Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Ransė ima vieną po kito Mabijono teiginius ir savo ruožtu paneigia juos pavyzdžiais. Kadangi kiekviename dideliame kūrinyje yra silpnų vietų, abatas sumaniai tuo pasinaudoja: „Broliai, – rašo jis, – Morkus, anot kalbų, šventojo Benedikto mokinys, giriamas už tai, kad neblogai eiliavo! Koks pagyrimas vienuoliui! Esu įsitikinęs, kad šventasis Benediktas testamentu jam nepavedė nei kurti eilių, nei mokė to savo pavyzdžiu. Koks privalumas atsiskyrėliui būti poetu!

Tuščias Ferjero abato Lū prašymas popiežiui Benediktui III atsiųsti Cicerono veikalą „Apie oratorių“, dvylika Kvintiliano knygų, Donato komentarus apie Terencijų; verčiau jis būtų užsidaręs celėje ir atgailavęs už savo ir pasaulio nuodėmes, ir palaikęs savo brolius, kuriems tame negailestingame amžiuje reikėjo pagalbos ir paguodos!“

Ransė puola mokytus vienuolius, kad išblaškytų jų gretas, bet nepastebi, kad skatina juos pamilti; jis šaiposi iš Hubaldo, parašiusio plikius šlovinančią šimto trisdešimties eilučių poemą. Ransė buvo teisus, bet ką gi tai įrodo? Nebent nepamirštą Ransė gebėjimą juoktis iš pasaulio.

Mabijonas nesijautė esąs nugalėtas; jo atsakymas buvo „Refleksijos“. Surinko naujų įrodymų studijuojančių vienuolių naudai. Mabijono veikalai parašyti be jokio pykčio, vyrauja išmintinga, kuklumo ir saiko nestokojanti atida, ramus pamaldumas, nuolankus ir santūrus išmanymas, šventas mandagumas. Jis baigia tokiais jaudinančiais žodžiais:

„Aš stengiausi laikytis santūrumo reikalavimų, bet nedrįsčiau tikėtis, kad jų kaip nors nepažeidžiau ir taip neprasilenkiau su savo doriausiais ir garbingiausiais ketinimais. Meldžiu, garbusis Tėve (trapistų abate), patikėti mano nuoširdumu! Leiskite šiais žodžiais kreiptis į jus veikalo pabaigoje ir atskleisti savo nusiteikimą dėl jūsų ir dėl jūsų vienuolyno. Aš nieku gyvu nesmerkiu jūsų nuomonės ir įtakos vienuoliams studijų klausimu, jeigu laikote savo brolius pakankamai tvirtais, kad apsieitų be mokslo, tačiau neatimkite iš kitų vienuolių reikalingos atramos.

Jeigu manysite esant reikalinga atsiliepti į šituos svarstymus, meldžiu gerai įsigilinti į mano mintis, kaip ir aš stengiausi įsigilinti į jūsų, bet, dėl Dievo, tegul mūsų prieštaravimai tuo ir apsiriboja. Viliuosi, kad Dievas suteiks man malonę niekada nesileisti į kokias nors smulkmenas. Kad ir kas ką pasakytų, kad ir ką aš sužinočiau, niekada tuo nepasinaudosiu kitaip, kaip paaukodamas tuos žodžius vardan ramybės ir krikščioniškos meilės. Taigi rašykite, jeigu norite, apie piktnaudžiavimą studijomis ir mokslu, bet tuo pat metu leiskite būti ir studijoms, ir mokslui, nes tie dalykai yra geri patys savaime ir juos galima puikiai pritaikyti vienuolių bendruomenėse. Juk meilė, sujungdama brolių širdis, suvienija vienų darbą su kitų studijomis, ir per meilę tie, kurie studijuoja, iškelia triūsiančių brolių vertę, o tie, kurie triūsia, pasinaudoja mokslo šviesa. Iš visos širdies linkiu, kad mes, vieni ir kiti, išlaikytume tokį pasiskirstymą; būčiau laimingas, jeigu tuo baigtųsi mūsų ginčai ir mūsų mokslo klausimu nesutampančios nuomonės bent nesiskirtų artimo meilės dvasia. Noriu užbaigti šiais šventojo žodžiais: atleiskite man, garbusis Tėve, dovanokite, jeigu mano žodžiai nuskambėjo kiek per drąsiai, ir būkite tikras: mano kalbos neturėjo tikslo jus įžeisti: „non ad contumelian tuam, sed ad defensionem meam.“ 89Jeigu esu neteisus, dar kartą prašau man atleisti.“

Tai ne pabrėžtinis, save aukštinantis kuklumas. Mabijonas kalba atvira širdimi; jokia slapta savimeilė neiškreipia jo nuoširdžių žodžių: tokie yra tikėjimo vaisiai. Mabijono romumas labai skiriasi nuo kitų mokslininkų apmaudo, koks jaučiamas Miltono ir Somezo ginčuose ir Skalidžero vertinimuose 90.

Žodžius patvirtino veiksmai, ir Mabijonas apsilankė pas trapistus; Ransė jį sutiko ir bendravo labai pagarbiai. 1693 metų birželio 4 dieną parašė abatui Nikezui: „Vos tik prieš kokią savaitę čia lankėsi tėvas Mabijonas; mūsų susitikimas buvo toks, koks ir turėjo būti; sunku rasti labiau nusižeminusį ir labiau išsimokslinusį žmogų už šį gerąjį tėvą.“

Praktiškasis Bosiuė nesutarimų priežastį aiškino atsiskyrėlio ir cenobito 91statusų skirtumu.

Kivirčas taip nesibaigė: išsimokslinę vienuoliai pakėlė ginklus. Į mūšį puolė Klodas de Veras, pasivadinęs brolio Kolombaro vardu. Nepailstantis Ransė visiems atsikirtinėjo. Pasirodžius keturiems tėvo Sen Marto laiškams, Ransė parašė trumpą atsakymą Santejui – teisėjui, tarp dviejų Parnasų įsikūrusiam gražių lotyniškų eilėraščių autoriui.

Be kita ko, ne tik Ransė, bet ir daugelis kitų to meto žmonių jautėsi nutolę nuo literatūros; jie išmoko niekinti tai, ką pirma garbino. Bualo rašė Brijenui: „Kalbant ne krikščioniškai, bet filosofiškai, poezija man atrodo kvailystė. Veltui jūsų sutanotas ganytojas – aš kalbu apie poną de Makrua – apgaili mano poemos „Lektoriumas“ netektį. Jeigu aš kada nors ją sunaikinsiu, taip nutiks ne dėl mano pamaldumo, bet dėl to, kiek mažai ją, kaip ir kitus savo kūrinius, tevertinu. Jūs gal paprieštarausite, kad šiandien mane ištikęs smarkus nusižeminimo priepuolis; tikrai ne, aš didžiuojuosi savimi, nors menkai vertinu savo kūrinius, dar mažiau – šiandienių mūsų poetų kūrybą, negaliu jų nei skaityti, nei girdėti, net ir man paskirtų.“

O ką šiandien pasakytų kritikas, kai nėra nė vieno poeto, didelio ar mažo, kuris nebūtų tikras, kad pasieks žvaigždes? Aš pats, karštai įsimylėjęs savo menką asmenį, gerai žinau, kad gyvenimas pasibaigs kartu su mirtimi. Norvegijos salose buvo iškastos kelios urnos su neįskaitomais rašmenimis. Kieno pelenus jos slepia? Vėjas težino!

Mabijonas, gimęs 1632 metų lapkričio 23 dieną Reimso die-cezijos Sen Pjer Mono kaime, mirė 1707 metų gruodžio 27 dieną, praėjus septyneriems metams po Ransė mirties. Apie jo mirtį išgirdęs popiežius Klemensas XI pasakė, kad „Mabijonas turėjo būti palaidotas visų žymiausioje vietoje, nes netrūks besidominčiųjų, kur jo amžinojo poilsio vieta: „Ubi posuistis eum?“ 92

Mokslininko palaikai buvo saugomi Prancūzijos paminklų muziejuje, o 1819 metų vasario mėnesį perkelti į Sen Žermeno de Prė abatiją. Mūsų visų mokytojas Ogiustenas Tjeri 93apie pirmąjį monarchijos paminklą rašė: „Šioje bažnyčioje palaidoti merovingų laikų princai, gerai išlikęs senasis grindinys; ne kartą perstatytos bažnyčios šventoriuje tebėra Galijos užkariautojo sūnų pelenai. Tokie pasakojimai reikšmingi, jie kelia šiuolaikinių žmonių pagarbą senajai karališkajai abatijai, dabar virtusiai paprasta Paryžiaus parapija; ir galbūt prieš trylika šimtmečių pašventinta maldos vieta įkvėps žmonėms jaudinamų minčių.“

1685 metų rugpjūtį buvo atšauktas Nanto ediktas 94; įstatymai vieną po kito panaikino visus šimtą penkiasdešimt aštuonis edikto straipsnius. Šia proga abatas de Ransė rašė: „Karalius padarė tikrą stebuklą šalindamas ereziją. Šio klausimo sprendimui prireikė visos valdovo valios ir pastangų. Šarantono šventykla sugriauta, karalystėje nebeliko protestantų tikėjimo; tai tikras stebuklas, kurio šiame amžiuje nebesitikėjome išvysti.“

Laikai keičia žmones. Filosofai pasmerkė Nanto edikto, kurį šešioliktasis amžius buvo išgyręs, atšaukimą. Ediktas sukūrė valstybės vienybę. Šiais laikais, ko gero, Ransė mokymas, jo žodžiai nebesulauktų ankstesnio priešiškumo: „Mes džiaugėmės išgirdę apie karaliaus priešų (anglų) pralaimėjimą. Aš nežinau, ko reikia, kad visa krikščionija susivienytų ir užbaigtų tą darbą, kuris visiškai sugriautų tą šėtono valstybę.“