Франсуа Шатобриан - Ransė gyvenimas

Recas, tas didelio proto vyras, bet neryžtingas prelatas ir šventvagiškas vyskupas, priešinosi Dievo nubrėžtam planui; jis niekada netikėjo, kad nuoširdžiai sukalbėtas rožinis galėtų atnešti daugiau šlovės negu visi geri ir blogi gyvenimo darbai. Jam labiau sekėsi žodžiais sudrumsti ramybę negu įskelti revoliuciją; jis bandė sukurstyti maištą Laterano šventojo Jono bazilikoje tarsi kokiame „stebuklų dvare“ 51. Šis abejingas ir melancholiškas suprancūzėjęs italas atsidūrė gatvėje, kai Liudvikas XIV išmetė tuos juokdarius pro duris, nors ir kaip gerbė jų praeities nuopelnus ar rūbą, kurį jie buvo sutepę. Atsidūręs tarp viską leidusios frondos ir beveik viską draudusio Versalio šeimininko, koadjutorius sušuko: „Ar yra kas nors, kas būtų blogesnis už mane?“, vėliau Ruso klausė taip pat išdidžiai: „Ar yra kas nors, kas būtų geresnis už mane?“ Iki pat mirties Recas šoko savo šokį, tačiau tik Rišeljė galėjo sušokti sarabandą 52su kastanjetėmis rankose mūvėdamas žalio aksomo kelnėmis ir nepasirodyti juokingas.

Taigi kardinolo de Reco rūmai nebuvo ta vieta, kuri nuteiktų Ransė palankiai žvelgti į krikščioniškojo pasaulio sostinę. Romos draugija jam negalėjo duoti nieko gera, ji tiko nebent tokiam Kulanžui. Šis pabuvojo Romoje 1656 ir 1689 metais; jam patiko vegetuoti toje klastingoje visuomenėje; jis kūrė eiles, nors ir neprilygo Horacijui:

Tačiau tuo metu, kai Ransė lankėsi Romoje, ten netrūko jo vertų prancūzų: 1664 metais Pusenas už žmonos atneštą kraitį nusipirko būstą ant Pinčo kalvos, priešais buvusius Rafaelio namus, Borgezės vilos sodų papėdėje; šalia buvo įsikūręs Klodas Lorenas; vien tik šių vardų užtenka laiduoti nemirtingumą. Pusenas mirė 1665 metų lapkritį ir buvo palaidotas Lučinos šventojo Lauryno bažnyčioje. Jeigu Ransė būtų palaukęs penkis ar šešis mėnesius, būtų galėjęs su abatu Nikezu dalyvauti laidotuvėse; abatas Nikezas aprašė vieną kelionę pas trapistus, kur man teko garbė tik pastatyti biustą. Trapistų reformatorius mėgo paveikslus, yra išlikusių jo paties darytų eskizų; karste gulinčio Puseno palaikai jį būtų sujaudinę, ir būtų dar labiau sustiprėjusi jo panieka žmogiškam šlovės troškimui. „Aš sutikdavau Puseną, – rašė Bonavantiuras d’Argonas, – Romos griuvėsiuose arba piešiantį ant Tibro kranto.“ Abatas Antuanas Arno, priklausęs tai Por Ruajalio kartai, kuri vėliau prisišliejo prie trapistų, taip pat pažinojo paveikslo „Pasaulio tvanas“ autorių. Šiame paveiksle matyti tarsi kokios apleistumo ir senatviško potėpio žymės – nuostabūs laiko virpesiai! Šedevrai dažnai paženklina genijų gyvenimo pabaigą: taip nuo kūno atsiskiria dvasia.

Galiausiai čia dar galėjo gyventi Miltono Leonora; Mazarinis ją kviesdavosi į savo koncertus; galbūt ji tyliai kiūtojo, nebesirodė viešumoje – tarsi lyra be stygų. Romos apylinkių didybė Ransė nesužavėjo, panašioms mintims dar nebuvo atėjęs laikas, tačiau kadaise šventasis Pranciškus apdainavo gerojo Dievo dovanotą kūrinijos grožį. Šitoje nelaimingoje žemėje buvo daug melancholiškų vaizdų; Ransė būtų galėjęs baigiantis dienai užkopti ant Sorakto kalvos, nuo Marijaus kalno viršūnės būtų galėjęs stebėti Čivitavekijos paplūdimius, Ostijoje būtų išvydęs smėlynus, kuriuose lengva prasmegti. Lordas Baironas buvo prašęs jį palaidoti smėlėtoje Adrijos jūros pakrantėje. Bet niekas Ransė nedžiugino, jo širdis liūdėjo labiau negu jo protas.

Vis dėlto jeigu jis būtų mažiau pasinėręs į savo nuodėmių apmąstymus, tai ir pati Roma būtų patenkinusi jo tikėjimo troškulį. Kiekviename žingsnyje, gėlėmis nusėtuose takeliuose jis atrasdavo koplyčias, tuos tėvo Lakordero aprašytus prieglobsčius:

„Suskambus varpui, tyliai ir iškilmingai atsidarydavo visos vienuolyno durys. Mes išvysdavome žilus senolius nuskaidrėjusiais veidais, anksti subrendusius vyrus, paauglius, kurių jaunatvę malda nušviesdavo pasaulyje neregėtu grožiu, išvysdavome visas žmonių kartas vienodais drabužiais. Atsiskyrėlių celės skurdžios, jose užtekdavo vietos tiktai šiaudų ar ašutų guoliui, stalui ir dviem kėdėms; kryžius ir keli šventi paveikslėliai buvo jų vienintelės puošmenos. Iš šio kapo, kuriame prabėga laikinasis vienuolio gyvenimas, pereinama į kitą – amžinybės prieangį. Čia visi pasilieka su savo gyvais ir mirusiais broliais. Mirusį brolį, aprengtą vienuolišku abitu, palaidodavo po grindimis priešais didįjį altorių, jo kaulai susimaišydavo su anksčiau mirusių brolių kaulais; velionio amžininkų ir vėlesnių vienuolių kartų Viešpaties garbei giedamos giesmės švelniai guosdavo tuos palaikus. O mieli ir šventi namai! Žemėje pastatyta didingų rūmų, padaryta puikių antkapių, sukurta beveik dieviškų Viešpačiui skirtų buveinių, bet žmogaus menas ir širdis nesugalvojo nieko geresnio, kaip vienuolynai.“

Ransė užsisklendė savyje nusivylęs derybomis ir jausmais. Jis slaugė vieną mirštantį tarną, sau buvo griežtas, o su kitais nuolankus. Gerdavo gryną vandenį, valgydavo sausą duoną, per dieną išleisdavo ne daugiau kaip šešis sū; tai dviejų balandžių kaina, bet net šių, beveik nieko nekainuojančių paukštelių, jis nevartojo maistui. Negalėjo pavesti žmonėms Dievo reikalų, todėl stengėsi pavesti Dievui žmonių reikalus. „Jis netroško nei lankyti senųjų vienuolynų, – rašo Mopū, – nei senosios Romos didybės paminklų, cirkų, teatrų, triumfo arkų, trofėjų, vartų, kolonų, piramidžių, statulų ir rūmų; taip ir garsusis Amonijus, palydėjęs Atanazą į Romą, panoro apžiūrėti tiktai garsiąją šventiesiems apaštalams Petrui ir Povilui skirtą šventovę. Ransė lankydavosi bažnyčiose, ilgas valandas melsdavosi šiose ant istorinių kalvų pastatytose apleistose buveinėse.“

Miestą palikusi maldos dvasia klajojo aplink Romą; jos giesmelė pasigirsdavo priešais kokį nors Madonos paveikslą, tarsi vargšo Abrucų fleitininko melodija. Kartais Ransė vienas vaikštinėdavo po karstų labirintą – tuos triukšmingo miesto požemius. Galbūt krikščionybės istorijoje nėra nieko įspūdingesnio, kaip naktį šviečiant žvaigždėms besimeldžiantis Ransė, atsirėmęs į kurį nors cezarių laikų akveduką ar katakombų vartus, kai nuo amžinojo miesto sienų triukšmingai krinta vanduo, o kapo duobė švelniai alsuoja mirtimi.

Ransė būtų norėjęs praleisti Kalėdų šventes kuriame nors savo ordino vienuolyne; atsisakė tos minties, iš vieno seno vienuolio išgirdęs, kad prie stalo neskaitomos šventosios knygos, o po vakarienės žaidžiama kortomis. Beveik neišeidamas iš namų, jis rašė: „Mano gyvenimas čia toks nykus ir skurdus, kad negaliu nė apsakyti. Roma man tokia pat nepakeliama, koks kadaise buvo dvaras. Aš jums nieko nepapasakosiu apie Romos įdomybes: ten nevaikštau ir nejaučiu jokio noro jas pamatyti. Mano vienintelė paguoda yra toji, kurią suteikia vyriausių apaštalų ir šventųjų kankinių kapai; aš juos lankau kaip galėdamas dažniau.“

Pagaliau padaręs viską, ką galėjo, Ransė pradėjo ruoštis atgal; jis gabenosi keletą relikvijų, kurias jam buvo padovanojęs Porfyro vyskupas, Aleksandro VII padėjėjas. Kadaise dar jaunas šventasis Bernardas į savo vienuolyną parsivežė šventojo Cezarijaus dantį; kad ir kur būtume, nesijauskime senesni nei esame aplinkui matydami mirtį, net savojo vardo mirtį. Prieš išvykdamas iš Romos, Ransė gavo popiežiaus leidimą pasitraukti į didįjį šartriečių vienuolyną; šis leidimas tebėra, nepranyko tarsi trumpas sapnas. Ransė nepasiekė tiek, kiek norėjo; šitaip senuosiuose parlamento registruose atpažįstame niekada nepadarytų klaidų intencijas, kurios kompensuoja neišpildytas geras intencijas. Reformatoriaus dvasia klaidžiojo po tas vietas, kur nebūdavo žmonių; jis sustodavo lauko pakraštyje, prie piemens palikto laužo. Išvykęs iš Italijos, Absento slėnyje Ransė aplankė didžiojo Klervo abato palaikus, jeigu tie palaikai ten iš viso yra; norėjo ten apsistoti, bet nebuvo priimtas. Prijero abatas buvo pavedęs Ransė Val Rišė abato globai, kurio pasaulietiškas vardas buvo Dominikas Žoržas; taip ir Homero didvyrius žmonės vadino paprastais vardais.