Francois-René de Chateaubriand - Ransė gyvenimas

Tuo metu broliai atsiskyrėliai parašė popiežiui:

„Švenčiausiasis tėve, jau daugelį metų mes džiaugiamės dideliu ir brangiu lobiu – mūsų tėvu abatu, bet jo greitai neteksime, jeigu Jūsų Šventenybė neatskubės mums į pagalbą. Jis lengva širdimi žengia į mirtį; atsisako visko, kas galėtų sugrąžinti jam jėgas; kartu su apaštalu gieda: „Mūsų žemiškosios padangtės būstui mirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje 101. Trokštame, kad jis pergyventų mus visus, kad ne mes jam, o jis mums užmerktų akis!“

Kardinolas Sibo atsakė popiežiaus vardu, kad Jo šventenybė ragina trapistų abatą atsisakyti asketizmo, keliančio pavojų jo gyvybei.

1964 metų lapkričio 2 dieną Ransė rašė abatui Nikezui: „Ponas Arno pasimirė savo gyvenime pasiekęs didžiausią karjerą. Ji turėjo kada nors nutrūkti, tai užbaigtas reikalas. Pono Arno erudicija ir autoritetas suteikė didelio reikšmingumo laimingajai partijai, kuriai vien Jėzus Kristus tėra svarbus, kuri atmetė viską, kas nors laikinai nuo jo atskirtų ar atitrauktų, ir prisirišo prie jo taip stipriai, kad niekas negalėtų nuo jo atplėšti.“ Paviešintoji Ransė laiško ištrauka, gerokai besiskirianti nuo to, ką jis apie Arno buvo parašęs ponui Branka, sukėlė didžiausią reakciją. Patį Ransė nustebino tų kelių eilučių išprovokuotas triukšmas. 1695 metų sausio 2 dieną, pačiame diskusijų įkarštyje, jis vėl parašė abatui Nikezui: „Prieš porą dienų gavau jūsų bičiulio tėvo Kenelio daugiau kaip dvidešimties puslapių laišką: jis pilnas – nesuprantama, kodėl – šiurkščių ir ūmių posakių; jis užsidegęs man įrodinėja, kad aš sutepiau pono Arno vardą, kad po jo mirties sudaviau jam durklo smūgį, kad mirtinai, kiek tai buvo mano galioje, pakenkiau jo atminimui; ten daugybė vienas už kitą piktesnių žodžių. Dar niekada nebuvau girdėjęs tokių nesuvokiamų prasimanymų. Jeigu būčiau parašęs pono Arno gyvenimą, elgesį ir nuomones smerkiantį veikalą, jeigu būčiau pasitelkęs labiausiai užgaulius žodžius, jis būtų lygiai taip pat mane užsipuolęs; dabar jis iš manęs reikalauja viešų paneigimų ir pareiškimų, tarsi aš būčiau savo visagalybe poną Arno pašalinęs iš Bažnyčios po jo mirties; dar priduria, kad visa Prancūzija laukia mano atsiprašymo; ir net jeigu aš būčiau padegęs Por Ruajalį ar jį apvertęs aukštyn kojom, tėvas Kenelis man nebūtų pasakęs nieko daugiau.“

Ransė buvo teisus: jis nepadegė Por Ruajalio. Ar korektiškos jo prielaidos? Tai toks korektiškumas, kuriam lengvai pasiduoda rašantys žmonės. Paskutiniais didžiojo Arno, kurio veikalų dabar niekas nebeskaito, gyvenimo metais sumenko jo autoritetas, kuriuo jis naudodavosi tarsi skydu. Pilkais drabužiais apsitaisęs, su špaga prie šono, didžiulį peruką užsimaukšlinęs senasis jansenistas glaudėsi Longvilių rūmuose, viename palėpės kambarėlyje, ir buvo išlaikomas frondos avantiūristės. Jo elgesys buvo be galo neatsargus. Ponia de Longvil sakė, kad ji verčiau būtų savo paslaptis patikėjusi kokiam nors libertinui. Jis kratėsi neveiklumo, sakydavo, kad galės ilsėtis ištisą amžinybę. Kai esi užsitarnavęs nepaprastą reputaciją, reikia vengti niekingo maskarado.

Ransė dorybės atimdavo drąsą visiems jo priešams. Net tėvas Kenelis, apgailestaudamas dėl pikto laiško, kurį buvo parašęs trapistų abatui, kalbėjo: „Visiems privalu gerbti Dievo dvasią, apsireiškiančią Jo tarnuose, taip pat ir man, juk aš daugiau kaip trisdešimt metų tarnauju Viešpaties garbei, privalau neskaudinti Jo tarnų, nepakenkti Dievo veikimui menkinant darbininkų, kuriuos Jis teikėsi pašaukti, įtaką; aš galiu nepriimti jų nuomonės, nepritarti jų poelgiams, bet privalau visada traktuoti juos su pagarba.“

Tolesni ir artimesni asmenys nesiliovė kelti Ransė rūpesčių, ir jis sakydavo: „Ego sum vermis et non homo.“ 102Buvo išleistas jį pašiepiančių dainelių rinkinys.

Tėvas Le Nenas, kaip liudininkas ir Ransė draugas, aprašo jo vienuolyno darbus ir rūpesčius:

„Kas galėtų tuo patikėti, – rašo jis, – jeigu nebūtų matęs savo akimis! Šis žmogus, kurio gyvybę palaikė, regis, tik kančios ir skausmai, tarsi būtų buvęs nukaltas iš deimanto, ir jo kūnas tapęs absoliučiai nejautrus arba, greičiau, pavirtęs gryna dvasia, šis žmogus būdavo užsiėmęs nuo ryto iki vakaro. Jis rašo, diktuoja laiškus, kuria veikalus, studijuoja, kalbasi su vienuoliais, išklauso visus jų nusiskundimus, vadovauja aštuoniasdešimčiai brolių, kurie sudaro jo bendruomenę – ir naujokams, ir įšventintiems vienuoliams; rūpinasi jų reikalais – ir sielos, ir kūno poreikiais. Skuba tai į ligoninę, tai iš ligoninės – į prieglaudą, iš prieglaudos – vėl į vienuolyną, pas savo brolius vienuolius. Lankosi celėse ir žiūri, ar visi turi darbo, tada eina į bažnyčią, kad paklausytų, ar pamaldžiai aukojamos mišios, vėl grįžta į savo celę, kur jo laukia kuris nors brolis; dažnai pareina toks nuvargęs, kad nebegali pastovėti ant kojų, o po akimirkos vėl prisiverčia pakilti ir pasitikti kokį svečią; nesiliauja viskuo rūpintis net poilsiui skirtomis valandomis. Tarp ankstyvųjų ir pirmųjų rytmečio maldų apeina vienuolyną, užsuka pas brolius pasauliečius arba užeina į miegamąjį, kad įsitikintų, jog visi broliai miega, nes jis sakydavo, kad tas, kuris neina miegoti vos tik išgirdęs vakaro poilsio signalą, arba tas, kuris delsia pakilti, kai tik nuskambėjo rytmečio varpas, gerokai pažeidžia regulą.“

Ransė vargino ne tik kūną, bet ir dvasią, visa savo siela jausdamas savo ugdytinių sielvartus ir pagundas, silpnybes ir vargus; juos įsileido giliai į širdį, tarsi antrasis šventasis Paulius, pasidaręs viskuo visiems. Liūdėdavo kartu su liūdinčiaisiais, sirgdavo kartu su ligoniais, iš didelio gailesčio pats užsikraudavo visus jų kūno ir dvasios negalavimus.

Draugai priekaištaudavo, kad jis per daug stengiasi dėl vienuolyno, kuris ilgai neišsilaikys. Jis atsakydavo: „Trapistai gyvuos tiek, kiek jiems amžinasis Dievas yra paskyręs. Jeigu ankstesniais amžiais būtų vadovaujamasi nuostata, kad nėra nieko, kas nesikeistų, tai nieko nebūtų nuveikta; Jėzaus Kristaus laukas būtų bevaisė dykuma, netekęs visų didžiųjų laimėjimų, kurie jį puošia ir gražina. Dievas nieku verčia žmonių uolumą, kurie, būdami mirtingi, deda visas pastangas, kad išsaugotų savo gyvybę.“

Dievo tarnas patyrė tokių išbandymų, apie kuriuos skaitome to meto atsiminimuose; panašios istorijos pasakojamos visuose vienuolynuose, ir Ransė dažnai jas minėdavo aprašydamas kai kurių vienuolių gyvenimus. Vienas jaunas apsėstasis buvo pareiškęs, kad demonų legionai laikė apgulę Trapistų vienuolyną. Buvo tikima, kad nėra absoliučios vienatvės, gyvenama dvasių apsupty, o tos dvasios įsikūrusios vienuolynuose; stebuklai ir poezija papildydavo vienas kitą. Ransė girdėdavo šaižius ir veriančius garsus; vienuoliai pasakodavo, kad naktį juos supurtydavo kažin kokia jėga. Miegamuosiuose pasigirsdavo baisūs triukšmai, tarsi kas muštųsi; kažkas belsdavosi į celių duris arba atrodydavo, kad kažin kas vaikšto dideliais žingsniais; geležinė ranka kartais sušmėžuodavo virš galvūgalių. Ar tai buvo tie formas įgiję prisiminimai, apie kuriuos dainuojama Tibulo elegijose: „Quam juvat immites ventos audire cubantem.“ 103

Kam priskirti šiuos nakties audrų efektus: ar slaptoms trapistų širdgėloms, ar astrologinėms iliuzijoms, dėl kurių tėvas Le Nenas priekaištavo Ransė? Ar čia pasirodydavo toji moteris, kurią, visą apimtą liepsnų, trapistų vyresnysis kadaise išvydo Verece? O gal tai plūstančios ir į amžinybės krantą atsimušančios laiko bangos? Ransė ruošėsi atlikti vienuolyne egzorcizmą, bet baigiantis 1683 metams gandai liovėsi. Tais laikais meilę patyrę žmonės netikėjo, kad kapai būtų tušti.