Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Netoli nuo Pontuazo karalienė Blanša 72kadaise buvo pastatydinusi Mobiuisono vienuolyną, kuriame ją ir palaidojo; Ransė susirašinėjo su į neviltį puolusia to vienuolyno abate. Jis keitėsi laiškais su dar viena moterimi, nes daug kenčiančiųjų kreipdavosi į šį sumanų gydytoją, asmeniškai išbandžiusį savo vaistus: „Jeigu jus puola nuobodulys, prisiminkite jūsų laukiantį Jėzų Kristų; žvelgiant iš gyvenimo baigmės taško, visi jūsų rūpesčiai išgaruos tarsi rūkas.“

1672 metų rugsėjo 7 dieną Ransė įteikė karaliui prašymą patvirtinti jo reformai; pirmiausia parašė, kad senovės atsiskyrėliai, kurių jis, Ransė, nevertas nei vardo, nei abito, nevengdavo, palikę savo dykumas, pasaulyje tarnauti Dievui; jis, Ransė, nusižengtų švenčiausiai pareigai, jeigu neprabiltų, turėdamas jų pavyzdį prieš akis; nelaimei, jo žodžiai bus tik skundas, nes tas, kuris atveria jo lūpas, kužda vien skaudžius žodžius. Toliau, perėjęs prie svarbiausio dalyko, jis rašė, kad pavojų išvengęs Cistersų ordinas dabar vėl išgyvena nerimo dienas, nes Liudviko XIII įkurdinti griežtos regulos vienuoliai buvo netekę globos. Kol atsiskyrėliai gyveno tobulai, į juos buvo žiūrima kaip į monarchijų angelus sargus; Dievo suteikta galia jie saugojo imperijos gerovę; šventieji atsiskyrėliai savo dvasia dalyvavo Lepanto mūšyje 73. „Todėl tenesistebi Jūsų Didenybė, – tęsė Ransė, – kad aš, savo luomo įpareigotas dieną naktį garbinti Dangaus karaliaus altorių, pirmą kartą gyvenime lenkiuosi žemiško valdovo sostui.“

Griežtasis trapistų reformų autorius turėjo omenyje Romos kuriją, kuri priešinosi perdėtam savo tarnų uolumui; Ransė pademonstravo sumanumą, Liudviko XIV širdyje sužadinęs valdžios troškimą.

Vieni gandų skleidėjai smerkė Ransė doktriną teigdami, kad ji nėra gryna, kiti jį kaltino veidmainyste, o treti priekaištavo dėl ordine įvestų naujovių. 1673 metų spalio pabaigoje karalius pavedė išnagrinėti šį klausimą savo paskirtiems komisarams: Paryžiaus arkivyskupui, Dievo Motinos katedros dekanui, ponams de Komartenui, de Fjobė, de Vuazenui ir de Lamarkeri.

Tuo pat metu Romos kurijoje jo priešininkai ėmėsi iniciatyvos. „Tėra vienintelė vienuolio verta garbė, – sakė Ransė, – būti pažemintam ir paniekintam.“

Priešiškus jausmus skatino platinami eilėraščiai, kurie neprilygo didžiajam mūsų epochos dainų kūrėjui, bet rodė Prancūzijai kelią link šlovės, būdingos jai vienai. Tuose eilėraščiuose atpažįstame Pranciškaus I laikų eiliuotojų intonacijas, kurias paveldėjo Beranžė 74:

1675 metais, susirinkus karaliaus paskirties komisarams, Ransė iškeliavo į Paryžių. Komisarai viską sutvarkė taip, kaip pageidavo Dievo tarnas, bet vieno paprastos regulos vienuolyno abatas pareiškė: jei būtų laikomasi komisarų nurodymų, tai svetimšaliai abatai nepatektų į generalinę cistersų kapitulą. Karalius sustabdė komisarų įgaliojimus: tais laikais viskas buvo susiję, bet koks kunigų judėjimas galėjo sukelti ekonominius pokyčius. Liudvikas XIV tai žinojo, šis frondos neramumų užgrūdintas absoliutus valdovas buvo be galo atsargus.

Ransė išvalė savo biblioteką, parašė atsakymą Pamjė vyskupui ir ponui Delionui, kurie, norėdami jį sugluminti, sakė, kad jam dar toli iki pirmųjų krikščionių asketizmo. „Tikra tiesa, jūsų minimos durpių duonos skonį vienuoliai gerai žinojo.“

1676 metais jis susirgo chroniška liga, nuo kurios vėliau ir mirė, bet kuri netrukdė jam dirbti. Praleidęs tris mėnesius ligoninėje grįžo į bendruomenę. Taip gyveno iki 1689 metų, kai ištiko smarki karštinė. Vos tik karštis kiek nuslūgdavo, jis imdavosi savo darbų, kol vėl atkrisdavo. „Tokio kaip aš nusidėjėlio gyvenimas niekaip nepasibaigia“, – sakė jis.

Didžioji vėjavaikė ir fantazuotoja panelė de Monpansjė, kurios visur buvo pilna, parašė Ransė ir paprašė jai atsiųsti keletą vienuolių. Jis jai atsakė: „Panele, aš tvirtai tikiu, kad jūsų karališkoji aukštybė nė trupučio neabejoja, jog man būtų didžiausias džiaugsmas jai paskirti vienuolį, kaip ji pageidauja, bet per metus aš netekau aštuonių brolių, jie nuėjo pas Dievą. Dar keli broliai pasirengė pasekti jų pavyzdžiu; visi likusieji gyvieji gyvena mirties laukimu ir troškimu.“

Tuo metu mirė vienas vos dvidešimt trejų metų sulaukęs vienuolis; mirdamas jis ištarė Ransė: „Aš džiaugiuosi, kad esu aptaisytas kelionės drabužiais.“ Mirties akimirką šypsojosi kaip senovės didvyris. Tarytum būtų pasigirdusi bevardžio paukštelio, kuris Kašmyro slėnyje džiugina keleivį, giesmė.

Trapistų vienuolyno fone ryškėdavo išorinio gyvenimo vaizdeliai. Tarp medžių šešėlių, prie tvenkinių ir giraitėse sušmėžuodavo pasaulio atšvaitai. Čia kontrastai dar labiau stebino negu Por Ruajalyje; čia galėdavai išvysti ne poną d’Andiji, žengiantį palei vaismedžių eiles su sodininko peiliu rankoje, bet seną susikūprinusį vienuolį su kastuvu ant peties kiūtinantį į kapines kasti sau duobės. Panašias idiliškas scenas regime didžiųjų dailininkų paveiksluose.

Viena pirmųjų pasauliečių, su kuria Ransė užmezgė ryšius, buvo panelė d’Alanson, kitaip tariant – ponia de Giz, Gastono duktė ir tikra Liudviko XIV pusseserė. Kuprotoji panelė d’Alanson nenorėjo būti mergelė; ji ištekėjo už paskutinio kunigaikščio de Gizo, susilaukė sūnaus, kuris greitai mirė. „Memuaruose“ panelė de Monpansjė rašė: „Loreno giminės palikuonys neišsaugojo tų nuopelnų, kuriais anksčiau Prancūzijoje garsėjo Randuotasis ir visi žymieji ponai de Gizai.“

Panelės d’Alanson vyras kunigaikštis de Gizas tebuvo savo žmonos pastumdėlis; jeigu gaudavo leidimą atsisėsti, jis valgydavo prie stalo galo.

Sen Sire tarnavęs kapitonas ponas Buataras man maloniai perdavė dvidešimt septynis abato de Ransė poniai de Giz rašytus laiškus. 1692 metų kovo 3 dienos laiške pasakojama apie vieno trapistų atsiskyrėlio mirtį. Šiuose laiškuose taip pat kalbama apie Jokūbą II. „Esame negailestingi tiems, – rašo Ransė, – nuo kurių nusisuko laimė.“ 1693 metų rugsėjo 7 dienos laiške Ransė tvirtina, kad „krikščionio ypatybė yra neturėti prisiminimų, atminties ir pagiežos“. Mums, šimtmečiu vėliau išgyvenusiems 1793 metus, sunku atsikratyti prisiminimų.

Liudvikas XIV buvo palankus poniai de Giz, nors užsiplieskė pykčiu, kai ji pasislėpė pas trapistus išgirdusi, kad Oranžo kunigaikštis ketino užpulti Prancūziją. Nuvykusi į vienuolyną praleisdavo kelias dienas. Ponia de Giz mirė Versalyje 1696 metų kovo 17 dieną; Liudvikui XIV ji buvo pardavusi Orleano rūmus, šiandien – Liuksemburgo rūmai. Ją palaidojo ne Sen Deni, bet pas karmelites. Alansone kapucinas tėvas Dorotė pasakė ponios de Giz mirčiai skirtą pamokslą; tai ir visos iškilmės, kuriomis pati sau palikta religija pagerbė didžiūnus.

Netrukus po ponios de Giz trapistus aplankė hercogas de Sen Simonas. Reikėtų beveik suabejoti, kaip jam, anot jo pasakojimo, pavyko įkalbinti Rigo sukurti Ransė portretą, jeigu Mopū nebūtų aprašęs tų pačių smulkmenų. Liudvikas XIII buvo suteikęs Sen Simono tėvui titulą; šis buvo įsigijęs žemių šalia Trapistų vienuolyno; jis dažnai atsivesdavo savo sūnų į abatiją. Sen Simono raštai būtų labai patikimi, jeigu jis pajėgtų domėtis ne tik savimi, bet ir kuo nors kitu. Matydamas, kaip jis aukština savo vardą, kaip nuvertina kitus, esi priverstas manyti, kad jis abejojo savo aukšta kilme. Atrodo, žemino savo kaimynus tam, kad pats įgytų daugiau svarbos. Liudvikas XIV jį kaltino dėl užsispyrimo panaikinti rangus ir apsiskelbti didžiuoju genealogijų kūrėju. Jis puolė parlamentą, bet parlamentas Sen Simonui priminė, kad dar atsimena jo giminės pradžią. Sen Simono „Memuarai“ – tai nuolatinis stumdomų taburečių triukšmas. Šiame triukšme būtų pragaišę jo stiliaus privalumai, bet, laimė, jis turėjo gerą ranką ir išliko ateities kartoms, nors rašė nerūpestingai.