Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Valgykloje laikomasi didžiausios švaros, valgoma nuleistomis akimis, bet ne per daug pasilenkus prie lėkštės. Toliau seka nurodymai naudotis peiliu ir šakute, tarsi kokiems vaikams: Dievo akivaizdoje senelis susigrąžina vaiko dienų nekaltumą.

Vienuoliai ir naujokai sueina į bendrąjį kambarį, vos tik varpas pakviečia. Paskirto darbo imasi su dideliu vidiniu susitelkimu ir susikaupimu, darbą laikant pirmutine atgaila už nuodėmes.

Poilsio valandomis draudžiama kalbėti apie pasaulio reikalus. Pasivaikščioti leidžiama miške, toliau nuo žmonių gyvenamų vietų, nesikalbant, su knyga rankoje. Išpažinčių klausoma du kartus per savaitę; prieš išpažįstant nuodėmes, visi kartu žemai nusilenkia, o vyresniajam paklausus: „Quid dicite?“ 57, kiekvienas tyliai atsako: „Culpas meas.“ 58

Slaugomam ligoniui nevalia skųstis, ligonis turi visą laiką galvoti apie mirtį ir nieko taip nesibaiminti, kaip gyvenimo.

Ransė papildė konstituciją pavieniais potvarkiais ir įžanga: „Aš neatlikčiau nei savo pareigos Dievui, nei to, ką privalau atlikti jums, mano broliai, ką privalau sau pačiam, jeigu koks nors mano poelgis jus padarytų nevertus amžinybės.“

Toliau išdėstomi bendrieji nurodymai.

„Niekam neleidžiama vienam būti tamsoje“, – rašė Ransė. Tačiau jis net nepastebėjo, kaip paliko žmogų vieną jo aistrų akivaizdoje.

Elgesį su atvykėliais nustatanti regula jaudina širdį: tos instrukcijos kabėjo kiekviename svečių kambaryje. Jeigu mirdavo koks artimas giminaitis, pavyzdžiui, vienuolio tėvas ar motina, abatas pakviesdavo susirinkusius brolius melstis nesakydamas už ką, kad kiekvienas vienuolis melstųsi kaip už savo tikrą gimdytoją ir kad išgirstoji naujiena nesukeltų nei skausmo, nei nerimo, nei jaudulio artimąjį praradusiam broliui. Prigimtinė šeima buvo pašalinta, ją pakeitė Dievo šeima. Savas tėvas buvo apverkiamas tiek pat kartų, kaip ir nepažįstamas kartu atgailaujančio brolio tėvas.

Buvo duoti nurodymai, kaip skambinti dienos valandas ir kviesti maldai. Numatytos giedojimo taisyklės: psalmes giedoti vienu atsikvėpimu iki pauzės pirmoje perskyrimo dalyje, „Magnificat“ giedoti iškilmingiau negu psalmes; giedant responsorijas nenumatytos jokios pauzės, bet vieną pauzę būtina padaryti antifonoje „Salve Regina“: visas choras turi sekundę nutilti.

Tokiais potvarkiais Ransė įgyvendino du didžiuosius savo sumanymus – maldą ir tylą. Tiktai darbas nutraukdavo maldą. Keldavosi naktimis melsti tą, kuris niekada nemiega; Ransė norėjo, kad ir siela, ir kūnas būtų vienodai užimti.

Kai abatas pastebėdavo, kad jo vienuoliai kenčia, nors išorėje to akivaizdžiai nematyti, prie tokių jis itin prisirišdavo. Jis neturėjo galių padaryti stebuklą, negrąžindavo klausos kurtiesiems, o regėjimo – akliesiems, bet palengvindavo sielos negalias ir sužadindavo dvasią, išvaduodamas iš nematomų audrų. Pritaikydavo savo pamokymus pagal kiekvieno vienuolio būdą, šitaip pats mokydamasis stebėti juose atsaką dangaus traukai. Gerokai vėliau jo niekada nepažinoję atsiskyrėliai prie jo kapo palengvindavo savo vargus; dangaus palaiminimas gaubė jo amžino poilsio vietą; Dievas sergsti savo tarnų kaulus.

Svetingumas pasikeitė iš esmės, tapo tikrai evangelinis; užklydėlių nebeklausdavo, kas jie tokie, nė iš kur keliauja; bevardžius priglausdavo ir bevardžius išlydėdavo, užteko to, kad jie – žmonės; buvo išaukštinta pirmykštė lygybė. Vienuoliai pasninkaudavo, o pakeleiviams nieko netrūko, juos vienijo tiktai tyla. Per savaitę Ransė pamaitindavo iki keturių tūkstančių penkių šimtų stokojančiųjų. Buvo įsitikinęs, kad vienuoliai, tik būdami vargšai, turi teisę į vienuolyno pajamas, pagelbėdavo vargšams ligoniams ir skurstantiems klebonams. Mortanės apylinkėse įsteigė dirbtuves ir mokyklas. Vargai, kuriuos patirdavo jo vienuolyno nariai, jam atrodė kaip savaime suprantami kentėjimai. Juos vadino „atgaila už visus žmones“. Reforma buvo tokia radikali, kad atgailai pašvęstas slėnis virto užmaršties vieta.

Šitokiomis pastangomis gautą rezultatą galima palyginti nebent su dykumos tėvų gyvenimais. Kartą apie aštuntą valandą vakaro pasiklydęs žmogus išgirdo skambantį varpą, pasuko į tą pusę ir priėjo Trapistų vienuolyną. Buvo naktis; vienuoliai jį priėmė su įprastiniu gailestingumu, bet netardami nė žodžio; tai buvo visuotinės tylos metas. Lyg užburtoje pilyje tam pakeleiviui patarnavo nebylios dvasios, tik šiugždėjo paslaptingi jų žingsniai.

Į valgyklą vienuoliai sekdavo vienas paskui kitą, nežiūrėdami, kur eina; lygiai taip pat – ir prie darbo; jie matydavo tik priekyje einančiųjų kojas. Vienas brolis per ištisus metus trukusį noviciatą tik kartą pakėlė akis, jis net nežinojo, kokio aukščio celėje gyveno. Kitas vienuolis tris ar keturis mėnesius nepastebėjo savo tikro brolio, nors jį buvo matęs šimtą kartų. Hercogienei de Giz apsilankius vienuolyne, vienas atsiskyrėlis apkaltino save, kad susigundė pažvelgti į „vyskupą“. Vien Ransė žinojo, kad yra ir pasaulis.

Didieji pokyčiai peržengė vienuolyno sienas, jų įtaka plačiai pasklido. Vėliau, kai Trapistų vienuolynas buvo sugriautas, atsirado daugybė kitų, tarsi medžių, išaugusių iš sėklų, kurias vėjas išbarstė virš griuvėsių. „Krikščionybės genijaus“ pastabose aš pateikiau pono de Klozelio laiškus: jis, buvęs de Kondė armijos kareivis, įstojo į Šventosios Zuzanos trapistų vienuolyną Ispanijoje. Savo broliui rašė: „Kartą ištuštėjusioje vietovėje aš išvydau vartus, vienintelę didelio miesto liekaną. Greičiausiai šiame mieste būta politinių partijų, bet jau daug šimtmečių vėjo sūkuriai nešioja jų pelenus. Taip pat lankiausi Murviedro apylinkėse, kur buvo pastatytas Sagontės miestas, ir nuo to laiko galvoju tik apie amžinybę. Jeigu iš manęs atimtų visą palikimą, argi po dvidešimties ar trisdešimties metų man tai dar rūpėtų? Ak, brolau, kokie mes būtume laimingi, jeigu patektume į dangų! Jeigu dar turiu nors kiek pinigų, noriu, kad netoli gimtųjų namų būtų pastatydinta Sopulingosios Dievo Motinos koplyčia pagal tą planą, kurį nubraižėme keliaudami į Miuncheną. Keleivių patogumui nieko nelaukdami pastatykite kryžius su suoleliais atsisėsti ir pridėkite lenteles, kaip Bavarijoje: „Pailsėkite visi pavargę.“ Rytoj aš su džiaugsmu duosiu įžadus ir užsidėsiu tokį kryžių, koks statomas ant kapo.“

Ruergo kalnuose koplyčią neseniai pastatydino mano senas draugas ponas de Klozelis. Draugas įvykdė įžadą praėjus daugiau kaip keturiasdešimčiai metų. Ar aš, neseniai gavęs žinią apie savo sūnėno, pono de Malzerbo anūko, buvusio šaunaus karininko mirtį Jėzuitų vienuolyne, Savojos Alpių papėdėje, dar kada išvysiu tokią brolišką meilę ir pagarbų nuoširdumą? Aš gerokai užtrukau išeiti, todėl pasiunčiau pirm savęs visus tuos, kurie turėjo sekti man iš paskos.

Sugriovus Trapistų vienuolyną, vienas vienuolis, Ransė ašutinės paveldėtojas, pasiprašė prieglobsčio Fribūro kantone. Broliai paliko vienuolyną, kiekvienas pasiėmė krepšį su abitu ir rieke duonos. Visas būrys apsistojo Sen Sire, kur juos norom nenorom priėmė broliai lazaristai; netrukus mūsų vienuoliai buvo priversti keliauti toliau. Tylėjimo ir neturto įžadai didiesiems triukšmadariams kėlė nepasitikėjimą. Paryžiuje trapistus priglaudė jau atsiskiriantys šartriečiai, šventojo Bruno vienuolynai padarė paskutinį gailestingą darbą. Visų apleisti broliai keliavo toliau. Vienuoliai pažvalėdavo eidami ir tolumoje išvydę kokią nors bažnyčią; jie psalmėmis pašlovindavo Dievo namus; taip ir Floridos savanoje keleivis gali išgirsti aukštai debesyse jį sveikinančius laukinių gulbių klyksmus. Pasienyje mūsų kareiviai užjaučiamais žvilgsniais palydėjo vežimą su tais dangaus tremtiniais. Niekas netikrino šių elgetų daiktų. Įžengę į svetimą žemę, ištremtieji pasveikino vienas kitą brolišku bučiniu; likus myliai iki senosios Valsento abatijos, nukirto medžio šaką, iš jos padarė kryžių ir iškėlė jį, išvydę jų pasitikti išėjusį Sernja kaimo kleboną.