Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Gerokai vėliau pas trapistus pasirodė hercogas de Pantjevras: Tulūzos grafo anūkas puoselėjo savo dorybes vienuolyno tyloje, kuri neturėjo jokios įtakos kandžiam Sen Simono būdui; kartais tas pats medis išaugina ir karčius, ir saldžius vaisius. Pamaldus ir svajingas hercogas de Pantjevras ne tik išplėtė, bet ir beveik ištisai atstatė vienuolyną, kuriame mėgo buvoti, tarsi nujausdamas savo dukters kankinystę. Kunigaikštienė de Lambal, būdama vaikas, žaisdavo tuose Dievo namuose; nusiaubus vienuolyną ji buvo žiauriai nužudyta. Jos gyvenimas pralėkė kaip to paukštelio Ronos upe plaukiančioje valtyje: mirtinai sužeistas, plakdamas sparnais jis nugramzdina perkrautą laivelį.

Pas trapistus lankydavosi Pelisonas. Jis gyrėsi įtikinęs karalių pritarti kai kuriems potvarkiams. Ransė siekė, kad jo bendruomenė gautų teisę pati rinkti priorą. „Aš neabejoju, – rašė jis Pelisonui, – kad jūs geriau negu aš numanote net tai, kas tuo reikalu mano ne iki galo pasakyta, nes jūsų žinios didesnės ir toliau siekiančios.“

1670 metais Šartro vyskupo de Komenžo akivaizdoje Pelisonas atsisakė protestantizmo, o vėliau suartėjo su Bosiuė. Pelisonas išgarsėjo išauginęs vorą; Fukė bylos, kurią ponas Monmerkė taip šauniai išnarpliojo, metu jis išsaugojo nepriklausomą nuostatą ir gindamas savo buvusį globėją parašė tris kalbas, kurios ir šiandien gali būti įdomios. Liudvikas XIV nebuvo jam priešiškas, suprato, kad patraukti Pelisoną į savo pusę nebūtų sunku ir tai atneštų jam garbės; tačiau buvęs finansų ministrų padėjėjas mirė be išpažinties, todėl taip ir išliko įtartinas. Ransė jį visą laiką gynė; garsus vardas sušvelnindavo jo griežtumą. Galbūt Ransė buvo susipažinęs su Pelisonu pas kardinolą de Rišeljė, steigiant akademiją. Pelisonas buvo įsimylėjęs panelę de Skiuderi; jis nebuvo gražus; ji neprarado savo gero vardo; savo meilės objektui ji parašė:

Pelisonas buvo per daug gerai išauklėtas, kad viską išplepėtų.

Ransė mokyklos draugas Bosiuė aplankė savo bendramokslį, jo pasirodymas pas trapistus prilygo saulės patekėjimui virš gūdaus miško. Mo erelis 76aštuonis kartus tūpė į šį lizdą, visi jo skrydžiai yra susiję su įsimintinais įvykiais. 1682 metais Liud-vikas XIV įsikūrė Versalyje. 1685 metais Trapistų vienuolyne Bosiuė parašė „Mo katekizmo“ pratarmę. 1686 metais sukūrė paskutinę laidotuvių prakalbą, šedevrą, kurią pasakė prie didžiojo Kondė karsto. 1696 metais Sobieskis 77, buvęs Liudviko Didžiojo muškietininkas, atidavė Dievui dvasią. Sobieskis įžengė į Vieną per turkų patrankų pramuštą skylę.

Lenkai išgelbėjo Europą, kuri šiandien leidžia naikinti Lenkiją. Istorija tokia pat nedėkinga, kaip ir žmonės.

Trapistų vienuolynas buvo ta vieta, kur Bosiuė jautėsi geriausiai: įžymybės mėgsta paslaptingumą. Kelias link Peršo jam tapo įprastas; kartą jis parašė pasiligojusiai vienuolei: „Grįždamas iš trapistų tikiuosi ilgiau su jumis pasimatyti.“ Bosiuė pavarde pasirašytas laiškas buvo išsiųstas pirmu pasitaikiusiu paštu: ir tai visa to laiškelio vertė.

Bosiuė mėgo Ransė vienuolių švenčiamas pamaldas. „Psalmių giedojimas, – rašė abatas Ledjė, – vienintelis sudrumsdavo to erdvaus vienuolyno tylą, ilgos pauzės tarp vakarinių giesmių, tylus, švelnus ir veriantis „Salve Regina“ skambėjimas prelatui įkvėpdavo savotišką religinę melancholiją.“ Man pačiam atrodydavo, kad Trapistų vienuolyno tyloje kartu su vėjo gūsiu girdžiu praeinančių žmonių žingsnius. Tada aš prisimindavau tolimiausiuose pasaulio kraštuose išsimėčiusias karines įgulas ir iš jų sklindantį nežinomų melodijų aidą tarsi savo tėvynės ilgesį; įgulos išmiršta ir aidas nutyla.

Bosiuė dalyvaudavo dieninėse ir naktinės pamaldose. Prieš mišparus vyskupas ir vienuolyno reformatorius pasivaikščiodavo po lauką. Man parodė šalia Šventojo Bernardo grotos krūmais apaugusį kelią, kadaise skyrusį du tvenkinius. Kadaise klajodamas sukūriau savo Renė, taip dabar išdrįsau pereiti užtvanka, ant kurios Bosiuė ir Ransė diskutuodavo apie dieviškus dalykus. Tariausi ant pliko tako matąs du vienodus šešėlius – paties didžiausio oratoriaus ir pirmojo naujų laikų atsiskyrėlio.

1704 metų Didžiosios savaitės pirmadienį Bosiuė priėmė paskutinę komuniją; Ransė buvo miręs prieš ketverius metus. Bosiuė skundėsi atminties sutrikimais; tarnas prilaikė jo galvą. „Būtų gerai, – kalbėjo jis, – jeigu aš galėčiau nulaikyti galvą.“ Nutaikęs akimirką, abatas Ledjė prabilo apie šlovę. Bosiuė jį nutraukė: „Nešnekėkite apie tai, melskite man Dievo atleidimo.“

1704 metų balandžio 12 dieną mirštančiojo rankos ir kojos pradėjo stingti. Apie pusę penkių ryto jis iškvėpė dvasią; tą valandą jo draugas Ransė pradėdavo aušros meto maldą. Erelis, kuris skrisdamas nusileido trumpai pailsėti į šį pasaulį, tęsė skrydį į savo dangiškąjį lizdą ir ten turėjo nutūpti amžinai. Iš Bosiuė liko tik kapo akmuo.

Vienu metu Ransė kilo mintis pasitraukti iš vienuolyno; 1682 metų gruodžio mėnesį jis dėl to tarėsi su Bosiuė. Tais pačiais metais vieno jauno, pas trapistus užsidariusio muškietininko tėvas pasiskundė, kad jo sūnus buvęs prievarta pagrobtas; abatas jam atsakė tik keliais žodžiais: „Jūs jo greitai neteksite.“

Maždaug tuo laiku mirė Prijero abatas. Aš jį dažnai minėjau. Jis paprašė vieną kunigą parašyti Ransė: „Paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis Prijero abatas man pavedė jums pranešti apie jo mirtį ir perduoti jo pagarbą, kurią jums jautė iki savo paskutinio atodūsio.“

Abu garbingieji žmonės vertino vienas kitą.

Nė vienas prieš Ransė nukreiptas kaltinimas nebuvo paremtas tiesa, išskyrus jansenizmą. Yra išlikęs 1676 metais ponui de Branka jo rašytas laiškas:

„Kalbėdamas apie poną Arno ir tuos kitus ponus aš jums sakiau, kad popiežius buvo jais patenkintas ir priėmė jų pasirašytus ir jam įteiktus įsipareigojimus. Jūs atsakėte tai, ką kai kurie pamaldūs žmonės man jau buvo minėję kaip tikrą dalyką: neva jie popiežių tiesiog užklupo, ir popiežius pasielgė kaip tie žmonės, kurie užsidengia rankomis akis ir nuduoda nieko nematą. Tačiau, pone, prieš keletą dienų į mano rankas pateko sprendimas dėl pono Anžė vyskupo; jame aiškiai pasakyta, kad popiežius per daug nesiafišuodamas norėjo gauti kai kurių asmenų pasirašytus įsipareigojimus su išsamesniais paaiškinimais, kad nuramintų jų sąžinės priekaištus ir apsaugotų nuo oficialių kaltinimų. Taigi, pone, popiežius ne tik neapsimetė nematąs pasirašytų pasiaiškinimų, bet netgi tam pritarė ir buvo patenkintas. Kas aš būčiau, pone, jeigu pasmerkčiau žmones, nors popiežius juos priima dėl to paties, už ką aš juos niekinčiau? Ir kaip aš turėčiau pasiteisinti, jeigu juos apkaltinčiau ir dar paakinčiau kitus pasielgti lygiai taip pat, pasirėmus mano liudijimu? Juk iš tiesų aš, pamindamas pagarbą popiežiui ir jo sumanymams, būčiau pasmerkęs tuos, kuriuos jis pateisina, ir laikęs juos klystančiais ir popiežiui prieštaraujančiais žmonėmis, nors jis jais patenkintas, be galo gailestingai ir išmintingai juos priima į savo globą ir bendrystę. Pone, prisiekiu, kad niekada neimsiu teisti ir kad tuo klausimu savo priimamuose sprendimuose laikysiuosi didžiausios pagarbos. Kreipiuosi į jus bešališkai, nestodamas į niekieno pusę (nes aš nepalaikau nė vienos pusės, tik savo Bažnyčią), jums tariu šiuos žodžius vedamas Jėzaus Kristaus man į širdį įdėto tikėjimo.