Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Iš tiesų knygos „Apie vienuoliško gyvenimo pareigas“ paaiškinimų pradžioje skaitome tokią Bosiuė aprobaciją: „Mes, perskaitę ir išnagrinėję paaiškinimus, pritariame jiems, nes viliamės, kad tie, kurie juos skaitys, įsitikins knygos „Apie šventumą ir vienuoliško gyvenimo pareigas“ mokymo šventumu ir veiksmingumu. Rašyta Mo 1685 metų gegužės 10 dieną.“

Koks tai veikalas, kurį Mo erelis pridengė savo sparnu? Ransė kratėsi minties, kad išsaugojo savo jaunystę; jis kalbėjo apie senatvę ir manė esąs senas, bet iš tiesų buvo kupinas gyvybės. Vis dėlto nutiko taip, kaip jis ir numatė. Praėjus dvejiem ar trejiem metams po knygos išspausdinimo, prasidėjo ilgai trukę nesutarimai. Tų ginčų rimtumas neturi nieko bendra su šiandieninėmis literatūrinėmis diskusijomis; dabar įdomu pažinti šią praeities laikų pusę. Bosiuė neapsiriko nei dėl veikalo esmės, nei dėl stiliaus. Tegu pats Ransė pateikia knygos „Apie šventumą ir vienuoliško gyvenimo pareigas“ analizę:

„Vienuolių gyvenimo taisyklių nereikia laikyti žmonių išmone. Šventasis Lukas pasakė: „Parduok, ką turi, iš išdalyk vargšams… Tada ateik ir sek paskui mane! 84Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, negali būti mano mokinys.“ 85

Dykumoje Jonas Krikštytojas gyveno tobulą vargšo atsiskyrėlio ir atgailautojo gyvenimą, paliko savo šventumą kitiems atsiskyrėliams – sekėjams ir mokiniams.

Anachoretas šventasis Paulius ir šventasis Antanas pirmieji pradėjo ieškoti Jėzaus Kristaus žemutinės Tebaidos dykumose; aukštutinėje Tebaidoje apsigyvenęs šventasis Pakomas iš Dievo gavo regulą, kuria turėjo vadovautis jo gausūs mokiniai. Šventasis Makeras pasitraukė į Setės dykumą, šventasis Antanas – į Nitri, šventasis Serapionas – į Arsinojo ir Memfio dykvietes, šventasis Hilarionas – į Palestiną; jie pagimdė nesuskaičiuojamą daugybę anachoretų ir cenobitų, kurių gausūs pulkai užplūdo Afriką, Aziją ir visus Vakarus.

Bažnyčią tarsi daugiavaikę motiną pradėjo varginti didelis jos vaikų skaičius. Persekiojimai liovėsi, ramiais laikais sumažėjo tikėjimo uolumas. Tačiau Dievas, troškęs išlaikyti savo Bažnyčią, surado kelis žmones, kurie atsisakė turto, šeimos ir pasirinko savanorišką mirtį, ne mažiau tikrą, ne mažiau šventą, ne mažiau stebuklingą kaip pirmųjų kankinių mirtis. Taip atsirado vienuolių ordinai, vadovaujami šventojo Bernardo ir šventojo Benedikto. Vienuoliai tarsi angelai savo maldomis globojo valstybes ir imperijas, buvo tie pastoliai, kurie rėmė Bažnyčios skliautą, atgailautojai, kurie gausiomis ašaromis maldė Dievo pyktį, spindinčios žvaigždės, kurios savo šviesa apšvietė pasaulį. Jų būstas – olos ir akmenys; jie apsigyvendavo kalnuose tarsi nepasiekiamoje tvirtovėje; visur, kur apsistodavo, įsteigdavo bažnyčias; tarsi balandžiai jie ilsisi ant kalvų, tarsi ereliai dairosi nuo uolų viršūnių; kaip pasakoja šventasis Efremas, jų mirtis tokia pat laiminga ir tokia pat nuostabi kaip ir jų gyvenimas. Jie nesirūpindavo paminklų sau statyba, jų kryžius – tai pasaulis; daugelis jų, apsigyvenę ant stačių uolų, laisva valia sudėjo savo sielas į Dievo rankas. Būta ir tokių, kurie gyvendami įprastą skurdų gyvenimą mirė kalnuose, o šie virto jų kapu. Kai kurie suvokdami, kad artėja išsivadavimo valanda, patys atsiguldavo į kapą. Buvo ir tokių, kurie atidavė dvasią iš visų jėgų giedodami Dievui himnus, tik mirtis nutraukė jų maldą ir užčiaupė jiems lūpas. Dabar jie laukia, kol archangelo trimitas pažadins juos iš miego ir jie tarsi lelijos nušvis amžinu skaistumu, spindesiu ir grožiu.“

Baigęs šį nuostabų, pamilti mirtį kviečiantį aprašymą, Ransė priduria: „Broliai, aš neabejoju, kad jūs visi ilgitės dykumos, bet tramdykite savo įkarštį. Dabar kiti laikai; durys į dykumos vienatvę užtrenktos, Tebaida užsidarė.“

Tai tiesa, bet vienuolių ordinai buvo atkūrę Tebaidą savo vienuolynuose, kurių uždaruose kiemeliuose broliai vėl augino dykumų palmes. Vienuolynai pavirto trąšiais jaunuolynais, daugino dieviškuosius augalus, kurie sutvirtėdavo prieš perkeliami į kitą dirvą. Tad kai nusileisdavo nuo kalno ir jau būdavo pasirengę įžengti į Klervo cistersų vienuolyną, jie visur atpažindavo Dievo darbus. Vidur dienos panirdavo į tokią tylą, kokia tvyro tik vidurnaktį; tylą sudrumsdavo tiktai triūsiančios rankos ir giesmėmis Viešpatį šlovinančių brolių balsai. Neaprėpiamos tylos didybė įkvėpdavo tokią pagarbą, kad pasauliečiai bijodavo ištarti net žodį. Vienuolyną globė miškas. Mėsa, kuria jie maitindavosi, turėdavo ne kokį kitą, bet vien alkio suteikiamą skonį.

Toliau Ransė aiškina tris vienuoliško gyvenimo įžadus: skaistumą, neturtą ir paklusnumą. Jis sako, kad, anot šventojo Augustino, Dievui pasišventusi skaisti mergelė yra pasidabinusi didžiausiomis puošmenomis; priešingu atveju skaistybė būtų galėjusi tapti jos gėda, nes kokia jai būtų nauda išsaugoti nepaliestą kūną, jeigu būtų pažeista siela? Reformatorius apie tai daug kalba nesileisdamas į prisiminimus. Kokį pranašumą įgytų žemiškųjų gėrybių atsisakęs vienuolis, jeigu išsaugotų kitus prisirišimus ir saitus? Mūsų širdis ten, kur mūsų lobis, ir mes prisirišę prie daiktų, kuriuos mylime; ir vis dėlto, broliai, sako Ransė, jeigu vienuolis neatsisako netikrų malonumų, sau palieka lydintį didį vargą ir visas jo kelias būna vien nesibaigiantys ir pasikartojantys nuopuoliai. Kad kelias į dangų būtų lengvesnis, reikia nusikratyti visko, kas kliudo tuo keliu žengti pirmyn. Vienuoliškas neturtas, kaip ir skaistumas, atskiria širdį nuo visų matomų ir nematomų dalykų, jeigu tik jie nėra amžini.

Ransė iškelia artimo meilę kaip pirmutinę dorybę. Krikščionis, sako šventasis Paulius, sukurtas meilei. Dievo meilė tokia reta tarp žmonių tik todėl, kad jie pasidavę kitoms meilėms. „Dėl jūsų, – rašo reformatorius savo nuostabiu stiliumi, – dėl jūsų, broliai, Dievas pašalino visas pasaulio kliūtis ir paskyręs vienatvę apsaugojo jus nuo visokiausių pagundų. Pasaulis pasitraukė nuo jūsų, išsitrynė jums iš atminties, jūs dingote iš pasaulio; jums nerūpi jo reikalai, jo įvykiai ir perversmai jūsų nebepasiekia; jūs prisimenate pasaulį tiktai tada, kai Dievo akivaizdoje apverkiate vargus; pasaulio valdovų vardai jums būtų nežinomi, jeigu jų neminėtumėte savo maldose, kurias skiriate Dievui už tų asmenų gyvybę ir sveikatą. Pasitraukdami iš pasaulio atsisakėte jo malonumų, reikalų, tuštybės ir ryžtingai pamynėte visa, ką tie, kurie myli pasaulį ir jam tarnauja, saugo savo širdies gilumoje.“

Toks traktatas „Apie šventumą ir vienuoliško gyvenimo pareigas“; čia skamba galingi ir didingi vargonų garsai. Tarsi pasivaikščiotume po baziliką, kurios vitražuose žaižaruoja saulės spinduliai. Kokia nepaprasta vaizduotė skleidžiasi traktate, kur, atrodytų, jos visiškai nereikia! Čia nerasime moterims skirtų pagarbinimų, kurie šiandien dauginami kiekviena proga, jų iš tiesų nemylint. Ne tiek žmonių rankos, kiek šviesa ir šešėliai sukūrė religinius statinius. Tie, kurie nebuvo girdėję apie Ransė traktatą, dabar patirs, kad tai dar vienas puikus veikalas, parašytas mūsų kalba.

Iš pradžių tvyrojo mirtina tyla – susižavėjimas ir nuostaba. Prireikė ne mažiau kaip dvejų metų, kol savimeilė ir aistros atsigavo po tokio sukrėtimo. Pagaliau visi atsipeikėjo, ir konfliktas įsisuko: pirmiausia prasidėjo Olandijoje, kurioje domimasi prancūzų literatūra; tai buvo protestantiškas atsakas, iškreiptas aidas, šaižus ir šiurkštus garso atkartojimas.