Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Pone, turiu dar vieną norą – neleisti, kad būtų galvojama, jog aš palaikau molinistų pusę; aš jums prisipažįstu, kad daugelio tų molinistų moralė yra tokia sugedusi, jų mintys taip nedera su Evangelijos šventumu ir Jėzaus Kristaus žodžiu ar per savo tarnus mums perduotais nurodymais ir pamokymais, kad man nėra skaudesnio dalyko negu matyti, kaip pasinaudojama mano vardu norint pateisinti nuomones, kurias aš smerkiu iš visos širdies. Mane, šitaip sielvartaujantį, stebina tai, kad šiuo klausimu vyrauja visuotinė tyla ir kad tyli netgi tie, kuriuos luomas įpareigoja uolumui ir pamaldumui, tarsi Bažnyčioje būtų kas nors svarbesnio už tikėjimo grynumo laikymąsi vadovaujant sieloms ir ugdant papročius. Aš pats niekada su niekuo nesiginčijau, visada saugojausi užmegzti kokius nors ryšius; žvelgiu į dalykus nesuinteresuotai, kaip žmogus, turintis prieš akis tiktai Dievą ir jo tiesą: stengiuosi atskirti vienus dalykus, dėl kurių visi ginčijasi, ir kitus, dėl kurių visi ramūs ir abejingi, todėl man darosi visiškai aišku, kad daugelis žmonių vadovaujasi siekiu įtikti ir iš to ką nors laimėti, nes kitaip gali tik prarasti (kalbu apie teologus, kurie negali nežinoti dalykų esmės ir iš jos išplaukiančių padarinių); man pačiam šiame pasaulyje nėra nei ką prarasti, nei ką laimėti, visi mano ketinimai ir viltys sudėti į vieną amžinybę, ir aš neįstengiu nei priimti, nei suprasti jų įkarščio ar abejingumo. Iš tiesų, jeigu Dievas nepasigailės pasaulio ir nepašalins poveikio tų atkaklių pastangų, kuriomis siekiama tikrąsias ištarmes pakeisti kitomis, netikromis, tai blogybių tiktai daugės, ir netrukus įsivyraus beveik visuotinis pakrikimas.“

Aš nė vienu žodžiu nesutrumpinau šito laiško, mūsų akimis, per ilgo; jame nagrinėjamas tais laikais labai svarbus, o šiandien visiškai nebeaktualus klausimas. Atšiaurusis jansenizmas turėjo būti patrauklus atsiskyrėliui. Visa tai mums gali pasirodyti nepakeliama, nes žmogaus dvasiai nepakanka jėgų laikytis tiesiai. Ransė pakeitė nuomonę įkvėptas Bosiuė, nebetoleravo to, ką anksčiau gerbė. Pastovumas priklauso Dievui. „Manet in aeternum.“ 80

1678 metais Ransė išdėstė savo principus maršalui de Belfonui; Belfonas – tai tas pat už dvigubą nepaklusnumą kare nubaustas maršalas; būtent jam Bosiuė parašė laišką apie ponios de Lavaljer atsivertimą. Ransė dabar rašė retai, jam rūpėjo atmesti kaltinimus, nukreiptus prieš griežtus Trapistų vienuolyno papročius.

„Jeigu įmanoma, – rašė abatas maršalui, – svetimoje žemėje giesmėmis šlovinti Viešpatį, tai vis dėlto reikia manyti, kad sunku nuosekliai laikytis savo kelio, kai esi apsuptas reikalų ir malonumų.

Dievas neliepė visiems žmonėms pasitraukti iš pasaulio, tačiau esama tokių, kuriems uždraudė mylėti pasaulį.

Mano tikėjimas reikalauja, kad apie save galvočiau kaip apie sudužusią vazą, tinkamą nebent sutrypti; jeigu žmonės mane užsipuola dėl tokių man priskiriamų savybių, kurių aš neturiu, tai nutyli tokias manyje slypinčias nuodėmes, apie kurias nežino niekas ; tokiu būdu esu priverstas manyti, kad mane pasiekiančios pasaulio neteisybės tėra slaptoji ir tikroji Dievo teisybė, taip pat esu priverstas laikyti žmones jo teisingumo vykdytojais.

Toks mano pasirinkimas, kurio privalau laikytis, juolab mano gyvenimo pabaiga jau arti; stovint ant amžinybės slenksčio negali norėti nieko daugiau, kaip būti pasmerktas beširdžių žmonių, kad paskui sulauktumei gailestingo Dievo teismo.“

1679 metais Belfonas pasikvietė Ransė į Paryžių. Normandijos Belfonai buvo kilę iš Turenės Belfonų. Maršalo duktė markizė diu Šatlė labai skurdo su vyru Vensene, kurio valdytojas buvo Belfonas; jis mirė toje pačioje pilyje, kur gerokai vėliau bus sušaudytas hercogas d’Angjenas 81. Čia senoji maršalo teta iš motinos pusės buvo užklupta su markizu de Vilaru, kurį visi vadino Orondatu – vieno romano „Kiras“ veikėjo vardu 82.

Maršalas prašė Ransė pasimatyti su ponia de Lavaljer: jis numanė, kokia kančia buvo ją ištikusi. Penkiasdešimt ponios de Lavaljer Belfonui adresuotų laiškų buvo išspausdinti su trumpu Liudviko XIV meilužės gyvenimo aprašymu. Jo autorius – abatas Lekė, daugelio Bosiuė veikalų leidėjas. Šventojo Medardo kapinėse jį buvo ištikęs priepuolis 83.

„Atsitolinkite nuo žmonių, – poniai de Lavaljer patarė Bosiuė prakalboje apie jos išėjimą į vienuolyną. – Tegu kilnus jūsų pasiryžimas atranda ramybę dieviškuose dalykuose.“ „Nutariau pasitraukti iš pasaulio, – rašė ponia de Lavaljer savo dienoraštyje, be gailesčio, bet su tam tikru liūdesiu. – Tikiu, nenustoju vilties ir myliu.“ Kuo ji ne tragedijos herojė? Kokia didi turėjo būti toji visuomenė, kuriai buvo įprastas prakilnus tonas. 1675 metų lapkričio 7 dieną ponia de Lavaljer ponui de Belfonui parašė: „Negaliu nepasidalyti džiaugsmu, kad mačiausi su ponu trapistų abatu; gyvenu nuolatine ramybės viltimi, ir mūsų šventasis abatas labai sustiprino šį mano troškimą. Koks jūs, ponas maršale, laimingas, kad jūsų dvasios būklė tokia, kokios jis jums ir linki!“ Belfonas, pasikliaudamas Ransė ir Liudviko abejingumu, palaikė bėglės apsisprendimą. Visi stebėjo, kaip Ransė, vienuolišką abitą vilkinti pasaulio auka, ragina kitą jo auką apsisiausti ašutinę. Karmeličių vienuolynas buvo perpildytas. Moterys ten gyveno jaunystės ir grožio prisodrintoje atmosferoje. Ponia de Lavaljer vengė bendrauti, neprisiminė net savo sūnaus; ji įsivaizdavo, kad jos mintyse nėra vietos jokiam kitam vyrui, išskyrus karalių; jos vienuolystę užpildė Dievas ir Liudvikas.

Štai toks nuotykis buvo pasitaikęs trapistų kelyje. Vienuolyno tyloje nuslopdavo sielos gyvenimo ir išorės įvykių sužadinti prisiminimai, nusidėjėliai atgailaudavo dėl savo paklydimų. Atgailautojai atklysdavo nuošaliais keliukais, prasilenkdavo ir daugiau nesusitikdavo. Prisiminimų slegiamos sielos išsisklaidydavo tarsi ūkanos, kokias aš, būdamas vaikas, esu matęs Bretanės pakrantėse; žmonės kalbėjo, kad tuos rūkus sukeldavo ugnikalniai, veikiantys tolimojoje Sicilijoje. Visi į Trapistų vienuolyną vedantys takai buvo pilni pasaulio pabėgėlių, Ransė visus priimdavo savo rizika ir atsakomybe; sutanos skvernais susemtus karštus pelenus jis išbarstydavo ant apleistų dirvonų, kad patręštų dykumą aistrų liekanomis. Senovės legendų medžioklių šešėliai seniai nebešmėžuoja; kadaise Karolis V ir Kotryna de Mediči tarėsi girdintys jų ragų garsus Luzinjano pilies griuvėsiuose ir oru nuskriejančios fėjos aimaną.

Leidžiantis nuo miškingų kalvų, ant kurių ieškojau Ransė pėdsakų, tarp besiplaikstančių dūmų prieš akis vėrėsi šiaudų stirtos tarsi kokios varpinės, žemi debesėliai tarsi balkšvas rūkas sklaidėsi virš gilių slėnių. Einant arčiau debesėliai pavirsdavo šiurkščios vilnos drabužiais vilkinčiais žmonėmis; atpažinau pjovėjus, bet tarp nupjautos žolės neaptikau ponios de Lavaljer.

Ransė buvo apsisprendęs nerašyti jokio kūrinio, kuris įamžintų jo gyvenimą. Sulaukęs šešiasdešimties metų, negalių suimtas, nė nemėgino sugrįžti prie jaunystės iliuzijų, nepaisydamas savo draugo, žilo plauko sulaukusio Bosiuė paraginimų. Ransė paliko nemažai prakalbų, nes savo broliams dažnai skaitydavo paskaitas. Paklausė vieno sergančio vienuolio atkaklaus prašymo sudėti savo prakalbas į vieną knygą. Taip pamažu susidarė traktatas, kurį jis pavadino „Apie šventumą ir vienuoliško gyvenimo pareigas“. Vienuolyne buvo padarytos kelios šio traktato kopijos; viena iš jų pateko į Bosiuė rankas; susižavėjęs Bosiuė iš karto parašė Ransė, kad nori paviešinti jo triūsą ir apsiima pasirūpinti spausdinimu. Rigoberas ir abatas de Šatijonas karštai palaikė didžiojo vyskupo raginimą. Prieš kurį laiką Ransė buvo įmetęs savo veikalą į ugnį, bet smarkiai apsvilusius sąsiuvinius pavyko išgelbėti. Pasidavęs visiems autoriams būdingam silpnumui Ransė surinko apdegusius likučius ir veikalą atkūrė; viena iš ugnies ištrauktų kopijų ir pasiekė Bosiuė. „Monsinjore, – jam parašė trapistų abatas, – nejaugi norite, kad visi vienuolių ordinai taptų mano priešais!“ – „Veltui pykstate, – atsakė Bosiuė, – jūs nenulemsite savo rankraščio likimo, bet atsakysite už jį prieš Dievą.“ Ransė toliau priešinosi, Bosiuė jam atsakė: „Aš kalbėsiu už jus, aš jus apginsiu, būkite ramus.“