jūs skaitote tuos laiškus, verčiate puslapius, vardai keičia vienas kitą; atsiranda naujas ponas Ženonvilis, nauja ponia diu Šatlė ir, parašę dvidešimt laiškų, dingsta negrįžtamai; vienos draugystės keičia kitas draugystes, vienos meilės – kitas meiles.

Metų naštos slegiamas garsusis senolis praranda ryšį su ateinančiomis kartomis, išskyrus šlovę: jis dar kreipiasi į jas iš Fernė 96tyrų, bet iš jo telikęs skambus balsas. Prabėgo daugybė metų nuo vieninteliam Liudviko XIV sūnui skirtų eilių:

Arba nuo posmų poniai Diu Defan:

Prūsijos karalius, Rusijos imperatorė, visi pasaulio galingieji, visos garsenybės pagarbiai priima rašytojo žodžius, tarsi kokį nemirtingumo pažymėjimą; rašytojo, kuris matė mirštantį Liudviką XIV, krintantį Liudviką XV ir valdantį Liudviką XVI ir kurio gyvenimas, išsitekęs tarp didžiojo karaliaus ir karaliaus kankinio, pats vienas įkūnija visą to meto Prancūzijos istoriją.

Bet galbūt asmeniniai dviejų vienas kitą mylėjusių žmonių laiškai yra dar liūdnesni, nes dabar žvelgi nebe į žmones, bet į žmogų.

Pirmieji laiškai ilgi, nuotaikingi, įvairūs; jiems per maža dienos: rašoma saulei leidžiantis, keli žodžiai išvedžiojami mėnesienoje, leidžiant skaisčiai, tyliai, paslaptingai mėnulio šviesai droviai pridengti tūkstančius troškimų. Auštant rytui dedamas taškas; brėkštant aušrai laukiama pirmųjų saulės spindulių, kad prisimintumei tai, ką pamiršai pasakyti palaimos valandomis. Tūkstančiai priesaikų sugula popieriuje, kuriame spindi rožinė aušra; tūkstančiai bučinių apiberia žodžius, kurie, regis, gimsta kartu su pirmuoju saulės spinduliu; kiekviena mintis, vaizdas, svaja, įvykis, nerimas pavirsta laišku.

Ir štai vieną rytą kažkoks šešėlis pritemdo tos aistros grožį, tarsi pirmoji raukšlelė ant dievinamos moters kaktos. Jaunystės laiškuose nuslopsta meilės dvelksmas ir kvapas, tarsi gėlių žieduose nutykstantis vakaro vėjelis; laiškų autoriai tai pajunta, bet nenori sau to prisipažinti. Laiškai trumpėja, mažėja jų skaičius, juose atsiranda naujienos, aprašymai, pašaliniai dalykai, kartais vėluojama atsakyti, bet nerimo dėl to neatsiranda; tikima savo meile ir tuo, kad esi mylimas, paskui sugrįžta blaivus mąstymas; laiškai nurimsta, tyla nebebaugina. Toliau liejasi priesaikos, vis tie patys žodžiai, bet jie be gyvybės, be sielos; „aš jus myliu“ jau tėra vien įprastinis posakis, būtinas protokolas, kiekvieno meilės laiško pabaigos frazė: „jus gerbiantis“. Pamažu stilius vėsta arba darosi irzlus; dabar ramiai laukiama atnešamo pašto, jo pradedama baimintis; rašymas virsta kančia. Rausta veidas prisiminus popieriuje išlietas beprotybes; norėtųsi atsiimti tuos laiškus ir sudeginti. Kas gi atsitiko? Ar tai naujo ryšio pradžia, ar senojo pabaiga? Nesvarbu, taip miršta meilė, nors meilės objektas tebegyvas. Esame priversti pripažinti, kad žmogaus jausmai yra slapto poveikio objektas; sukeliantis nuovargį laiko bėgsmas išsklaido iliuzijas, pagraužia aistras, išsekina meilę, pakeičia mūsų širdis ir pražildo mūsų galvas, sudildo mūsų metus. Tačiau šiame žmogiškame netobulume slypi viena išimtis; kartais nutinka, kad tvirtoje sieloje neblėstanti meilė perauga į aistringą draugystę, pavirsta pareiga ir įgyja dorybės požymių; tada meilė atsikrato savo netobulos prigimties ir gyvuoja palaikoma nemirtingų principų.

Ransė veikalus būtina susieti su iš graikų kalbos išverstais šventojo Dorotėjo pamokymais, skirtais trapistų tėvų ugdymui. Šventasis Dorotėjas atsivertė išvydęs vieną paveikslą, kaip Enėjas, kuriam Kartaginos rūmų vaizdas sužadino Trojos prisiminimus. Paveikslas vaizdavo nusidėjėlių kančias pragare; staiga šalia Dorotėjo atsiradusi nepaprasto grožio ir didybės ponia paaiškino paveikslo turinį ir pradingo. Matyti, kokios didelės būta Vergilijaus įtakos Rytų vaizduotei, nors tą vaizduotę maitino ir patys Rytai. Ransė raminamais ir paguodžiamais žodžiais perteikė šventojo Dorotėjo pamokymus apie pasmerkimą, kaltę, patirtus įžeidimus ir įpročius. Vienoje iš tų istorijų pasakojama, kad kartą vienas brolis atėjo į dykumą pas savo abatą ir jam pasakė: „Pasigailėkite manęs, tėve, nes aš vagiu maistą ir paskui suvalgau, ką pavogęs.“ – „Kodėl? – paklausė šventasis Dorotėjas. – Ar jūs alkanas?“ – „Taip, tėve, – atsakė tas, – man neužtenka to, kas mums visiems patiekiama.“ Atsiskyrėliui padvigubino davinį, bet jis vis viena vagiliavo. Tas vargšas brolis žinojo, kad vogti yra nuodėmė, tačiau nepajėgė susilaikyti.

D’Andiji buvo pavedęs Ransė išversti Dorotėjo istoriją; tai buvo prasta, sunkiai suprantama III amžiaus graikų kalba parašytas tekstas, žinomas iš vieno netikslaus rankraščio. Aš regėjau tarp Jafos ir Gazos plytinčią dykumą, kurioje kadaise gyveno Dorotėjas; ten neradau septyniasdešimties palmių ir dvylikos fontanų.

Nuolat atsinaujinantys skausmai privertė Ransė pasitraukti iš vienuolyno. Tais laikais visi buvo taip prislėgti Liudviko XIV didybės, kad net atsiskyrėliai negalėjo išvengti Versalio dvarui būdingų meilikavimų. Nebuvo taip paprasta, kaip įsivaizduojama, gauti pritarimą bet kurio trapisto atsistatydinimui. Ransė pasitraukimas vėl iškėlė abato statuso – paskirtojo ar vienuolių išrinktojo – klausimą. Vos tik atsinaujino ginčai, šventumas įkvėpė Ransė ypatingą apsukrumą: Cistersų ordino vadovui kreipusis į popiežių, Ransė kreipėsi į karalių. Liudvikas XIV atkūrė ramybę, nesuteikdamas pirmenybės nė vienai pusei. Dvaras pasidalijo perpus, jis labai domėjosi nesutarimais vienuolyne; didelis šventasis buvo tiek pat vertas kaip ir didikas; savo rimtimi religijos atšiaurumas suteikdavo galios pasaulio reikalams, o pasaulio reikalai ypatingai paryškindavo religijos interesus.