Francois-René de Chateaubriand: Ransė gyvenimas

Jokūbas II buvo nelaimingas valdovas, bet Ransė vadovavosi dangišku požiūriu: kad ir kokią didžiausių nelaimių auką sumokėtų žmogus, jo atpirkimas vertas daugiau negu visos nelaimės; tegu revoliucija sugriauna ar pakeičia valstybę, – nejaugi jūs manote, kad taip sprendžiamas pasaulio likimas? Visai ne. Dievas panoro išgelbėti kiekvieną asmenį, gal net ir visų nuodėmingiausią – tokia krikščionio sielos kaina. Valstybės griūva, kad, anot apaštalo, išrinktieji per išbandymus pasiektų šlovę. Viskas parengta iš anksto paskirtiesiems, viskas sutelkta galutiniam tikslui; kai rasis reikalingas išrinktųjų skaičius, rasis ir naujas dangus, ir nauja žemė.

Tokia krikščionio lemtis; antikinė lemtis kyla iš išorės objekto, o krikščioniškoji – iš žmogaus; aš teigiu, kad krikščionio dorybė panaikina būtinybę, krikščionis nesunaikina blogio, krikščionis yra jo valdovas.

Trapistų vienuolyne išliko Anglijos valdovo portretai; užmaršties apsodas išsaugojo jo atvaizdą. Jaunystėje Karolis X trapistų buveinėje domėjosi Jokūbo II atgaila. Pats vienuolynas pradingo po griuvėsiais, vėliau jį nušlavė nuo žemės paviršiaus; nejaugi po pusės šimtmečio dar verta prikelti nuskendusį laivą, jeigu neišgyveno tie, kurie į jį buvo sudėję savo lobius ir viltis? Kiek daug didingų dalykų pradingo tam laivui skęstant! Išnykusio skausmo aidai niekam neberūpi.

Viename laiške, kuris į Trapistų vienuolyną atėjo jau po Ransė mirties, lordas Pertas abatui perdavė priešmirtinius Jokūbo žodžius: „Aš nieko nepalieku, buvau didelis nusidėjėlis, perteklius sugadino mano širdį, o mano gyvenimas buvo netvarkingas.“ Jokūbas patyrė daugiau laimės nei Marija Stiuart, nes mes turime jo kūną. Marija, žvelgdama į tolstančius Normandijos krantus, sušuko: „Sudie, Prancūzija, sudie, aš tavęs nebepamatysiu!“ Škotijos karalienei galvą nukirtęs budelis kirviu sugrūdo plaukus į atsivėrusią žaizdą; baisus atpildas už jos lengvabūdiškumą.

Šiaip ar taip Ransė, kad ir koks senas ir ligotas buvo, niekada neatsisakydavo kovos, bet vos tik atrėmęs smūgį jis vėl pasinerdavo į atgailą; tiktai balsas atsklisdavo iš vandenų gelmės, lyg tie krištoliniai, čiurlenantys, širdį užgaunantys armonikėlės garsai.

Toks buvo Ransė. Šis gyvenimas nepilnas, jam trūksta pavasario: vos susitaisiusi žydėti gudobelė palūžo. Pačioje pradžioje Ransė ketino eiti per pasaulį ir ieškoti nuotykių. Ką jis būtų atradęs? Palaima, apie kurią svajojo Verece, jau glūdėjo sieloje. Įsivaizduokite, kad jis būtų nepaisęs savo amžiaus idėjų, atmetęs tokią egzistenciją, palaikęs ją dangaus pokštu? Jo kraujas būtų vos sudrėkinęs viržynų žolę. Jeigu nesirūpindamas dėl ateities jis vietoje amžinybės būtų pasirinkęs palaimos naktis, – kitas nusivylimas: išaušus rytui meilė išsisklaido.

Žmonės, kurie netvarkingai gyvendami sulaukia senatvės, tiki, kad išmušus valandai galės lengvai atsikratyti žavių gyvenimo pagundų, kaip atsikratoma vergų. Tai klaida, iš svajonių neišsivaduosi kada panorėjęs, skausmingai blaškysiesi chaose, kur siaubingai sumišę grumiasi dangus ir pragaras, neapykanta ir meilė, abejingumas ir aistra. Tada Ransė, pasenęs klajūnas, prisėdęs kelio pakraštyje, būtų skaičiavęs žvaigždes, nė viena nepasitikėdamas, laukdamas aušros, kuri būtų atnešusi tik širdies nuovargį ir tuščias dienas. Visos dabarties galimybės išsemtos, aktyvaus gyvenimo chimeros niekuo nesiskiria nuo nerūpestingo gyvenimo chimerų. Jeigu dangus jaunystės chimeras būtų sudėjęs į Ransė rankas, jam būtų greitai įkyrėję eiti per gyvenimą su šmėklomis. Tokiam žmogui kaip jis tiko nebent vienuolio ašutinė; vienuolio gyvenimo didybė neleidžia išduoti paslapties, kurią priglaudžia kapas. Gyvendamas įsitikini, kad daugybė mirusiųjų kartu nusinešė ir savo iliuzijas. Laimingas tas, kurio gyvenimas, anot grakštaus poetės posakio, „pavirto gėlėmis“.

Jis nebeišeidavo iš ligoninės; artėjo Ransė gyvenimo pabaiga; nebuvo nė vieno, kas uždėtų ranką ant šio Kristaus širdies. Kai Jėzus meldė Tėvą nutolinti tą taurę, kas laikė pirštą ant Žmogaus Sūnaus pulso, kad patirtų, koks buvo kruvinų ašarų šaltinis – žmogiškas silpnumas ar iš gailesčio plyštanti ir atsiverianti širdis?

Vienuoliai būriavosi prie ligonio durų; jis padiktavo laišką, kurį broliams perskaitė tėvas abatas Žakas de La Kuras. „Vienas Dievas, – parašė jis, – žino mano jėgas, ir kaip aš džiaugčiausi jus matydamas; tai didžiausias mano širdies troškimas, tačiau esu priverstas jums pasakyti, kad būdamas tokios būk-lės nebeįstengiu patirti džiaugsmo, kokio norėčiau. Melskitės už mane, broliai, maldaukite Dievą, kad jis man grąžintų sveikatą, jeigu dar kam nors tinku, arba kad mane pasiimtų iš šio pasaulio.“

Iškvietė Ransė bičiulį ir nuodėmklausį Sejė vyskupą. Ransė labai nudžiugo išvydęs draugą, čiupo prelato ranką, pakėlė prie kaktos, kad padarytų kryžiaus ženklą; tada jis atliko viso gyvenimo išpažintį. Meldė Sejė vyskupą gauti karaliaus protekciją vienuoliškai abatijos disciplinai ir pridūrė, kad labiau už viską troško visiškos trapistų užmaršties.

Vienuoliai mylėjo savo brolį Ransė taip švelniai, kaip tikra šeima, ir net labiau. Vaiko netenkanti šeima tuo pat metu vylėsi jį atgaunanti; broliai nežinojo tokios nevilties, kuri išsikvepia nepataisomos netekties akivaizdoje. Tikėjimas neleidžia draugystei pražūti; liejantieji ašaras svajoja apie pašaukto krikščionio laimę; mirštantis teisusis pažadina maldingą pavydą, karštą, bet kančios nesukeliantį troškimą.

Ransė, pastebėjęs verkiantį vienuolį, ištiesė ranką ir pasakė: „Aš jūsų nepalieku, tik išeinu pirma jūsų.“ Šventojo Onufrijaus vienuolyne Tasas tokiais žodžiais kreipėsi į jį apsupusius brolius. Ransė išsakė norą būti palaidotas labiausiai apleistoje, nuošaliausioje vietoje – buvusiame mūšio lauke, kuriame tvyro tyla, o iš žemės dar kyšo kelių žuvusiųjų kojos.

Jobas mirė įsirengtame kampelyje. Ransė prelatui papasakojo, kaip broliai stengėsi palengvinti jam kančias. „Šitaip, – sakė jis, – Dievas mane meiliai globojo visais gyvenimo etapais, o aš buvau nedėkingas.“ Tuo metu tėvas abatas Žakas de Lakuras įėjo į palatą. Ransė kreipėsi į jį: „Nepamirškite melstis už mane, jus prisiminsiu Dievo akivaizdoje.“ Pavedė Žakui de La Kurui atsiprašyti Anglijos karalių, kad jis nepajėgė užbaigti pradėto laiško ištremtajam valdovui. Naktį Ransė praleido labai sunkiai, sėdėdamas ant pintos kėdės. Apsiavė anksčiau mirusio brolio sandalus: pabaigs kelionę, kurios anas nebaigė.

Sejė vyskupas paklausė, ar jis visada buvo vienodai gailestingas broliams. „Taip, monsinjore, – atsakė šventasis vyras. – Jau keletas metų, kai aš Dievo malone esu paprastas vienuolis kaip kiti, jie visi – nebe mano vaikai, o mano broliai. Jeigu man būtų tekę apgailestauti dėl prarasto balso, kentėčiau negalėdamas pasakyti, kaip aš juos myliu. Broliai gyvena mano širdyje, ir turiu vilties papasakoti apie juos Dievui.“ Apie aštuntą valandą vakaro Ransė nusimetė apklotą, paprašė brolio jį paklupdyti, gavo vyskupo palaiminimą ir atliko visuotinę išpažintį. Sejė vyskupas pasakojo, kad būtent šia, o ne kokia kita proga jis patyrė, kokį iškilų, gyvą, skvarbų protą Dievas buvo davęs didžiajam vyrui, kokią paprastą ir stebėtinai naivią sielą.

Kuo labiau artėjo Ransė mirtis, tuo jis darėsi giedresnis, siela liejo savo šviesą jam ant veido, naktis traukėsi prieš aušrą. Mirštančiajam padavė Nukryžiuotąjį. Jis sušuko: „O amžinybe! Kokia laimė!“ Tada karštai ir švelniai pabučiavo atpirkimo ženklą, pabučiavo kryžiaus gale pritvirtintą kaukolę. Perduodamas kryžių vienam iš brolių atkreipė dėmesį, kad tas nepasekė jo pavyzdžiu, ir pasakė: „Kodėl nepabučiuojate kaukolės? Ji mūsų tremties ir vargų pabaiga.“ Ar Ransė prisiminė relikviją, kurią, anot pasakotojų, jis visuomet nešiojosi? Tais uolaus tikėjimo laikais krikščionys dar praktikuodavo kai kuriuos netikrų dievų kulto ritualus.